Beveik du dešimtmečius operos solistas V.Daunoras su antrąja žmona Egle Marija gyveno ant Atlanto vandenyno kranto Floridoje (JAV). Ten jis turėjo puikias sąlygas savo aistroms – žvejoti ir tapyti.
1993 metais išvykęs iš Lietuvos V.Daunoras buvo tarsi davęs tylos įžadus – nebendravo su Lietuvoje likusiais kolegomis ir nebuvo grįžęs į gimtinę.
Tačiau 2012 metais operos grandas pats nutraukė tylą, apsispręsdamas atvykti į Lietuvą.
„Ilgai galvojau: jei šiame gyvenime dar ryšiuosi kam nors svarbiam, tai nuvažiuoti į gimtąją Žagarę“, – tuomet viešėdamas gimtinėje prisipažino V.Daunoras.
Jis neatsisakė kvietimo dalyvauti beveik prieš penkerius metus vykusiame jau tradiciniame Žagarės vyšnių festivalyje ir savo buvusios klasės susitikime.
Iš 48 klasės draugų daininkas pamatė jų kur kas mažiau – 21 bendraklasis ir abu auklėtojai tada, po 58 metų, jau buvo mirę.
Nepaisydamas jau įsismarkavusios ligos, V.Daunoras klasės susitikime, vykusiame Naryškino dvare, kur veikė mokykla, kurią jis baigė, sodriu balsu traukė lietuvių liaudies dainas, pokštavo ir atrodė, kad jokios negandos negalėtų palaužti šio neišmatuojamo talento žmogaus.
Tačiau vis labiau kaustanti Parkinsono liga iš dainininko atėmė šiuos gyvenimo malonumus.
Nors apie savo sugrįžimą į Lietuvą V.Daunoras nedaugžodžiavo, kai kurie jo bičiuliai prasitarė, kad būtent klastinga ir nepagydoma liga praėjusių metų pradžioje jį jau visam laikui paskatino grįžti į Lietuvą.
Vilniuje gyvenantys sūnūs Tomas ir Vaclovas, kurių dainininkas susilaukė su pirmąja žmona, šviesaus atminimo balerina Gražina Žvikaite, netoli Vilniaus surado jam globos namus.
Čia V.Daunoras sutiko ir savo ilgametį koncertmeisterį Robertą Bekionį (65 m.). Dar prieš vykdamas į globos namus daininkas žinojo, kad jo senas draugas ir kūrybos bendražygis dėl ligos taip pat buvo priverstas radikliai keisti gyvenimo būdą.
Su dabar jį lankančiais artimaisiais ar buvusiais kolegomis V.Daunoras gali valandų valandas kalbėtis apie karjeros vingius Lietuvoje ar Amerikoje.
– Kodėl žmona su jumis nesugrįžo į Lietuvą? – paklausiau globos namuose svečius mielai priimančio V.Daunoro.
– Ji labai bijo skristi lėktuvu. Bet ką gali žinoti, gal kada nors sugrįš.
Ir aš dar nesu sugrįžęs į Lietuvą. Negrįžau mintimis dar ir į tuos laikus, kai būdamas vaikas liūdėjau, kad baigėsi karas, nes su draugais nebegalėsiu apsibintavęs galvą vaidinti kare sužeisto herojaus. Man tada atrodė, kad vaikų kare neliečia, kol pats nebuvau pastatytas prie sienos.
– Įsivaizduokite, kad esate scenoje. Ką jūs dabar norėtumėte uždainuoti?
– Nieko. Tik tas, kuris nesugeba įvertinti savo galimybių, galėtų postringauti, kad uždainuotų vieną ar kitą operos partiją. Bet duše kasdien dar prasidainuoju.
***
Visą interviu skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
