Nuogus vyrus buitinėje aplinkoje fotografuojantis menininkas neslėpė: jo tikslas – supurtyti visuomenę, griauti nusistovėjusias dogmas ir sudirginti mąstymą.
2009 metais Panevėžyje pirmą kartą pristatęs vyrų aktų fotografijų parodą „Tarp mūsų, vyrų“ jis sulaukė ne tik palaikymo.
Vis dėlto kritiką, kuri dėl šokiruojančių darbų žeriama nuolat, jis vertina teigiamai ir džiaugiasi gebėdamas sukurti dialogą tarp mąstančių žmonių.
Remigijus dar ankstyvoje vaikystėje susidomėjo menu ir vietoj matematikos ar chemijos pamokų svarstė apie gyvenimo prasmę. Mokykloje daugelio mokytojų nurašytas jis jau 13 metų dėsto universitete, yra medijų kritikas, o visą laisvą laiką skiria kūrybai.
Šokiruojančiomis fotografijomis, kuriose vaizduojami nuogi vyrai buitinėje aplinkoje, garsėjantis Remigijus prakalbo apie tai, kas slypi po menininko kauke ir kokie išgyvenimai paskatino draskyti nusistovėjusias visuomenės dogmas.
„Mano pirmoji paroda „Tarp mūsų, vyrų“ buvo tam tikra intriga žiūrovui, tačiau nesulaukiau ypatingo visuomenės pasipiktinimo“, – atskleidė Remigijus.
Kas slypi už nuogų vyrų nuotraukų – ką jose mato žiūrovai?
„Darau fotografijas tarp tam tikrų buities daiktų, neparuoštoje aplinkoje.
Tokių fotografijų tikslas – socialinė sumaištis ir mano paties maištas prieš kultūros vienovę“, – kalbėjo menininkas.
R.Venckus fotografijų modelių ieško tarp jaunų vyrų. Išgirdęs klausimą, kodėl jam pozuoja vyrai, o ne jaunos merginos, jis šyptelėjo – tokio klausimo tikėjosi.
„Tikriems menininkams nuogas kito žmogaus kūnas nesuteikia ypatingų emocijų. Esu turėjęs daugybę anatomijos paskaitų. Dailininkai turi pažinti žmogaus kūną, formas, jų pokyčius.
Studijuodamas piešiau daugybę modelių – ateidavo ir jauni, ir seni. Piešdavome nėščias moteris, įvairaus sudėjimo vyrus.
Buvau net išvykęs į užsienį pagal mainų programą studijuoti ir ten tapiau. Ilgainiui žvelgdamas į nuogą kūną ėmiau visai kitaip žiūrėti į nuogumą“, – kalbėjo jis.
Rasti modelių, kurie sutiktų būti įamžinti fotografijose, nėra sunku. Pastaruoju metu žmonės patys į jį kreipiasi su prašymais dalyvauti fotosesijose, o vėliau neprieštarauja, kad nuotraukos būtų eksponuojamos parodose.
Kas paskatino Naujojoje Akmenėje augusį Remigijų atrasti meną ir kaip tai priėmė jo šeima? Ėmęs kalbėti apie praeitį bei pirmuosius žingsnius link meno jis susimąstė.
Vyras tikino, kad jei ne jo pirmoji piešimo mokytoja, tėvai nebūtų leidę rinktis meno studijų, apie kurias jis ėmė galvoti paauglystėje.
„Tėvas studijavo architektūrą. Namuose dažnai matydavau jo brėžinius, dailyraščius. Man buvo įdomu į juos žiūrėti, kopijuoti. Ėmiau piešti tai, ką ten mačiau. Mama visada norėjo, kad aš skaityčiau knygas, tačiau aš jų nekenčiau. Vartydamas knygas žiūrėdavau tik į iliustracijas. Bandydavau įžvelgti, kas ten nupiešta, ką norima jomis pasakyti“, – prisimena Remigijus.
Pirmoji jo piešimo mokytoja buvo kaimynė, pas kurią tėtis tvarkė elektrą. Tėvo paprašyta ji pažadėjo pamokyti Remigijų piešti.
Vėliau net apgynė jį prieš tėvus sakydama, kad tik jis pats gali spręsti, kokiu keliu pasukti ir ką studijuoti.
„Ji ragino rinktis kūrybos kelią ir dėl to esu labai laimingas. Aš ir dabar dažnai studentų tėvams sakau, kad vaikai turi gyventi savo gyvenimą ir jokiu būdu negalima jiems drausti rinktis to, ko trokšta jų širdis“, – kalbėjo 13 metų dėstymo patirtį turintis R.Venckus.
Ar užsiėmusiam menininkui lieka laiko šeimai ir asmeniniam gyvenimui?
„Esu susituokęs su savo darbais. Man buitis svarbi tiek, kiek man pačiam reikia susitvarkyti savo gyvenimą. Esu nevedęs. Mano poilsis – tekstų rašymas, fotografavimas.
Kai reikia pailsėti, aš tai darau skaitydamas sudėtingą knygą arba eidamas į mąstyti priverčiančią parodą.
Galiu sau leisti pailsėti paplūdimyje nieko neveikiant, tačiau tai negali užsitęsti“, – šyptelėjo R.Venckus.
Mokykloje niekas nebūtų galėjęs patikėti, kad Remigijus taps menininku, rengiančiu parodas, medijų kritiku, dėstys universitete ir net vadovaus vienam institutui.
Pamokų metu labiau už tai, ką prie lentos aiškindavo mokytoja, jį domindavo gyvenimo prasmės paieškos.
Žvelgdamas į chemijos formules jis galvodavo, kaip gražiai jos atrodo parašytos sąsiuvinyje, o skaitydamas literatūrą imdavo kritikuoti perskaitytus kūrinius.
Jis nemėgo istorijos, nes ji buvo dėstoma labai neįdomiai, tačiau mėgavosi politologija ir tikslingomis įžvalgomis apie tai, kas vyksta.
„Pamokų aš neruošdavau, nesimokydavau. Žiūrėdavau pro langą ir galvodavau apie gyvenimo prasmę.
Turėjau daugybę pataisų. Buvau mokytojų nurašytas. Niekam nerūpėjo mano polinkis į meną ir gaunami diplomai skaitovų konkursuose.
Puikiai gebėdamas justi tekstą ir raiškiai skaityti mokykloje tapau geriausiu skaitovu. Vėliau tokiu buvau nominuotas rajone ir visoje šalyje.
Buvau skatinamas studijuoti režisūrą, tačiau noras tapti dailininku nugalėjo“, – Remigijus sakė niekada nepasigailėjęs dėl tokio pasirinkimo.
