„Su Velykomis kaip ir su Kalėdomis – šiose šventėse yra turinio tik tiek, kiek mes į jas sudedame savo jausmų ir minčių.
Nėra taip, kad Velykos būtų kaip stebuklinga lazdelė – sukalbėjai maldą ir jos atėjo“, – pasakojo sveikatos apsaugos ministerijoje apsilankęs kunigas A.Toliatas.
„Asilo aš nebijau“
Dažnai sakoma, kad pyktis yra baimės šauksmas. Kai žmogus nesuvaldo nepalankios situacijos, jis būna suirzęs. Tačiau vienam pyktis gali atrodyti pavojaus ženklas, o kitam – ne.
Yra tokia istorija – vieno buitinio konflikto metu susiriejo vyras su žmona, būdamas silpniausia grandimi šeimoje vyras jaučia, kad gali neištverti ir įspėja savo žmoną: „Tu manyje nežadink žvėries“, o ji atsako: „Asilo aš nebijau“.
Bet asilas mėgiamas tikinčiųjų simbolis, pavyzdžiui, Didžioji savaitė prasideda nuo Verbų sekmadienio, šią dieną asilui tenka svarbus vaidmuo. Yra net žinomas toks psichologinis reiškinys kaip asilo sindromas.
Joja asilas į Jeruzalę ir stebisi, kaip iškilmingai jį pasitinka žmonės, kiek daug gėlių. Bėda ta, kad asilas nesupranta vieno dalyko: taip žmonės sutinka ne jį, o tą asmenį, kurį jis neša ant savo kupros. Tai – Jėzus.
Tai – viena pagrindinių Velykų istorijų. Asilo vaidmuo labai dėkingas, jis gali būti žavingiausias personažas. Asilui patinka būti pirmam, gražiam, jis nori būti priekyje, nori būti išgirstas, užimti tam tikras pozicijas.
„Aš noriu“ – toks impulsas gali būti labai geras, bet su viena sąlyga. Asilas neturi apsalti nuo aplodismentų, pulti į puikybę.
Velykų laukimas – apsivalymo metas. Jei asilas suprastų, kad didžiausia vertybė ne jo grožis, o Kristus kaip būtis, jis išsivaduotų iš įvairių baimių, stereotipų, kitų žmonių vertinimų, jis galėtų gerbti kitų nuomonę, bet viduje jaustis nepriklausomas.
Kunigui A.Toliatui gražiausias žengimo į Jeruzalę momentas – Kristus mato minią žmonių, kuri jam ploja ir juo žavisi. Jis žino, kaip toliau klostysis įvykiai Didžiąją savaitę, žino, kad už kelių dienų ta pati minia šauks: „Ant kryžiaus, ant kryžiaus“.
Jėzus žino, kad viskas pasikeis. Bet jis jų neniekina, nesmerkia, nesišaipo. Jis priima minios sveikinimus. Jam nebaisu, ką žmonės apie jį pagalvos vėliau.
Kojų plovimo ritualas
Didysis ketvirtadienis garsėja tokia praktika kaip kojų plovimas. Kai kuriems žmonėms tai kelia siaubą, nes kojos būna nešvarios, jų gėdijamasi. Kojos – tai simbolis trapiausios vietos žmoguje.
Leisti kitam žmogui prisiliesti prie savo kojų – tai reiškia nebijoti įsileisti ir Dievą. Kojų plovimo ritualas – tai Velykinis slėpinys, kuris veda į susitikimą su Dievu.
Tai dar vienas žingsnis į Prisikėlimą.
„Nieko mes nenusinešime – atėjome tuščiomis rankomis, tuščiomis ir išeisime. Mes turime ne tiek išleisti šaknis, kiek išskleisti sparnus. Ir tai turime padaryti kasdienybėje“, – pasakojo kunigas.
Yra daug Europos valstybių, kur Didysis Penktadienis – nedarbo diena. Didysis Penktadienis – tai sukrėtimo, išdavystės metas. Svarbu, atkreipti dėmesį į Kristaus laikyseną.
Jis nieko nesmerkia, nesurambėja jo širdis. Jis nepasmerkia savo kankintojų, jis priima tai, ko negali pakeisti. Jį lydi dieviškas žvilgsnis.
Tuo tarpu Didysis šeštadienis vadinamas tuščio kapo diena. Aiškindamas, kodėl Kristaus prisikėlimas įvyko trečią dieną, o ne po paros ar po 5 parų, kunigas A.Toliatas tikino, kad žmogui reikia laiko, kad jis išvertų tuos dalykus, kurių negali pakeisti.
„Dievas mums šaukia skausmu. Net tokiose situacijose, kur viskas atrodo sugriauta ir nieko nebeliko, meilė tęsiasi, nes ji stipresnė už mirtį. Žmogus tampa laisvas, jis priima kiekvieną asmenį su jo silpnybėmis, tai – dangiškas gimimas“, – paragino dvasininkas.
„Pritrynė kojas, bet skausmo nejaučiu“
Kartais žmonės klausia, kam reikia Gavėnios, juk tai atgyvena. Į šį dviprasmišką klausimą kunigas A.Toliatas turi paprastą atsakymą.
Žmogui nuolat skauda, norėtųsi sustoti, pailsėti, bet jis ir toliau siekia tikslo. Jeigu iš tikrųjų žmogui svarbu pasiekti tikslą, jis ras savyje jėgų nejausti nuospaudos. Jei jam reikia išgelbėti mirštantį vaiką, jis sugeba užmiršti kojos skausmą, nes jam tai – menkniekis.
Dvasiniame gyvenime lūžis taip pat atsiranda tada, kai būna sunku. Pavyzdžiui, žmonės žino, kad rūkymas ir svaigalai alina sveikatą, bet jiems sunku keisti įpročius.
O jei kas nors pasako: „Tau liko dvi savaitės“, žmogus atranda vidinių jėgų. Jos visada jame buvo, tik reikėjo kažkokio postūmio.
Kartą vieno budisto paklausė, kokia šių laikų didžiausia problema. Jis atsakė: „Kai mes sėdime, jau stojamės, kai stojamės, jau einame, o kai einame, jau bėgame.“
Intensyvus gyvenimo ritmas – civilizuotos visuomenės požymis. Nėra blogai, kad žmonės intensyviai gyvena. Blogai, kai lieka žodis „intensyviai“, o paties gyvenimo nebelieka.
Kunigas A.Toliatas atkreipė dėmesį į tai, kad žmoguje turi būti pusiausvyra, nes tik dvasingumas sugeba sukurti harmoniją, apjungti skirtingas gyvenimo puses.
Net dalyvavimas mišiose gali nieko nereikšti, jei tikinčiojo širdis nebus atvira, nes ilgiausias kelias – tai kelias nuo galvos iki širdies.
Yra tūkstančiai ligų ir tik viena sveikata
Kunigas A.Toliatas yra girdėjęs tokį pasakojimą apie vieną gydytoją. Jam buvo priekaištaujama, kad niekada nesisveikina su savo pacientais. Jis tikino, kad tai neįeina į jo pareigybės aprašymą – juk jis yra chirurgas, todėl operuoja, o ne sveikinasi.
Tačiau nuo chirurgo dėmesio ir žodžių priklausys tai, kaip ligonis sveiks, kaip vidinė energija paveiks pasiligojusį organizmą.
„Yra tūkstančiai ligų ir tik viena sveikata. Ligų bus visą laiką, jų neišnaikinsime, nes nėra rojaus žemėje. Kaip išmokti gyventi su ligomis ir su sveikata?“ – kėlė klausimą kunigas.
Jis ragino atsakymų ieškoti bibliniuose siužetuose. Rašoma, kad ateis diena, kai liūtas gulės šalia ėriuko. Ši metafora turi gilią prasmę, nes liūtas visada gali suėsti ėriuką.
Bet gali būti ir atvirkščiai, pavyzdžiui, ėriukas gali priversti liūtą tapti vegetaru, primesti jam tam tikrą tvarką: „Liūte, tu neriaumosi po 22 valandos“, „ Nuo tavo riaumojimo gali plyšti ausų būgnelis“.
Ėriukas gali sukurti tokių taisyklių, kad iš liūto prigimties nieko neliks, liūtas nebegalės būti savimi.
Apie Adomą ir Ievą
Biblijos istorijų negalima suvokti paraidžiui. Pavyzdžiui, pasakojimas apie tai, kad Adomas ir Ieva suvalgė obuolį ir prarado amžinąjį gyvenimą, gali atrodyti kaip neadekvati bausmė. Ar galima taip smarkiai bausti vien už vaisiaus ragavimą?
„Biblija kalba įvaizdžiais – ne taip svarbu perteikti įvykių seką, kiek svarbu atskleisti esmę“, – priminė kunigas A.Toliatas.
Juk galima vaikų paklausti, ar pasakos yra tikros, ar – ne. Akivaizdu, kad šie pasakojimai išgalvoti, nes minimi drakonai, antgamtinių jėgų turintys personažai.
Tačiau visi sutiks, kad pasakos kalba apie tikrus dalykus – apie draugystę, meilę, ištikimybę, baimę, pasitikėjimą, išdavystę. Pasakos nėra kuriamos dėl drakonų, o dėl tikrų dalykų, jaudinančių žmonių širdis, įaudrinančių vaizduotę.
Pasakose baimė nėra objektyvi, bet ji tikra, nes klausantis pasakos vaikui daužosi širdis. „Mes, suaugusieji, taip pat susiduriame su įvairiomis baimėmis. Vieniems baimė gali atrodyti juokinga, o kitam – tapti gyvybės ir mirties klausimu.
Kai naktį sugrįžti iš tualeto į miegamąjį, atsiguli į lovą ir džiaugiesi, kad niekas tavęs nesuvalgė, tai ir yra vaikystė“, – juokavo kunigas.
Tikėjimas kaip kopimas į statų kalną
Kartą kunigas nuvažiavo į kalnus, kur mokėsi alpinizmo. Kalnuose jis perskaitė ir trumpą užrašą apie tai, kad gyvenimo akimirka – efemeriška, išskyrus tai, kad ji tęsiasi amžinai. Šis užrašas buvo skirtas vienam prancūzų aštuoniolikmečiui, žuvusiam kalnuose.
Nuovargis aukštikalnėse atvėrė lietuvių kunigui akis, kas yra tikėjimas.
„Atrodo, įsikabintum į uolą, nejudėtum, būtų tik geriau, bet supranti, kad negali to daryti, nes vargsta rankos ir kojos.
Privalai žengti dar vieną žingsnį, bet nežinai, kur.
Kabiniesi aukštyn, o tada atsiveria nauja perspektyva. Jeigu to nepadarysi, nieko nebus, privalai žengti tą žingsnį“, – dalinosi kalnų laipiojimo įspūdžiais kunigas.
Į jo atmintį giliai įsirėžė istorija apie tai, kiek daug gali nuveikti žmonės, kuriuos sieja tikėjimas.
Vienas protestantų pastorius pasakojo lietuviui, kaip statė Afrikoje bažnyčią. Tai buvo skurdi šalis, kurioje nepavyko rasti rėmėjų.
Bet tikintieji neišsižadėjo savo sumanymo – karštai meldžiasi, o pinigų kaip nėra, taip nėra, tada ima svarstyti, ką daryti. Visi nutaria kasti bažnyčios pamatus, darbas sunkus, bet pamatus pavyksta pabaigti.
Vėl visi karštai meldžiasi, bet pinigų niekaip neatsiranda. Bėga laikas, praeina kelios savaitės, keli mėnesiai, baigiasi metai. Viltis pastatyti bažnyčią vis labiau blėsta.
Galiausiai būsimi pamatai apželia, kažkas pradeda pilti šiukšles. Visi beveik užmiršta, kad šioje vietoje kažkada norėta statyti bažnyčią.
Po kurio laiko į tą nuošalią vietą atvyksta kitas misionierius. Išvydęs apžėlusius pamatus, jis klausia, kas tai. Pasakojimas apie būsimą bažnyčią jį taip sujaudina, kad grįžęs namo pradeda ieškoti pagalbos. Jam pavyksta pastatyti bažnyčią.
Tuo tarpu žmonėms, kurie pirmieji kasė bažnyčios pamatus, atrodė, kad nieko nevyksta. Tai buvo netiesa.
„Mes negalime visko pamatyti ir numatyti, kas bus po 10 ar 20 metų. Mes tik galime atlikti tai, kas nuo mūsų priklauso“, – priminė kunigas A.Toliatas.
Kad pradėtum gyventi, nebūtinai turi susirgti
Kartą vieno rašytojo, sergančio vėžiu, paklausė, ką jis darytų kitaip, jei žinotų, kad liko nedaug gyventi. Jis prisipažino, kad mažiau miegotų, daugiau svajotų, o išleisdamas iš namų savo mylimą žmogų kur kas stipriau jį apkabintų.
Kunigas A.Toliatas tikino, kad norint pradėti gyventi, nereikia laukti tos dienos, kai paaiškės ligos diagnozė. Sielos ramybė netgi stiprina organizmo imunitetą, nes žmoguje viskas persipynę – kūnas, siela, dvasia.
Tačiau būna ir taip, kad didžiausi mokytojai gyvenime – rimti sunkumai.
„Mes esame trapūs. Kiek į savo trapumą įsileidžiame Dievo? Atėjome tam, kad išmoktume – kiekviena akimirka gali būti amžinybė. Tik vienas žmogus turi daugiau laiko, o kitas – mažiau“, – priminė kunigas A.Toliatas.
