Vaikystę, kai tėvai jas rengė vienodais drabužiais, identiškoms dvynėms primena sportinė apranga. Juk jos per varžybas skirtingos nepasirinksi, tad seserys vėl dėvi vienodus marškinėlius.
Ėjikės Živilė ir Monika dabar iš tolo vengia vienodai rengtis, nes nebenori būti painiojamos. Jos pavargo aiškinti kiekvienam sutiktam, kuri yra kuri.
Dėl to dvynės netgi nusidažė plaukus, kad būtų lengvai atskiriamos. Monika dabar – juodaplaukė, Živilė – šviesiaplaukė.
Skiriasi ne tik seserų plaukų spalva, bet ir ėjimo rezultatai. Tačiau dvynės neseniai įsiveržė į Europos ėjikių elitą.
Iš Švenčionių rajono, Pabradės, kilusios Vaiciukevičiūtės balandžio pradžioje Čekijoje vykusiose tarptautinėse sportinio ėjimo varžybose parodė tokius rezultatus, kurie privertė aikčioti Europos lengvosios atletikos specialistus.
Čekijoje, Podebraduose, Ž.Vaiciukevičiūtė 20 kilometrų nuotolį įveikė per 1 val. 31 min. 40 sek. ir pasiekusi Lietuvos iki 23 metų amžiaus grupės rekordą finišavo trečia.
M.Vaiciukevičiūtė finišo liniją kirto penkta, jos rezultatas – 1 val. 32 min. 39 sek.
Europos lengvosios atletikos asociacija skelbė, jog Ž.Vaiciukevičiūtė rodė kelią europietėms, o lietuvės pažanga įrodo, kokia žvaigžde ji gali tapti.
Kad Živilė dabar jau lipa ant kulnų šio sporto elitui, parodė rezultatų palyginimas. Rio de Žaneiro žaidynėse pernai Ž.Vaiciukevičiūtė 20 kilometrų įveikė per 1 val. 41 min. 28 sek. ir užėmė 56-ąją vietą.
Olimpiadoje dešimta finišavusi čekė Anežka Drahotova Podebraduose nusileido lietuvėms dvynėms ir liko šešta.
– Gimėte ir augote nedideliame Pabradės miestelyje.
Kaip ten susidomėjote sportiniu ėjimu?
Živilė: Mokykloje buvome labai aktyvios, dalyvavome įvairiose varžybose. Jau gerai neatsimenu, bet, man atrodo, mus į šią sporto šaką nuvedė ir pasiūlė lankyti tuo metu buvusi kūno kultūros mokytoja.
Pabradėje didelio būrelių ir sporto šakų pasirinkimo nebuvo, todėl pradėjome lankyti sportinį ėjimą. Taip pat dvejus metus lankėme futbolą, tačiau tapo sunku suspėti į dvejų sporto šakų treniruotes, todėl pasilikome sportinį ėjimą.
Monika: Pabradėje ši sporto šaka buvo labai populiari. Mačiau, kaip kiti sportininkai išvyksta į varžybas, tai mane dar labiau įtraukė į šį sportą.
Taip pat treneris labai motyvavo sportuoti pasakodamas apie įvairius čempionatus, į kuriuos galėtume vykti su seserimi, jeigu sunkiai dirbtume ir pasiektume normatyvus.
– Dviese ir padėjote treniruotis?
Živilė: Taip, viską su seserimi darėme kartu. Pirma dar lankėme klasikinius, liaudies šokius, o tada perėjome į sportą. Kadangi abi buvome vienodai energingos, abi ir pradėjome lankyti sportinį ėjimą.
– Kuri jūsų vaikystėje krėsdavote daugiau išdaigų?
Monika: Buvome lyg vienas kumštis visur ir visada, tad ir išdaigas krėsdavome dviese.
– Artimieji ir draugai jus vis dar painioja?
Monika: Mūsų balsai panašūs, todėl kartais painioja. Bet draugai lengvai atskiria pagal plaukų spalvą.
Aš prieš kelerius metus tapau juodaplaukė, o sesuo – šviesiaplaukė. Abi dažome plaukus, nes aš noriu būti brunetė, o Živilė – blondinė. Tiesiog skiriasi mūsų norai.
– Kada jūsų, kaip sportininkių, keliai išsiskyrė?
Živilė: Baigus mokyklą, nes aš įstojau į Lietuvos edukologijos universitetą Vilniuje studijuoti kūno kultūros, o sesuo tą pačią specialybę pasirinko Klaipėdos universitete. Nuo to laiko, tai yra dvejus metus, treniruojamės atskirai.
Monika: Mūsų keliai kada nors turėjo išsiskirti. Kuo vyresnės tapome, tuo labiau norėjosi atskiro gyvenimo, nes nuolat visų esame lyginamos.
– Kodėl studijuojate skirtinguose universitetuose?
Živilė: Todėl, kad seserį į Klaipėdą nuvedė meilė. Žinoma, ir gražus miestas.
Aš nenorėjau kur nors toli išvykti dėl treniruočių Pabradėje, nes ten nuo mažens treniravausi. Universitetas Vilniuje yra ne taip toli nuo gimtųjų namų, todėl galiu bet kada grįžti.
Taip pat man labai patiko Vilnius kaip miestas, norėjau ištrūkti iš tėvų namų, nors dabar vos atsiradus galimybei visada grįžtu į Pabradę. Iš šurmulingos sostinės smagu sugrįžti namo, nes čia visada ramu, supa graži gamta, ežerai.
– Ar jaučiate viena kitą per atstumą?
Monika: Jaučiame, nes ilgą laiką visur būdavome dviese. Atstumas, galima sakyti, mūsų neišskyrė.
Živilė: Tikrai jaučiame. Nors esame skirtingose Lietuvos pusėse, dažnai su seserimi susirašinėjame, pasikalbame telefonu.
Bendraujame rečiau nei anksčiau, tačiau santykiai neatšalo.
– Kaip dažnai susitinkate?
Monika: Bent kartą per mėnesį, nes dažnai vykstame į sporto stovyklas, kuriose kartu praleidžiame po dvi tris savaites. Jeigu ilgai nesimatytume, pasiilgtume viena kitos.
Bet ilgesį nesunkiai galima numalšinti – dažnai kalbamės telefonu. Aišku, norėtųsi dažniau susitikti, seseriškai pasikalbėti, pabūti drauge.
Živilė: Šį sezoną jau buvome dviejose stovyklose Ispanijoje. Susitinkame ir per įvairias šventes, nes Monika atvažiuoja į Pabradę aplankyti šeimos. Tad mūsų susitikimai priklauso nuo varžybų, stovyklų sezono bei švenčių.
– Ar tėvai jus rengė vienodai? Ar dabar dar nešiojate vienodus drabužius? Gal kartu juos perkate?
Monika: Tėvai mus rengdavo vienodai, nes taip mažiau vargo nei renkant skirtingus drabužius. Dabar stengiamės nešioti skirtingus, nes mums labiau patinka, kai mus skiria vieną nuo kitos. Tačiau kartais vienoda apranga neišvengiama – juk nacionalinės rinktinės apranga yra tokia pat.
Živilė: Viskas keitėsi mums augant – nenorėjome būti panašios. Visi mus painiojo, neskyrė, kuri yra kuri, mums tai nepatiko ir dėl to rengėmės skirtingai.
Ir dabar nenešiojame vienodų drabužių – nes mūsų skonis skiriasi. Tačiau kartais mėgstame apsikeisti rūbais, nes perkame juos skirtingose parduotuvėse.
– Tarpusavyje jaučiate konkurenciją per varžybas?
Monika: Konkurenciją jaučiame visada.
Živilė: Dažniausiai per varžybas su seserimi finišuojame panašiu laiku, todėl jeigu sekėsi abiem – džiaugiamės, o jeigu ne – abi išgyvename.
Aišku, galėčiau išskirti praėjusių metų varžybas Romoje, kur vyko atranka į olimpines žaidynes. Tada mano rezultatas buvo geresnis, sesers – prastesnis.
Tose varžybose kiekviena kovojome už save, nes abi turėjome vieną tikslą.
Todėl po varžybų džiaugiausi iškovotu kelialapiu į Rio de Žaneirą.
Pradėjusios eiti 20 kilometrų distanciją konkurenciją išties pajutome, tačiau tai normalu, nes sportinis ėjimas yra individuali sporto šaka ir kiekvienas joje kovoja dėl savęs.
– Turite metais vyresnę seserį Gintarę, kuri sporto karjerą pradėjo nuo ėjimo, o dabar tapo bėgike. Ar ji užkrėtė jus sportiniu ėjimu?
Monika: Atvirkščiai, mes su Živile anksčiau pradėjome lankyti šią sporto šaką. Po pirmųjų varžybų grįžusios namo su medaliu užkrėtėme Gintarę sportiniu ėjimu.
Živilė: Grįžusios iš pirmų varžybų, vykusių Birštone, pasakojome sesei savo patirtus išgyvenimus ir ji užsimanė lankyti šią sporto šaką.
Nuo to laiko mes visos trys buvome ėjikės. Tačiau pabaigusi mokyklą Gintarė pasuko kitu gyvenimo keliu.
– Kadangi ėjimas jums gerai sekasi, turbūt artimiausiu metu nesirinksite bėgimo kaip kad vyresnioji sesuo?
Živilė: Artimiausius trejus metus tikrai atsiduosime sportiniam ėjimui.
Būtų smagu dalyvauti antrose olimpinėse žaidynėse, bet jau kartu su Monika.
Pasirengti tikrai yra labai daug laiko, todėl dabar sportinio ėjimo neiškeisčiau į jokią kitą sporto šaką.
– Kokių dar turite pomėgių, be sporto?
Živilė: Didžiąją laiko dalį praleidžiu prie mokslų, nes esu pasirinkusi nuotolines studijas, todėl pomėgių nelabai ir turiu.
Aišku, mėgstu pamiršti rūpesčius ir pabūti su draugais.
Monika: Pomėgių neturiu, nes nuo sporto ir studijų laiko beveik nelieka. Poilsis ir atsigavimas po varžybų man yra svarbiau.
– O kaip širdies reikalai? Ar abi turite mylimuosius?
Živilė: Be abejonės, turime. Mano draugas Imantas – ne iš sporto pasaulio, tačiau mane visada palaiko, žino ir stebi visus mano rezultatus.
Jis labiau domisi verslu, turi savo internetinę parduotuvę. Kartu esame jau ketverius metus.
Monika: Mano širdies draugas Rimantas buvo iš sporto pasaulio, tačiau šiuo metu siekia karjeros kitoje sferoje.
– Živile, gyvenate su tėvais? Ar padedate jiems buityje? Mokate ruošti valgį?
Živilė: Kol kas neturiu nuolatinės gyvenamosios vietos. Dalį laiko praleidžiu pas draugą Vilniuje, kai turiu atvykti į universitetą, o likusį laiką gyvenu tėvų namuose – mat Pabradėje vyksta pagrindinės mano treniruotės.
Nuo namų ruošos darbų nebėgu, nes nemėgstu netvarkos. Mano kambarys visada būna sutvarkytas. Valgį ruošiu nedažnai, nes ne visada spėju arba esu pavargusi. Kai reikia, tikrai pasidarau sveiko ir skanaus maisto.
– Monika, koks patiekalas jums skaniausias, be kurio būtų sunku gyventi? Ar mokate jį pasigaminti?
Monika: Skaniausi yra miltiniai blynai, nors galėčiau juos priskirti prie deserto. Juos kepu dažnai ir labai skaniai.
