Ji neprimena tų merginų, kurios gatvėmis žengia pasidabinusiomis aukštakulniais, o priešingos lyties atstovus vilioja ilgomis garbanomis, dirbtinėmis blakstienomis ar ryškiomis lūpomis.
Vis dėlto vidinė Vaivos branda, jautrumas, minčių aiškumas ir gebėjimas bendrauti – užburiantis. „Per savo dar trumpą gyvenimą patyriau tiek, kiek retas patiria per visą gyvenimą. Buvo akimirkų, kai galvojau, kad mano gyvenimas baigtas, netrukus mirsiu, tačiau dabar, štai, aš sėdžiu čia ir džiaugiuosi saulėtu pavasariu.
Po to, ką man teko patirti, puikiai suprantu, kad bažnyčioje mišių metu ramybės linkėjimas yra labai svarbus. Tiek dabar, tiek tada, kai švenčiau 18-ąjį gimtadienį, kentėdama stiprias chemoterapijas, linkėjau sau ramybės. Man tada, iš arti susidūrusiai su onkologine liga, ji buvo labai svarbi“, – prakalbo Vaiva ir pridūrė, kad net ir dabar, ligai likus už nugaros, jos siekiamybė – ramybės pojūtis širdyje.
Nuo vaikystės lygino su vaikinu
Kaune gimusi ir augusi Vaiva kartu su draugu į Vilnių atvyko studijuoti baigusi vidurinę mokyklą. Čia ji pasirinko kinų kalbą ir kultūrą. Šiuo metu sostinėje ji ne tik mokosi, dirba kavinėje, bet ir kuria jai itin svarbų projektą.
Mergina intensyviai ieško įvairaus amžiaus plikų moterų, kurios norėtų būti įamžintos fotografijose. Projekto tikslas – parodyti visuomenei, kad net ir plikos moterys, neturinčios nė vieno plaukelio, sirgusios vėžiu arba dėl asmeninių priežasčių pasirinkusios nusiskusti plaukus, yra moteriškos.
„Aš labai dažnai susidūriu su nesuvokimu, kas yra moteriškumas. Gana dažnai esu pati painiojama su vaikinu. Būna, autobuse žmonės sako, kad užleisčiau vietą moterims. Taip buvo ir tada, kai sirgau vėžiu, o po chemoterapijų likau visiškai plika“, – į prisiminimus paniro Vaiva.
Ji prisiminė, jog nuo pat paauglystės iki šių dienų ji yra lyginama su vaikinu. „Pamenu, kai numylėtas merginų karatė čempionas pasakė, kad mano balsas yra storas, ir už akių juokėsi.
Kai 9-oje klasėje niekas neatsiminė mano vardo, sakydavo: „ė, karatiste, šauk judesiuką, mane sumuštumei?“ Buvo nutikimas, kai mane pliką apšaukė vyras ir liepė autobuse užleisti vietą tikroms merginoms.
Juokinga yra tai, kad visas tas patyčias ir palyginimus su vyru jaučiu kasdien – iki šių dienų mane lydi nevisavertiškumas, baimė nepritapti, nusišnekėti, likti nesuprastai, vienai ar vienišai“, – kalbėjo Vaiva.
Būtent siekdama įrodyti, kad moteriškumas nepriklauso nuo plaukų ilgio bei šukuosenos tipo, ji ragina visas plikas moteris ryžtis įsiamžinti fotosesijoje bei parodyti visuomenei, kad moteriškumas niekaip nėra susijęs su plaukais. „Aš nesu profesionalė arba garsi fotografė, todėl iki šiol sulaukiau pageidavimo tik iš keturių moterų būti įamžintoms.
Plikų moterų yra daugybė, todėl noriu, kad jos atsilieptų. Fotografuoju juostiniu fotoaparatu, stengiuosi daryti itin tikras nuotraukas natūralioje erdvėje – gamtoje, laukuose, prie jūros.
Šviesios ir šilumą spinduliuojančios nuotraukos, viliuosi, bus kabinamos gydymo įstaigų onkologiniuose skyriuose.
Ten ir taip pakanka nerimo ir baimių – noriu savo fotografijomis ligonius įkvėpti vilties ir tikėjimo“, – kalbėjo mergina, prieš kelis metus akis į akį susidūrusi su vėžiu.
Vėžys smogė mokykloje
Apie tai, kad serga, Vaiva sužinojo būdama vos 17-kos. Tada ji mokėsi 12-oje klasėje, ruošėsi egzaminams. Nuovargį ir energijos stoką ji nurašė nerimui dėl artėjančios egzaminų sesijos.
Vis dėlto viskas pasikeitė tada, kai jos draugas, su kuriuo ji iki šiol kartu, atsitiktinai jos kakle užčiuopė guzelį.
Netrukus abiturientei buvo diagnozuota viena iš kraujo vėžio formų – Hodžkino limfoma, antra stadija.
„Buvo daug streso ir skausmo. Galvojau, kad mirsiu.
Vis dėlto medikai ramino, kad išgyvenamumas su šia liga – 80 procentų.
Onkologiniame skyriuje apie tokius ligonius kaip aš sakoma, kad ištraukėme laimingą bilietą. Mano gydymas, nors buvo ir sudėtingas, tęsėsi gana trumpai – vos pusmetį. Nėra ką lyginti su tais ligoniais, kurie gydosi penkerius metus ir daugiau.
Man buvo skirti keturi chemoterapijų blokai. Jie buvo sudėtingi, atsirado tam tikros infekcijos. Prisimenu, guliu palatoje, dėl suleisto morfijaus nieko neskauda, bet jaučiu, kad mirštu. Guodžiau save, kad išeinu bent jau be skausmo.
Vis dėlto ši liga iš esmės pakeitė mano gyvenimą. Visų pirma, ji suformavo tam tikrą atskirtį su bendraklasiais. Niekada neturėjau ypatingo draugų rato, tačiau kai ėmiau kovoti už gyvybę, jų dar labiau sumažėjo.
Ypač sunku buvo įveikti chemoterapijas. Jų buvo taikomi keturi blokai, su tam tikromis pertraukomis.
Vienos pertraukos metu minėjau 18-ąjį gimtadienį, buvau paleista į namus. Tada sau linkėjau ramybės. Ir tąsyk, ir dabar ramybė man – svarbiausia būsena“, – pasakojo Vaiva.
Meilės istorija primena kino filmą
Kraujo vėžys nesutrukdė merginai baigti vidurinės mokyklos. Nors medikai ir prieštaravo, mergina pasiruošė egzaminams, juos išlaikė ir gavo puikius įvertinimus.
Visą ligos kelią su ja kartu buvo ir širdies draugas. Jis net kartu su mergina nusiskuto plikai. Dabar mergina šypsosi – jų meilės istorija tikrai pranoksta tas, kurios rodomos kino ekranuose.
„Mūsų santykiuose būta visko – ir pykčių, ir nesutarimų. Tačiau jeigu esame kartu, vadinasi, įveikėme negandas“, – šyptelėjo mergina.
Ji atvira – draugų ratas, su kuriuo ji gali būti savimi ir papasakoti, kas ją slegia, itin siauras. Vis dėlto studentė džiaugiasi turėdama šalia žmogų, kuriam visada gali pasakyti, koks nerimas spaudžia širdį.
„Po to, kai susidūriau su vėžiu, ėmiau baimintis dėl savęs. Mane vis kankina nerimas, baimė, jog vėžys atsinaujins. Jei tik pajuntu, kad skauda širdį ar galvą, iš karto užklumpa mintys apie metastazes, galimai atsinaujinusį vėžį. Kas tris mėnesius turiu tikrintis, tačiau nerimą jaučiu nuolat.
Lankiausi pas psichoterapeutą. Jis išmokė mane pačią kovoti su savo vidinėmis problemomis, jas spręsti. Turiu pripažinti, vis dar mokausi tai daryti“, – sakė ji.
Peruko prireikė tik vieną kartą
Vaiva tikino pastebėjusi, kad prisipažinti, jog sergi vėžiu, visuomenėje vis dar gėda. Iki šiol ji negali atsistebėti, kad kai kurios moterys pliką galvą dengia sunkiais perukais. Taip yra dėl nuolatinių užgauliojimų ir patyčių, vyraujančių visuomenėje.
Kartą ji ėjo su plika moterimi, kuri suskubo slėpti pliką galvą vos pamačiusi atbėgančius vaikus. Pasak merginos, vaikai visada sako tai, ką galvoja, todėl, pamatę pliką moterį, dažnai ima akyliau žiūrėti, stebėti ją.
Vaiva prisiminė, kad ir pačiai teko kartą dėtis peruką. Tąsyk ji taip pasielgė dėl senelių, pas kuriuos važiavo pasisvečiuoti. Jie tada nežinojo, kad mergina serga ir jai nuslinko plaukai.
Tėvų paraginta mergina užsidėjo peruką, kad seneliams, kaip pati sako, nesukeltų infarkto.
Nors daugeliui žmonių, pasak Vaivos, ilgi plaukai asocijuojasi su moteriškumu, jai pačiai taip neatrodo.
Anaiptol, ji tikino, kad plika galva – savotiškas nuogumas, trapumas ir pažeidžiamumas, kas tiesiogiai susiję su moteriškumo savoka.
***
Jei norite įsiamžinti Vaivos projekte, susisiekite su ja el. pašto adresu: vaiva.kairaityte@gmail.com
