Susimąstė tik suluošintas
„Pagalba yra aukso vertės, o draudimai, bausmės nieko gera neduoda“, – įsitikinęs buvęs alkoholikas, o dabar būrėjas 50-metis Vytautas Bundzinskas. Vyras pastaruoju metu atidžiai stebi valstybės pastangas mažinti alkoholio vartojimą.
Pasak vyro, sovietmečiu ir Nepriklausomybės pradžioje, kai ir jis pats buvo paslydęs į tą liūną, parduotuvių buvo keliasdešimt kartų mažiau nei dabar, alkoholio pasiūla – nepalyginamai mažesnė, bet žmonės gėrė daug.
Taro kortomis buriantis, parapsichologija, astrologija besidomintis panevėžietis besaikį alkoholio vartojimą vadina prakeiksmu. Svaigalai jį suluošino visam gyvenimui. Vos 27-erių sulaukęs vyras vieną dieną atsibudo ligoninės reanimacijoje sumaitota dešine ranka ir koja. Šiaip taip prisiminė girtas vairavęs automobilį.
Laimė, kad važiavo vienas, su niekuo nesusidūrė, kitų žmonių nesužalojo, neužmušė.
V.Bundzinskas neslepia, kad 16 metų trukęs lėbavimas jam kainavo ne tik sveikatą, bet ir šeimą. Vyras išsiskyrė su žmona, prarado ryšį su sūnumi.
Kalbos nebuvo kliedesiai
Gydytojai panevėžietį laikė beviltišku alkoholiku, kurio dienos suskaičiuotos. Tačiau jis pats vizijoje matė save blaivų, šalia – mylinčią moterį ir dukterį. Medikai tokias paciento kalbas vadino kliedesiais.
Vyras gi jautė, kad jo regėjimas virs tikrove, tik nežinojo kada.
V.Bundzinskas dar vaikystėje pastebėjo, kad kartais nujaučia įvykius. Sykį autobusų stotyje jį, dar moksleivį, apėmė nepaaiškinama baimė lipti į autobusą. Berniukas nutarė valandą palaukti kito. Paskui išvydo anksčiau išvažiavusį autobusą apsivertusį griovyje.
Kartą jaunystėje jis nesėdęs ir į draugų automobilį – šis paskui patekęs į tragišką avariją.
Vienam bičiuliui jis išpranašavęs, kad šis mirs, jeigu paliks žmoną. Taip ir atsitiko – vyras pasikorė.
V.Bundzinskas lemtingąją avariją vadina lūžiu gyvenime – ji privertė jį susimąstyti. Tai jau daug alkoholikui. Tačiau prireikė nemažai laiko, kol vyras išsikapstė iš svaigalų liūno.
Labiausiai jam padėję ne medikai, o buvę alkoholikai.
„Kai pamačiau tokius pat žmones kaip aš, kurie daug metų gėrė, o dabar gyvena blaivūs, patikėjau, kad ir aš galiu“, – teigė vyras.
V.Bundzinskas laikėsi vienos dienos programos, kurios esmė – iš ryto nepakelk pirmos taurės, neišgerk pirmo stikliuko. Ir taip – diena po dienos. Pasak panevėžiečio, alkoholikui ši programa velniškai sunki, bet efektyvi.
Pasveikęs nuo priklausomybės alkoholiui V.Bundzinskas realybėje išgyveno regėtą viziją: sutiko moterį, su ja susilaukė dukters. Vėliau jų keliai išsiskyrė, tačiau dukra nenutolo nuo tėvo, jiedu bendrauja.
Nepatyrė tėvų meilės
V.Bundzinskas dabar padeda savo likimo draugams. Nėra savaitės, kad jis nesulauktų alkoholikų artimųjų skambučių.
Panevėžietis pasakojo, kad nemažai alkoholikų vaikystėje yra patyrę didelių psichologinių traumų, jie buvo nemylėti tėvų.
Jis irgi esantis vienas iš jų. V.Bundzinską pagimdė motina alkoholikė. Jo šeimoje visi gėrė, giminės – taip pat. Trejų metų berniukas ir jo vienų metų brolis buvo apgyvendinti vaikų globos namuose.
Po kurio laiko atsirado panevėžiečių šeima, panorusi įsivaikinti Vytautą, tačiau jai to padaryti neleido. V.Bundzinsko žiniomis, sovietmečiu sukliudė tai, jog sutuoktiniai – buvę tremtiniai, turėjo giminių Amerikoje.
Neigiamo atsakymo sulaukę vyras ir žmona nuo vaiko nenusisuko. Savaitgaliais, per šventes pasiimdavo į namus.
Septynerių sulaukęs V.Bundzinskas buvo perkeltas į internatą Biržuose, o jo jaunesnis brolis liko Panevėžyje. Vyras pamena labai skausmingai išgyvenęs išsiskyrimą su broliu. Paaugęs jis sielojosi, kad neturi namų. Jautėsi tarsi kamuoliukas, mėtomas tarp valdiškų vaikų namų ir globėjų šeimos.
Vaikų namuose jam labai trūko dėmesio.
„Ką gali dvi auklėtojos su 40 vaikų?“ – retoriškai klausė vyras.
Mokykloje jis nesąmoningai protestavo, krėsdavo eibes, prastai mokėsi. Todėl visada būdavo linksniuojamas kaip blogas vaikas.
„Kai tau nuolat kartoja, kad esi niekam tikęs, blogas, toks ir tampi“, – apie savo patirtį pasakojo pašnekovas.
Grįžęs iš armijos jis apsilankė vaikų globos namuose ir sužinojo, kad, be dvejais metais jaunesnio brolio, turi dar du gerokai jaunesnius brolius ir seserį. Apie juos iki tol nieko nebuvo girdėjęs. Jie irgi buvo atsidūrę vaikų globos namuose. Su broliais V.Bundzinskas susipažino, o susitikti su seserimi nepavyko. Panevėžiečio žiniomis, ją įvaikino viena šeima, pakeitė vardą ir pavardę.
Prašė pašventinti daugiabutį
V.Bundzinską visada traukė ezoteriniai mokslai, astrologija. Pradėjęs blaiviai gyventi jis ėmė gilintis į būrimą Taro kortomis. Vyrui neblogai sekėsi, atsirado klientų.
Panevėžietis būrėjų nevadina stebukladariais, laiko labiau savotiškais psichologais.
„Gyvenimo tempas pašėlęs, daug streso. Į ką kreiptis nelaimių prislėgtam žmogui?
Pas psichologą, kai tau būtinai reikia, nepateksi, psichologinės pagalbos telefonų linijos perkrautos“, – kalbėjo jis.
V.Bundzinskas sako nepamiršęs savo patirties, kai ieškodavo pagalbos, bet nerasdavo.
Jis pamena, jog kartą po ilgai trukusio girtavimo psichologiškai jautėsi toks sugniuždytas, kad galvoje sukosi mintys išeiti iš gyvenimo. Užėjo į bažnyčią pas kunigą, norėjo pasišnekėti. Pastarasis girtuoklio pasiteiravo, ar šis buvęs mišiose. Išgirdęs neigiamą atsakymą įbruko jam į rankas knygelę apie šventųjų gyvenimus ir liepė skaityti.
„Neskaičiau, ne brošiūrėlės juk ėjau“, – paaiškina pašnekovas.
Būrėjas patikino gerbiąs dvasininkus. Prieš bene 10 metų jis vieno prašė pašventinti bendrabučio tipo daugiabutį, kuriame gyvena. Pasak vyro, koridoriuje nebuvo buto, kuriame nebūtų įvykusi kokia nors nelaimė. Viename nusižudė žmogus, kitame – buvo sužalotas, dar kitame kilo gaisras...
Po pašventinimo nelaimingi atsitikimai baigęsi. Kita vertus, pasikeitė ir daug V.Bundzinsko kaimynų.
Būrėjas tikina, kad dauguma bendrabučio, kuriame yra nemažai socialinių būstų, gyventojų yra tvarkingi, nepiktnaudžiauja alkoholiu.
Tapo priklausomas nuo lošimo
V.Bundzinskas po kurio laiko vėl pasijuto ligoniu. Jis įklimpo į priklausomybę nuo azartinių lošimų.
Būrėjas gilintis į sporto prognozes pradėjo 2011-aisiais, kai Lietuvoje vyko Europos vyrų krepšinio čempionatas. Dalis rungtynių vyko Panevėžyje.
V.Bundzinskas pradėjo bendradarbiauti su viena radijo stotimi. Eteryje prognozuodavo rungtynių rezultatus. Jam gerai sekėsi spėti.
Pasak panevėžiečio, jis suklydo vos kelis kartus. Vyras domėjosi ne tik krepšiniu, bet ir futbolu, ledo rituliu. Gana tiksliai spėdavo ir šių sporto šakų varžybų rezultatus. Pažįstami jį pradėjo raginti lažintis ir tokiu būdu užsidirbti.
V.Bundzinskas jų paklausė. Iš pradžių jis statydavo nedideles sumas – 5–10 litų per dieną. Vėliau sumą padidino iki 20–30 litų, vėliau statydavo dar didesnes sumas.
Panevėžietis pradėjo lažintis ir interneto svetainėse. Pasak V.Bundzinsko, laimėjus jį apimdavo euforija – uždirbdavo ne vieną šimtą litų.
„Sėkmė labai užveda. Juk į rankas krinta lengvi pinigai. Patiki galįs tapti milijonieriumi“, – pasakojo pašnekovas.
Kita vertus, jis pripažįsta, kad statymai nebūdavo 100 procentų teisingi, bet azartas žaisti ir viltis laimėti tiesiog akino.
V.Bundzinskas dienų dienas praleisdavo prie kompiuterio lažindamasis įvairiose svetainėse. Po kelerių metų jis pajuto, kad yra tarsi apsėstas lošimo manijos. Pasak vyro, atsikėlęs jis iš karto galvodavo apie kokias nors vykstančias varžybas, laužydavo galvą spėdamas rezultatą.
Jautėsi blogiau nei gerdamas
V.Bundzinskas neslėpė, kad tuos kelerius metus, kai lošė, jautėsi tarsi miręs dvasiškai. Niekuo, išskyrus lošimą, nebesidomėjo, atsiribojo nuo draugų. Padaręs nedidelę pertrauką tarp lošimų jausdavo didelį psichologinį ir fizinį diskomfortą.
„Kančios buvo dar didesnės nei girtavimo metais. Nuolat nerimavau, kol galiausiai pasiekiau nevilties būseną“, – pasakojo vyras.
Laikui bėgant V.Bundzinskas, kaip ir daugelis fanatiškų lošėjų, pastebėjo, kad sėkmė vis dažniau atsuka nugarą. Būrėjas jau nuolat klysdavo spėdamas rezultatus.
Vis dėlto V.Bundzinskas sakė pajėgęs laiku suvokti, kas jam darosi. Vyras ieškojęs pagalbos pas psichologus, puolęs skaityti psichologinę literatūrą.
Pamatys šviesą tunelio gale
V.Bundzinskas nesistebi, kad nuo lošimo priklausantys asmenys padaro nusikaltimus. Pasak jo, aistra taip aptemdo protą, jog, rodos, gali padaryti bet ką, kad tik galėtum toliau lošti.
Panevėžietis jaučia pareigą savo patirtimi dalintis su kitais, einančiais tokiais pat pragaro ratais, kuriuos teko pereiti jam.
„Mano tikslas yra padėti žmogui rasti kelią, kuriuo jis galėtų eiti, kad nebekentėtų. Dažnai pakanka išklausyti, nuoširdžiai pasikalbėti, padrąsinti, ir jis pamato šviesą tunelio gale“, – mano panevėžietis.
V.Bundzinskas įsitikinęs, kad jaunąją kartą galima apsaugoti nuo polinkio į svaigalus ir kitas priklausomybės ligas.
Panevėžiečio galva, tai galima padaryti investicijomis į šeimos stiprinimą, vaikų užimtumą.
