Neseniai savo vaizdo konferencijų „Ryškus. Pokalbiai.“ ciklą pradėjęs „Lietuvos ryto“ televizijos vadovas L.Ryškus priešais save į kėdę kaskart sodinasi vis kitą pašnekovą. Laidos tiesiogiai transliuojamos internetu – www.lrytas.tv.
Apie aktualijas, kūrybą, įsitikinimus, gyvenimą ir jo principus bei filosofiją kino režisierius kalbėjosi su senokai viešumoje matytu muzikantu G.Paškevičiumi.
Dainininkas prisipažino, kad po to, kai prieš šešerius metus surengė milžinišką koncertų turą po didžiąsias Lietuvos arenas, jautėsi tuščias lyg vakuumas.
Tačiau praėjus kažkiek laiko muzikinės mintys ėmė kauptis. Dabar atlikėjas ruošiasi leisti naują albumą, o rudenį leistis į naują turą.
Linas: Tibeto budizmo dvasinis vadovas Dalai Lama (81 m.) yra pasakęs: „Labiausiai mane stebina žmogus, nes jis aukoja savo sveikatą, kad užsidirbtų pinigų. Po to tuos pinigus turi paaukoti, kad susigrąžintų sveikatą.
Jis taip susirūpinęs ateitimi, kad nesugeba džiaugtis dabartimi. Žmogus gyvena taip, tarsi būtų nemirtingas. O galiausiai miršta tada, kai dar nepradėjo gyventi.“
Gytis: Viską tuo ir pasakei, tad galime baigti pokalbį. (Juokiasi.)
Linas: Ko labiausiai gyvenime bijai?
Gytis: Netekti artimųjų. Daugiau baimių neturiu. Kai buvau vaikas, bijojau, kad, kai manęs nebus, negalėsiu išeiti į kiemą, pažiūrėti televizoriaus. O dabar galvoju, kad pabaiga yra kažko kito pradžia.
Linas: Esi tikintis žmogus?
Gytis: Aišku. Bet nesu iš tų, kurie kiekvieną sekmadienį vaikšto į bažnyčią. Nesvarbu, koks tikėjimas, svarbu yra tikėjimas kažkuo. Nuo paauglystės atsimenu žinojimą, kad, be mūsų, kažkas dar yra.
Linas: O ar pats esi kada nors buvęs arti mirties? Aš pavyzdžiui, esu skendęs. Dar mane elektra yra gerai pakračiusi. Tai buvo visai neseniai.
Gulėjau šlapioje žolėje, visas purčiausi ir kažkaip pavyko nuvynioti nuo piršto elektros laidą. Niekas nesupranta, kaip galėjau tai padaryti. Žodžiu, esu oficialiai trenktas.
Gytis: Vaikystėje esu gavęs 220 srovę. Puošėme eglę, ir aš į rankas paėmiau du lempučių laidus. Kol jos įsižiebė, aš irgi visas kračiausi.
Tada mane kažkas atitraukė. Bet, ką jaučiau, jau neatsimenu.
Linas: Kai aš laikiau pliką laidą rankoje ir net mačiau, kaip kratosi mano kojos, suvokiau, jog jei ko nors nedarysiu, mane ras žmona su dukra jau užgesusį.
Nes tuo metu buvau sodyboje vienas. Tad nuo tos minties aš numečiau tą pliką laidą.
Gytis: Man yra buvęs atvejis arti mirties povandeniniame laive, kai tarnavau armijoje. Tiesiog užstrigo vairas ir laivas ėmė leistis į dugną.
Savijauta tokia: tu viską suvoki, bet nieko negali padaryti, o visas korpusas trata.
Atrodė, kad laikas slenka labai lėtai, o iš tikrųjų tai truko vos keletą minučių. Dar minutė – ir būtų viskas. Tik staiga – pokšt, ir sustojome. Po to išlyginome laivą ir plaukėme paviršiumi.
Linas: Kokia buvo tavo funkcija laive?
Gytis: Šturmanas elektrikas. Prie vairo buvo bocmanas, bet komanda ta pati. Tai buvo neutraliuose vandenyse Atlanto vandenyne.
Linas: Kas dar nesuprato, mes su Gyčiu esame tokio amžiaus, kad turėjome progos tarnauti sovietų armijoje.
Gytis: Galėjau dar rinktis Afganistano karą. Bet pasirinkau geriau trejus metus armijos.
Ką ji davė? Ką tik nuo mamos sijono atėjome visai į kitą pasaulį, kuriame iš tavęs pradeda reikalauti atsakomybės kaip iš suaugusio žmogaus. Teko išmokti rusų kalbą taip, kad net sapnuodavau rusiškai.
Linas: Nuo ko muzika tavo gyvenime prasidėjo?
Gytis: O nuo ko gyvenimas prasideda? Nuo tėvų. Turbūt ir muziką su genais gavau. Nors jie nebuvo muzikantai, bet klausą turėjo.
Gitarą paėmiau būdamas 7 metų. Tuo metu buvo tokia mada. O toliau – jei ne šviesaus atminimo Vytautas Kernagis, turbūt būčiau visai kitur nuėjęs.
Linas: Kada supratai, kad būsi profesionalus muzikantas?
Gytis: Jei profesionalu galima laikyti žmogų, kuris iš savo amato uždirba pinigus, tai pradėjau nuo 12 metų.
Mane, penktoką, pakvietė groti suaugusiųjų šokiuose.
Aš skambindavau gitara ir dainuodavau – buvau solistas. Dirbau puse etato – gaudavau apie 50 rublių. Tuo tarpu inžinierius tais laikais gaudavo 90 rublių. Vėliau 9 klasėje mane priėmė į grupę. Po balso mutacijos tapau baritonu.
Sportavau viską iš eilės – kaip ir visi vaikai, bet visuomet šalia buvo ir muzika. Tačiau tuomet nemąsčiau, jog gyvenimą siesiu su muzika.
Linas: O tai ką būtum veikęs, jei ne muzika?
Gytis: Net neįsivaizduoju. Nuo devintos klasės buvo privalomos profesinės orientacijos pamokos – mes buvome tekintojai.
Linas: Tai plataus profilio specialybė: galima ištekinti automobilių detales, nutekinti pinigus ar informaciją, ištekinti merginas. Tai tau gyvenime niekas turbūt nebaisu. O ar yra dalykų, kurių žmogui negali atleisti?
Gytis: Gali prisikurti įvairiausių dalykų, kurių negali atleisti. Bet tik tada negali to padaryti, kai tai atsitinka. Užduodu sau kartais klausimą: ar galėčiau atleisti mylimo žmogaus neištikimybę?
Dabar pasakyčiau, kad ne, bet galbūt rytoj atsakysiu – taip. Viskas priklauso nuo to, kaip stipriai tą žmogų myli.
Linas: Kol jauni buvome, iškart nukirsdavome, jei kas apgaudavo, išduodavo. O dabar stabdai save, bandai pasijusti to žmogaus situacijoje ir mėgini teisinti, atleisti.
Gytis: Žinai, kaip aš dabar darau? Viską atleidžiu ir tada nukertu. Negaliu per save perlipti ir toliau bendrauti kaip niekur nieko. Galbūt įmanoma kažkurioje situacijoje, bet, kaip sakiau, priklauso, kiek tą žmogų myli.
Linas: Bet tada lauki atsiprašymo iš to žmogaus. Susėdi, pasišneki, susitari užbraukti brūkšnį ir bendrauji toliau. Man yra taip buvę. Bet jei tas žmogus nepripažįsta klydęs, aš irgi kertu.
Gytis: Šiaip žmogus turėtų suvokti ir nedaryti kitam žmogui to, kaip pats nenorėtų, kad su juo būtų elgiamasi. Veidrodžio principu.
Linas: Gyveni su mylimu žmogumi. O kas tau yra vienatvė? Ar daug būni vienas?
Gytis: Daug, bet tai ne vienatvė. Tu gali būti tarp žmonių, net tarp draugų, bet vis tiek jaustis vienišas. Ir atvirkščiai – gali būti vienas ir nebūti vienišas.
Vienatvės būsena yra kaip ir senatvės. Vienam žmogui yra 80 metų, bet jis jaučiasi kaip 30, o kitam 30, bet jis jaučiasi kaip 80-metis.
Linas: Ką gyvenime darai, kad jaustumeisi gerai?
Gytis: Jei turi idėjų, minčių, muzikinių ar kitokių, jei viduje kažkas verda, jei uždavinėji klausimus, vadinasi, tu – ne vienas.
Visada maniau, kad vienatvė yra tada, kai nieko nebenori. Man vienatvė yra neigiama. Net tas žmogus, kuris medituoja, yra ne vienišas.
Linas: Sakoma, žmogus gimsta vienas ir miršta vienas. O didžiausias rūpestis gyvenime, mano manymu, yra atsisakyti įvairių prisirišimų, turiu galvoje, žalingų įpročių, kurie veda prie pykčio protrūkių.
Tiesiausias būdas to siekti – medituoti. Kažkodėl jos siejamos su Rytų religijomis, bet juk žmogus gali įeiti į meditacinę būseną ir be jokio tikėjimo. Pavyzdžiui, vaikščiodamas, žvejodamas.
O, klausyk, ar, be rūkymo, turi dar gyvenime prisirišimų, kurių norėtum atsisakyti?
Gytis: (Juokiasi.) Kartais pagalvoju, kad pati muzika yra prisirišimas.
Linas: Atimčiau gitarą sakydamas: varyk į tą savo ežerą ir metus taip būk.
Gytis: Metus neiškęsčiau, bet ne be gitaros. Gali atimti ją, gali atimti rankas, bet to, kas viduje, neatimsi. Čia tas pat, jei iš rašančio žmogaus atimsi plunksną. Jis mintyse kurs, pasakos.
Iš kuriančio žmogaus nieko neatimsi. Bet kita vertus, visi yra kuriantys. Net ir ta moteriškė su šluoste nuvaliusi stalą pažiūri, ar viską nuvalė, ar gražu.
Linas: Ar yra toks dalykas, dėl kurio išgyveni, dėl kurio akmenį širdyje turi?
Gytis: Kiekvienas turi. Turiu ir aš tokių dalykų. Yra profesijos, yra vyro ir moters, yra tėvų ir vaikų santykių srityje, ką aš norėčiau kitaip padaryti.
Savigrauža neužsiimu, bet pagalvojęs, jei tai galėčiau pakeisti, keičiau. Visai neseniai įvyko pokalbis su sūnumi. Jis domisi joga ir kaip tik buvo iš paskaitų grįžęs.
Jis pasakė: „Toje paskaitoje sakė ne daryti gerai, bet klysti. Nes iš klaidų mokaisi, esą veikia progresijos principas. Bet yra svarbiausia, kad tik nepriprastum klysti ir nieko, be to, nedaryti.
Linas: Kad jau prakalbai apie sūnų, tai kiek šita nauja karta yra laisvesnė nei mes?
Gytis: Tai karta, neturinti sienų. Mus visą gyvenimą bandė pririšti prie sienų – kurti, statyti namus. O jiems šitas planas neišdega. Jie neprisiriša prie butų, mašinų. Jie net neprisiriša prie šalies, kurioje gyvena.
Linas: Pasakyk kokį nors palinkėjimą žmonėms, kurie tau dabar ant širdies.
Gytis: Mūsų šalis ne per seniausiai atšventė 1000 metų. Tai palinkėčiau, kad dar tiek pat metų mes egzistuotume, kad nepamirštume savo kalbos.
Kad jaunimas, kad ir kur kurtų, kur būtų, darytų tai po Lietuvos vėliava.
