Į tikslą – tik pėsčiomis
Ji – brandaus amžiaus, išsiskyrusi, bevaikė, gyvena provincijoje ir… yra labai laiminga.
Šalies ūkininkių draugijos Biržų rajono koordinatorė biržietė Genovaitė Valeckienė tik įkopusi į šeštą dešimtį kardinaliai pakeitė savo gyvenimą.
Prieš ketverius metus biržietė atsisakė mėgstamo kultūrinės veiklos organizatorės darbo Pabiržės seniūnijoje, susikrovė lagaminą ir nuo Kryžių kalno pusmečiui leidosi į piligriminę kelionę, pasiekė Meksiką, Gvadelupę. Šią vietą visame pasaulyje išgarsino stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
Kartu su būriu bendraminčių sukorusi kelis tūkstančius kilometrų pėsčiomis per Lietuvą, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Šveicariją, Prancūziją, Ispaniją, Portugaliją ir Meksiką, biržietė namo grįžo netekusi 15 kilogramų svorio, nutrintomis iki kraujo kojomis.
Lagamine – tautiniai drabužiai
Grįžusi moteris neieškojo naujo nuolatinio darbo, nes jautė, kad nenustygs vietoje. Nepraėjus nė porai metų, 2015-ųjų gegužę, moteris vėl pusmečiui iškeliavo iš namų.
Šį kartą biržietė su grupe maldininkų pėsčiomis patraukė į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje, kur įspūdingoje katedroje saugomi šventojo Jokūbo palaikai.
Paskui buvo trumpesnės kelionės. Dabar ji iš viso yra nužingsniavusi beveik 12 tūkst. kilometrų.
Kelionėse moteris pakaitomis su bičiuliais neša 60 kilogramų sveriantį kryžių, Jėzaus ir Marijos statulas, savaitgaliais keliaudama apsirengia tautiniais drabužiais.
„Aš esu laisva, gyvenu kaip noriu, darau ką noriu. Mane supa nuostabūs žmonės, todėl esu labai laiminga“, – tvirtina jau apie kelionę į Afriką svajojanti G.Valeckienė.
Tapo dvynių krikštamote
Biržietė nuo pat jaunystės išsiskyrė iš minios ne tik originaliu stiliumi, bet ir mąstymu, gyvenimo būdu. Sovietmečiu ją pažįstami buvo praminę prancūze.
Aukšta, liekna, stilinga šviesiaplaukė ištekėjo vėlai, sulaukusi beveik 40-ies, bet po keliolikos santuokos metų išsiskyrė.
„Pavargome vienas nuo kito“, – lakoniškai skyrybų priežastį paaiškina moteris ir priduria, kad didžiausios vertybės gyvenime jai yra ištikimybė ir pasitikėjimas.
Jaukiame bute Biržų centre, oranžinės spalvos svetainėje, dėmesį patraukia nuotrauka, kurioje šeimininkė įamžinta su dviem mažyliais. Tai – jos buvusio vyro sūnaus dvynukai. G.Valeckienė yra jų krikšto mama ir labai tuo didžiuojasi.
Dabar moteris be jokio kartėlio kalba apie nenusisekusią santuoką. Piligriminės kelionės jai padėjo atsitiesti po skyrybų ir suvokti, kaip ji pati sako, koks nuostabus pasaulis ir jo kūrėjas.
Aktyvi, bet politika netraukia
G.Valeckienė yra žemaitė nuo Kretingos, turi 5 brolius ir 5 seseris. Jos tėvai vesdavosi vaikus į bažnyčią, tačiau suaugusi Genovaitė nebuvo uoli katalikė.
Agronomės išsilavinimą įgijusi mergina gavo paskyrimą į Biržų rajoną, Kupreliškį. Vaizdingoje vietoje jai buvo duotas namas – vadinamasis alytnamis, jame ji viena pragyveno 18 metų.
Kolūkio vairuotojai stodavo ties pėsčiomis mišku ar lauku einančia moterimi, siūlydavosi pavėžėti, bet ji tik purtydavo galvą.
„Paskui jau nebesiūlydavo, nes žinojo, kad vis tiek atsisakysiu – man malonumas būti gamtoje“, – patikslino.
Iširus žemės ūkio bendrovei, moterį keliai nuvedė į Pabiržės miestelį. Čia ji ištekėjo.
Pragyvenusi su vyru daugiau kaip 10 metų, moteris nepasijuto laiminga.
„Po skyrybų supratau, kad šis vyras man nebuvo siųstas Dievo, viena būsiu laimingesnė“, – atviravo pašnekovė.
Tapusi Pabiržės seniūnijos kultūrinio darbo organizatore, veikli moteris subūrė miestelėnus į bendruomenę, o į draugiją – Biržų rajono ūkininkes.
G.Valeckienės pažįstami dažnai klausinėjo, kodėl ji neina į politiką.
„Mane traukia dvasinis gyvenimas“, – atrėždavusi ji.
Naktį aplankė Marija
G.Valeckienės gyvenimas visiškai pasikeitė prieš 4 metus susipažinus su klaipėdiečiu, „Piligrimo“ asociacijos vadovu Gintaru Naudžiūnu.
Dviejų kraštiečių keliai susikirto Medjugorjėje, Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, kur 1981 metų birželį apsireiškė Dievo motina.
Į šią kelionę moterį kalbino draugė, Genovaitė abejojo, nes vis laiko trūko.
Tačiau nepaprasti išgyvenimai vieną naktį ją privertė akimirksniu persigalvoti.
„Vidurnaktį mane pažadino garsai, tarsi į langą belstų žmogus. Gyvenu ketvirtame aukšte, taigi nerealu, kad taip galėtų būti. Pabudusi nejaučiau jokio nerimo, atvirkščiai, mane apėmė neapsakoma ramybė. Visą naktį jaučiau šalia Mariją. Rytą atsibudusi jau žinojau, kad keliausiu“, – pasakojo ji.
Medjugorjėje G.Valeckienei naujasis pažįstamas pasiūlė prisidėti prie grupės piligrimų, keliausiančių į Meksiką.
„Jei nesubyrėsi, keliauk su mumis, Genovaite“, – klaipėdietis įspėjo, kad kelionėje reikalinga didelė fizinė ištvermė.
Devynios poros avalynės
Dėl to teko mesti darbą. Ji susikrovė mantą ir per Sekmines iškeliavo.
Moteris pasiėmė 9 poras avalynės, tačiau dalis jos netiko tokiam žygiui. Tad kelionėje teko kęsti nutrintų kojų skausmą.
Į Gvadelupę Meksikoje keliaujančių lietuvių grupėje buvo įvairaus amžiaus žmonių: nuo 16 metų iki 77-erių.
Jų grupę kelionėje lydėjo autobusas, bet Genovaitė nė karto nelipo į jį pailsėti, per dieną nueidavo po 30–40 kilometrų.
Biržietei psichologiškai ir fiziškai sunkiausias buvo pirmas kelionės mėnuo. Dvidešimties žmonių būriui reikėjo prisitaikyti vienam prie kito. Lengva nebuvo net ir autobusu keliavusioms maisto gamintojoms. Šios iš pradžių viena kitai ne tik aštresnį žodį pasakydavo, bet ir samčiu pamojuodavo.
Lėktuvui nusileidus Meksikoje pasitiko 45 laipsnių karštis ir automatais ginkluoti kariai.
„Iš pradžių išsigandome. Kai paaiškėjo, kad jie mus saugos, palengvėjo“, – juokėsi prisiminusi pirmuosius įspūdžius Meksikoje pašnekovė.
Net meksikiečiams buvę sunku patikėti, kad lietuviai pėsčiomis perėjo tiek daug Europos šalių, jie net įtariai apžiūrinėdavo keliautojų kojas. Prieš jų nešamą kryžių atsiklaupdavo net uniformuoti policininkai, ką jau kalbėti apie paprastus meksikiečius.
Lietuviai nešė kryžių į skurdžių rajonus, mat ten didžiulis nusikalstamumas. Lūšnynų gyventojai jiems buvo labai draugiški, nebuvo jokių incidentų.
Europoje piligrimai nakvodavo seminarijose, parapijų namuose, vienuolynuose, pas gyventojus, o Meksikoje juos apnakvindindavo salėse, ant čiužinių. Vandens prakaitui nuprausti įsipildavo iš ten pat stovinčių statinių.
„Pamačiau tikrą Meksiką, ne tokią, kokią pas mus rodo serialuose“, – pasakojo keliautoja.
Grįžus namo moteriai ausyse dar ilgai skambėjo Dievą šlovinančios giesmės.
Po viesulo pasitiko Jėzus
Po pirmosios ilgos piligriminės kelionės biržietė nebeieškojo darbo, nes būtų pririšta. Moteris pažįstamiems padėjo slaugyti neįgalią mergaitę, prižiūrėti senus žmones.
Kai išgirdo, kad G.Naudžiūnas organizuoja kelionę į Santjago de Kompostelą šventojo Jokūbo keliu, net nesuabejojo, kad keliaus.
„Mes keliavome per Lietuvą, Lenkiją, Vokietiją, Prancūziją, Ispaniją, o piligriminis 800 kilometrų ilgio kelias prasideda Prancūzijoje, Pirėnų kalnų papėdėje, ir driekiasi per visą Ispaniją. Kelionėje kartais būdavo tokie dideli tempai, kad nespėdavome net batų užsirišti“, – pasakojo ji.
Šv. Jokūbo kelias buvo pažymėtas kriauklėmis – gerų darbų simboliu. Legenda pasakoja, kad šv. Jokūbas išgelbėjo skęstantį princą, iš vandens jį išnešdamas kriauklėje.
Šioje kelionėje piligrimų didžiausi išbandymai laukė keliantis per Pirėnų kalnus, skiriančius Prancūziją nuo Ispanijos. Naktį pakilo didelis uraganas. Sugedo grupę lydėjęs autobusas. Visus kamavo alkis ir troškulys.
„Mūsų vadovas G.Naudžiūnas prasitarė, kad nė vienoje kelionėje dar nėra buvę taip blogai“, – prisiminė G.Valeckienė.
Perėjus Pirėnų kalnus juos pasitiko autobusiukas, prikrautas vaisvandenių, ilgų batonų. Pasirodo, jį atvairavo ir piligrimus vaišino vietinis gyventojas Jėzus.
Grįžusi jau žinojo atsakymus
Lenkijoje vietiniai žmonės piligrimus kviesdavosi į namus. Vokietijoje ir Prancūzijoje žmonės labai norėjo ilgiau šnektelėti su keliautojais, net siūlydavosi panešti kryžių.
Biržietei į atmintį įstrigo Prancūzijoje juos globojusi lietuvaitė. Jos vyras prancūzas neslėpė esantis laisvamanis. Bet kaip biržietė nustebo, kai pakeliui į Santjago de Kompostelą juos pasivijo šioji pora ir kartu toliau keliavo į šventą vietą.
G.Valeckienę sukrėtė vieno bendrakeleivio istorija. Daug metų Amerikoje gyvenęs kaunietis šv. Jokūbo keliu leidosi norėdamas atlikti atgailą už savo nuodėmes. Lietuvos pasienyje jį pasiekė žinia apie žmonos mirtį. Vyras grįžo į Kauną, palaidojo žmoną, paskui Lenkijoje pasivijo keliautojų grupę, nešė kryžių.
Įpusėjus kelionei jis sulaukė ir džiugios žinios – gimė anūkas.
Biržietė negali pamiršti ir prie jų grupės prisidėjusio kunigų seminarijoje studijavusio jaunuolio iš Ispanijos. Jis iš biržietės perėmė nešti kryžių, šioji paėmė jo kuprinę ir nustebo, kad labai sunki. Vaikinas joje nešėsi Šventąjį Raštą ir kitas knygas.
„Į kelionę leidausi klausdama savęs, kas yra artimo meilė, šventumas. Grįžusi jau žinojau atsakymus“, – patikino biržietė.
Maldos šventose vietose, kaip teigė pašnekovė, išgydė ir jos fizinius negalavimus.
