Naujas pomėgis – japoniškos šarnyrinės lėlės – moteriai teikia daug džiaugsmo jau penkerius metus.
„Mama, pagaliau tu darai tai, ką nori“, – iš savo suaugusių dukrų girdi Z.Latinienė.
Devynių lėlių savininkė vengia kalbėti apie jų kainą ir kukliai nuleidžia akis sakydama, kad ji gali sau tai leisti.
Tačiau pasidairius internete nesunku išsiaiškinti, kad net pigiausia lėlė, aukcione pristatoma „iš antrų rankų“, kainuoja kelis šimtus eurų, o naujos lėlės – tūkstantį ir daugiau.
Vien tokių lėlių apavas internetinėse parduotuvėse kainuoja kaip gerų batų pora suaugusiesiems, o už tiek, kiek prašoma už suknelę 20 centimetrų lėlytei, įsigytum prašmatnų drabužį.
Z.Latinienės japoniškų šarnyrinių lėlių kolekcijos paroda Japonų kultūros namuose Vilniuje vyko tik vieną dieną – tokias brangias lėles nakčiai be apsaugos palikti buvo nesaugu.
Šioms lėlėms savininkės namuose yra skirtas atskiras kambarys.
Pirmąją savo lėlę finansininkė įsigijo prieš penkerius metus – prieš tai keletą metų į tokias lėles dairėsi ir svarstė.
Bet netrukus lėlės viena po kitos pradėjo kurtis jos namuose.
„Nebūtų kolekcininko, jeigu jis sustotų ties pirmu eksponatu“, – juokėsi Z.Latinienė.
Šiuo metu pasaulyje paplitusios šarnyrinės lėlės gaminamos Azijoje – Japonijoje, Kinijoje, Tailande.
Tačiau lėlės su judančiais sąnariais Europoje buvo žinomos jau kelis šimtus metų, o 1930-aisiais Vokietijoje pagaminta pirmoji lėlė su rutuliukais sąnarių vietoje, tačiau dabar Azijoje yra visa šarnyrinių lėlių pramonė.
Pirmosios lėlės buvo panašios į animacinių filmų herojus – jos turėjo labai dideles akis.
Šiuo metu labiausiai vertinamos kuo tiksliau žmogaus veido bruožus atkartojančios lėlės.
Maždaug trečdalio žmogaus ūgio lėlė liejama specialioje formoje iš poliuretano. Jis slepia vidinę lėlės konstrukciją.
Kiekviename lėlės sąnaryje – po ratuką, todėl jos gali labai išraiškingai sustingti pagal savininko norą.
Z.Latinienę žavi, kad iš vienos formos galima išlieti ne daugiau kaip 30 lėlių.
Tokią lėlę itin brangiai įsigijęs pirkėjas toliau ją kuria pats ir nukreipiamas į gerai išplėtotą parduotuvių tinklą.
Nuogą lėlę reikia nudažyti ir aprengti.
Perukus, drabužius, avalynę reikia pirkti.
Bet pirmiausia tokią lėlę įsigijęs savininkas ją siunčia dailininkui, kuris dažo lėlių veidus, ir jam išsako savo pageidavimus. Itin kokybiškais dažais nudažytą lėlės veidą vėliau galima nuvalyti, tačiau Z.Latinienė taip nedaro – nebent kas bloga su tuo veideliu atsitiko.
Kartu lėlės savininkas įstoja į labai draugišką bendriją: pasaulyje yra daugybė interneto puslapių, forumų, vyksta diskusijos.
Lėlių savininkai įkelia savo sukurtos lėlės nuotrauką ir aptarinėja kitų pasiekimus, leidžia nuotraukų albumus.
Z.Latinienė nutarė pasielgti kitaip – ji savo lėles rengia tradiciniu japonišku kimono. Vilnietė perka internetu senovinius sudėvėtus kimono, juos sutvarko ir iš gabalėlių pasiuva tradicinį japonišką rūbą savo lėlei.
Lėlės kimono sukirptas ir pasiūtas taip, kaip savo tradicinius rūbus dėvinčių japonų.
Tokie drabužiai sulaukė ir tarptautinio dėmesio.
Šarnyrinės lėlės Z.Latinienei suteikė daug naujų potyrių, ji įgijo draugų.
Vilniuje susikūrusiame šarnyrinių lėlių klube – aštuoni nariai: septynios moterys ir vienas jaunuolis.
Susirinkę klubo nariai kartu siuva lėlėms batus, drabužius, dalijasi patirtimi.
Toks bendravimas gerokai skiriasi nuo įprasto.
Be to, tai – kūrybos džiaugsmas. Juk lėlę sukuri pats. Ją galima perrengti, pritaikyti kitą peruką, pakeisti akių spalvą, o kartais – ir rankas ar pėdas.
Z.Latinienė pastebėjo, kad kartais lėlė pradeda ir pati diktuoti, kaip nori būti apsirengusi. Vadinasi, tokia yra lėlės valia ir negalima jos nepaisyti.
Nors šių lėlių išvaizdai didelę įtaką padarė animacinių filmų stilius, jos yra labai realistiškos – kai kuriems žmonės nejauku į tokias lėles žiūrėti.
Lietuvos dailininkai irgi kuria lėles iš poliuretano, tačiau jų kūryba vilnietė nesidomi ir savo lėlių nelygina. Tai – visai kita lėlių valstybė.
Ji pasidomėjo ir tradicinėmis japonų lėlėmis, bet suprato, kad jos pomėgis gerokai skiriasi.
Nuo Pigmaliono iki Pinokio
Marija Vyšnevska
Meno istorikė
Mažos mergaitės žaidžia su lėlėmis kaip su savo vaikais – vysto, rengia, vežioja vežimėlyje.
Paaugusių mergaičių lėlės – jų draugės, kurios gyvena taip, kaip jų savininkės norėtų gyventi, – puošiasi, eina į svečius, važinėja automobiliu.
Suaugę žmonės į lėlę žiūri kaip kūrėjai – jie jaučiasi dievai, galintys sukurti naują būtybę. Daugybė literatūros kūrinių sukurta apie itin sudėtingus jų santykius – nuo Carlo Collodi apysakos herojaus Pinokio – ilganosio medinio berniuko iki mitinio Pigmaliono sukurtos Galatėjos.
Pigmalionas įsimylėjo savo sukurtą statulą, kurią dievai atgaivino.
Dažniausiai tokios istorijos neturi laimingos pabaigos. Lėlė sukyla prieš savo kūrėją ir pradeda gyventi savarankiškai.
Tokie siužetai itin populiarūs, nes žmonės juose mato savo pastangas būti nepriklausomiems. Šiuo metu juos itin pamėgo Holivudas.
