Jų darbas – nuolatinis ir nepertraukiamas. Kartais, kaip jie patys sako, labai sunkus, o kartais – net neįvertinamas. Reabilitacijos centro „Naujas gyvenimas“ įkūrėjai kasdien iš mirties gniaužtų traukia ir į naują gyvenimą padeda kabintis narkomanams, kurie nori pasveikti ir išsivaduoti iš priklausomybės liūno.
Padėti narkotikus ar kitus kvaišalus vartojantiems asmenims – ne vienintelis Olgos ir Marijaus darbas. Įsteigę kelis reabilitacijos centrus, kuriuose pagalbą teikia tiek vyrams, tiek moterims, jie gelbsti ir benamius, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių neturi namų ar nuolatinės gyvenamosios vietos. Artimiausiuose poros planuose – socialinių paslaugų centras benamiams.
Noras padėti – iš pačių patirties
Ne kiekvienas ryžtųsi iš gatvės ar landynių traukti aplinkoje nesiorientuojančius ir apkvaišusius jaunuolius, juos vežti į reabilitacijos centrą, ten prausti, rengti, maitinti, skaityti paskaitas, duoti Bibliją į rankas.
Sutuoktiniai įsitikinę, kad jei pats nepraėjai panašaus kelio ir nebuvai pasiekęs dugno, vargu ar suprasi, kad ištiesti pagalbos ranką kenčiantiems – būtina.
Prieš 11 metų išsivadavęs iš kvaišalų liūno, Marijus ėmė gyventi švariai ir blaiviai. Jis įtikėjo į Jėzų Kristų ir 2011 metais įkūrė reabilitacijos centrą „Naujas gyvenimas“. Nuo pat pradžių jam talkino Olga, kuri, metusi darbą Vilniuje, išvyko paskui Marijų.
„Mūsų meilės ir darbų istorija – labai susijusi. Buvome kaimynai, gyvenome Vilniuje. Bendravome dar tada, kai Marijus vartojo ir buvo pasiekęs dugną.
Jis ateidavo pas mane į svečius pasiguosti. Vėliau aš išvažiavau į Uteną, o jis ėmė gydytis, supratęs, kad narkotikai negali būti nuolatiniu gyvenimo palydovu“, – prakalbo Olga.
Jai antrino Marijus, kuris prisiminė, jog dėl priklausomybės liko visiškai vienas, nuo jo nusigręžė net artimieji.
Kankino depresija ir epilepsija
Po Marijaus gydymo, kuris truko daugiau nei metus, pora vėl susitiko. Tiesa, tada pagalbos reikėjo Olgai, kuri buvo išvarginta depresijos ir nervinės epilepsijos.
Pokalbio metu moteris prisiminė savo paauglystę, kuri buvo labai sudėtinga. Ji buvo nuolat žeminama, engiama, todėl kasdien vartojo itin stiprius antidepresantus.
Ji tikino, jog jei reikėtų sugrįžti į praeitį ir prisiminti tam tikras paauglystės detales, to padaryti negalėtų, nes vaistai ištrynė dalį prisiminimų.
Olga atvira – būdavo akimirkų, kai net į mokyklą nesinorėdavo eiti, būdavo pernelyg sudėtinga.
Sulaukusi pilnametystės, ji išsikėlė iš tėvų namų pas draugą. Pirmoji meilė nebuvo laiminga, vaikinas nuolat girtaudavo. „Mane net kratydavo matant, kaip jis geria. Norėjau nuo jo sprukti, tačiau prasidėjo psichologinės manipuliacijos.
Jis grasindavo, kad, jeigu išeisiu, nusižudys. Neturėjau kur dėtis. Jis bandė kelis kartus žudytis, net buvo paguldytas į psichiatrijos ligoninę.
Buvau tiek sugniuždyta nuolatinių manipuliacijų, kad nebežinojau, ką daryti ir kuo tikėti“, – jaudinančiai pasakojo Olga.
Lemtinga pažintis pakeitė gyvenimą
Būtent tada, kai ji buvo palaužta ir, kaip pati sakė, nekentė visų vyrų, jos gyvenime atsirado Marijus. Po gydymo kursų jis buvo sveikas, švarus, gyvenantis blaiviai ir įtikėjęs į Jėzų Kristų.
„Kai pamačiau Olgą, jos akys buvo didžiulės kaip apuoko. Depresija buvo ją palaužusi, o antidepresantai, kuriuos nuolat vartojo, atėmė tikėjimą gyvenimu.
Aš pažadėjau jai padėti. Norėjau, kad ji įtikėtų Dievu. Mes ėmėme susitikinėti, aš jai liudijau savo gyvenimą“, – prisiminė Marijus.
Olga į Marijų, prisimena, žiūrėjo gan skeptiškai. Ji netikėjo, kad šalia jos galėtų atsirasti kitas vyras, kuris ištrauktų ją iš depresijos. „Ką jau kalbėti apie religiją, liudijimus, Biblijos skaitymus“, – dabar šypteli Olga.
Tris mėnesius ji sąžiningai vykdavo į Marijaus kuriamą bendruomenę ir bendravo su buvusiais narkomanais, stebėjo aplinką.
Sudarė du sandorius su Dievu
Tą laikotarpį greta jos buvęs Marijus, jo žodžiais tariant, pastebėjo, kad Olgos širdyje apsigyveno Dievas, ir ji ėmė gyti.
„Vis dar skeptiškai žiūrėjau į Marijaus veiklą bei tikėjimą, todėl norėdama pasitikrinti, ar tikrai Dievas yra su manimi, nusprendžiau sudaryti sandorį.
Kadangi sirgau nervine epilepsija ir nuolat turėjau vykti pas medikus tikrintis, ar situacija nekinta, tą kartą ėmiau melstis ir sakyti, kad jeigu Dievas yra ir aš galiu juo pasitikėti, turėčiau pasveikti.
Įvyko stebuklas. Po kelių mėnesių vykau į eilinę apžiūrą epileptologijos centre, tačiau medikai neberado jokių ligos židinių. Negalėję patikėti, pasikvietė mane pakartotiniams tyrimams po kelių dienų. Atsakymai vėl buvo tokie patys – epilepsijos židinių nebėra, nors gydymas nė kiek nebuvo pasikeitęs“, – džiaugėsi Olga, kuri iki šiol tvirtina, kad tai buvo pirmasis ženklas, jog Dievas yra šalia jos.
Lyg to būtų maža, po kurio laiko ji vėl nusprendė sudaryti sandorį su Dievu. Tiesa, dar rimtesnį, nei buvo pirmasis.
Po tuoktuvių Olga ir Marijus ėmė galvoti apie vaikelį. Įkūrę reabilitacijos centrą ir jame padirbėję, jie nusprendė, jog atėjo metas šeimos pagausėjimui.
Deja, viskas klostėsi ne itin sėkmingai. Medikai Olgai pasakė, kad ji neturi moteriškų hormonų, todėl niekada negalės susilaukti vaikų.
Tai šeimai buvo smūgis. Negalėjusi patikėti gydytojų išvada, ji apsilankė privačioje klinikoje. Ten – tas pats atsakymas. Daug ašarų, jaudulio.
„Aš visada galvojau, kad medikų žodis paskutinis, todėl net nebandžiau kvestionuoti“, – kalbėjo Olga.
Praėjus kuriam laikui ji su Marijumi išvyko į Rygą, kurioje vyko konferencijos, svarbūs susitikimai, liudijimai Jėzumi Kristumi.
Ten buvo meldžiamasi už Olgą ir už jos ramybę. „Būdama ten, sudariau dar vieną sandorį su Dievu. Sakiau, kad jeigu Dievas man atsiųs vaikelį po kategoriško ir griežto medikų verdikto niekada netapti mama, aš visą gyvenimą pašvęsiu puolusių žmonių gelbėjimui.
Po dviejų mėnesių įvyko dar vienas stebuklas – aš sužinojau, kad laukiuosi. Mūsų namuose dabar klega trejų metų dukrytė. Ar galima netikėti“, – retoriškai klausė Olga, žvelgdama į sutuoktinį.
Dalindamiesi patirtimis gydo kitus
Su teigiamu nėštumo testu ji ėjo pas gydytojus, o šie tik gūžčiojo pečiais sakydami, kad įvyko tikras stebuklas.
Du pavykę sandoriai su Dievu moterį galutinai įtikino tikėti ir atramos ieškoti bendrystėje su Jėzumi Kristumi.
Sutuoktiniai buvusiems narkomanams nuolat skaito paskaitas apie gyvenimą, tikėjimą, religiją. Jiedu dalijasi savo patirtimis ir savo pavyzdžiu nori įrodyti, kad yra išeitis net ir iš sudėtingiausių gyvenimo situacijų.
Reabilitacijos centro nariams suteikiamos sąlygos sportuoti, palaikyti fizinę sveikatą, o baigus kursą – dirbti arba savanoriauti.
Olga ir Marijus atviri – kai kurie būna net nepatenkinti, gavę pagalbą. Atsiranda tokių, kurie pabėga iš centro, iškoneveikia Olgą su Marijumi arba grįžta atgal į priklausomybių liūną.
Reabilitacijos centro paslauga kainuoja 100 eurų mėnesiui. Už šiuos pinigus žmonės yra maitinami, jais yra pasirūpinama tiek, kiek reikia. „Vis dėlto dauguma nesupranta, kad mums kainuoja ir centro išlaikymas, ir elektra, ir maistas.
Pačioje pradžioje virtuvėje dirbau po 16 valandų. Nejusdavau nugaros ir kojų nuo nuolatinio darbo. Ne savo malonumui gamindavau, o besigydantiems žmonėms. Vis dėlto gaila, kad kai kurie to neįvertina“, – kalbėjo Olga.
„Kalbėti apie tai, kad buvai priklausomas nuo narkotikų ar kitų kvaišalų, nėra gėda. Artimieji taip pat neturėtų užsisklęsti savyje. Juk mes ir esame tam, kad padėtume tiek priklausomybę turintiems asmenims, tiek jų šeimos nariams, kurie jaučiasi lyg būdami bedugnėje.
Dabar drąsiai galime sakyti, kad sugebame juos perauklėti, pakeičiame vertybes, išmokome gyventi.
Daugybė žmonių, praėję kursus, atsitiesia ir pradeda gyventi iš naujo. Kai kurie išvyksta į užsienį dirbti, kiti pradeda verslus, kuria šeimas arba bando atstatyti tai, ką sugriovė priklausomybės.
Narkotikai sugriauna santykius ir ištisoms šeimoms atneša labai daug skausmo.
Vis dėlto nereikėtų pamiršti, kad geriausias rezultatas pasiekiamas tada, kai pats žmogus suvokia, kad nori keistis, dirba su savimi ir stengiasi išsivaduoti iš to liūno, į kurį buvo įbridęs“, – aiškino sutuoktiniai.
***
Norėdami prisidėti prie Marijaus ir Olgos reabilitacijos ir socializacijos centrų steigimo, tai galite padaryti čia.
