Velionė pašarvota Kauno Pal. J. Matulaičio vienuolyno koplyčioje. Penktadienį 13 val. bus aukojamos Šv. Mišios, po kurių ji bus palydėta į Rimgaudų kapines.
Vėžio diagnozę B.Kulikauskaitė išgirdo 2012 metais, tačiau nenuleido rankų, dalyvavo naujų vaistų nuo vėžio klinikiniuose bandymuose.
2015-ųjų pabaigoje savo paskutiniame interviu „Lietuvos rytui“ medikė mirtį vadino „gimimu dangui“.
Pateikiame „Gyvenimo būdo“ žurnalistės Ligitos Valonytės interviu ištrauką.
– Kone dvidešimt metų dirbote akušere-ginekologe ir padėjote ateiti į pasaulį naujagimiams – prisilietėte prie gyvybės paslapties. Ar darbas gimdymo namuose teikė vien džiaugsmą?
– Iki džiaugsmo valandų būna ilgos ir sunkios laukimo valandos. Kai kurie gimdymai labai prailgsta, ypač jei nori išvengti vaistų ir stengiesi kuo daugiau pabūti šalia gimdyvės. Tai kainuoja.
Turi jausti, kada padrąsinti, o kada patylėti, kada surišti, pataisyti plaukus, kada paduoti stiklinę vandens. Tai smulkmenos, bet kančioje jos labai svarbios.
Kartais kančia būna tokia didelė, kad apima šiurpi pagarba motinoms. Ir tiesiog plika akimi matai Jacko Londono aprašytą moters sielos didybę. Kaip svarbu suprasti šios kančios prasmę ir vertę! Ta prasmė yra meilė. Ir būdas tą kančią pereiti taip pat yra meilė.
Todėl gimdanti moteris man tokia graži. Šitos valandos kančioje labai suartina. Užsimezga nuostabus, jaukus, švelnus žmogiškas ryšys. Tai didžiausia dovana mano darbe. O sunkiausia, kai vaikelis gimsta nesveikas ar miršta. Tuomet tenka prisiliesti prie turbūt giliausios skausmo bedugnės. Ačiū Dievui, tai būna labai retai.
– Jūs taip pat turite atžalų. Jos jau suaugusios ir tapo jums ramsčiu. Ką jums suteikė motinystė?
– Vaikai man iš tikrųjų didžiausia Dievo dovana. Ir nors nesu geriausia motina, nes per daug dirbau ir per mažai buvau kartu, aš jais didžiuojuosi. Jie užaugo tyraširdžiai.
Dukra, nepaisant visų paauglystės protestų ir audrų, turėjo jėgų pripažinti, kad jai taip pat svarbios mano vertybės. Ir dabar, studijuodama mediciną, savanoriaudama Kauno arkivyskupijos šeimos centre, ji turbūt jau nuveikė daugiau už mane, kad Lietuvoje būtų mažiau abortų.
Kai sūnus buvo mažas, nemiegojau dvejus metus, nes dėl baisios alergijos vis supdavau jį glėbyje, kad niežulys palengvėtų. O dabar jis gali valandų valandas pasakoti anekdotus apie blondines, kad padėtų man įveikti baimę ir užmigti prieš chemoterapiją. Kartais, kaip ir visoms mamoms, norėtųsi, kad būtų paslaugesnis. Tačiau, didžiulei mano nuostabai, kai parsivežiau namo elgetėlę išmaudyti, nepaisydamas nemalonaus kvapo, sūnus kelias valandas labai pagarbiai bendravo su juo, net neįsijungė kompiuterio, pietavo kartu ir vaišino savo pyragu.
– Prieš kiek laiko išgirdote onkologinės ligos diagnozę? Kaip tai priėmėte?
– Sergu ketvirtos stadijos žarnyno vėžiu. Kai susirgau prieš trejus metus, buvo trečia stadija, tačiau židinys labai didelis. Kai pasakau diagnozę, daug žmonių labai nudžiunga: „O, kaip puiku, juk tai ne kepenų vėžys, žarnyno vėžys išgydomas!“
Taip, išgydomas, jeigu jautrus chemoterapijai. Maniškis, deja, nejautrus. Po penkių operacijų ir trisdešimties chemoterapijos kursų, gydymo dendritinėmis ląstelėmis (naujausių technologijų imunoterapija), begalės dietų ir alternatyviosios medicinos priemonių gydytojai nuleido rankas: „Ligos neįveiksime, galime tik pristabdyti.“
Taip sakau ne tam, kad paverkšlenčiau, bet kad būtų aišku – nesu iš naivių optimistų, kurie net paskutinėmis savo dienomis kategoriškai neigia mirties galimybę, esą viskas bus gerai. Esu džiaugsminga pesimistė: puikiai suprantu situacijos rimtumą, tačiau neprarandu vilties, nebijau ir esu laiminga net jausdama mirties alsavimą, nes mirtis – tai gimimas dangui. Esu tam pasiruošusi, nes pasitikiu Dievo gailestingumu.
– Kas padeda kovoti su sunkia liga? Kaip nuteikėte save ligos akivaizdoje?
– Ligą priimu kaip dovaną, bet kovoju su ja kaip su didžiausiu blogiu. Taip, kaip kovočiau su bet kokiu kitu blogiu: karu, skurdu, išnaudojimu, neteisybe, abortu. Darau, ką pajėgiu, dažniausiai tik malda ir kantrumu (mažą dalelę to, ką reikia padaryti, kad žmonėms palengvėtų), o ko trūksta, tikiu, prideda Dievas.
Sirgdama vienijuosi su pasaulio kančia. Tarsi raučiau tą pačią šaknį, iš kurios kyla visas sielvartas. Nesakau, kad lengva. Tačiau tai suteikia prasmę ir jėgų ištverti sunkumus. Tam tikru būdu savo kūne tarsi patiriu visus karo Sirijoje išbandymus – sužeidimus, „kiliminį bombardavimą“ (chemoterapiją), taikliąsias raketas (biologinė terapija, imunoterapija), pabėgėlių likimą (šiuo metu dalyvauju naujų vaistų klinikiniame tyrime svetimoje šalyje be šeimos, be darbo), netikrumą dėl ateities. Tikiu, kad jei man pavyksta būti stipresnei už ligą, šypsotis ir neniurnėti, tai prisideda prie meilės ir gailestingumo pergalės pasaulyje.
– Kaip Dievo tikėjimas gelbėja jus?
– Tik tikėjimas leidžia įžvelgti dovaną ligoje ir jaustis ne nuskriaustąja, o apdovanotąja. Tikėjimas nėra tik taisyklių ir tradicijų rinkinys, tai prisirišimas ir meilė Jėzui Kristui. Štai radikalusis apaštalas Paulius tvirtina: „Nuolatos džiaukitės, už viską dėkokite!“ Ir kai tai dariau, tūkstantį kartų patyriau, kad Jėzus tesi savo pažadą būti kartu su savo mokiniais.
Tiek maldos vienumoje, kai skausmo ir silpnumo bedugnėje pasiima klaikiausią skausmą ir baimę, tiek tikinčiųjų bendruomenėje, savo „kūne“ – bažnyčioje, kai esu apgaubta žmonių gerumo ir meilės. Jis girdi kiekvieną mintį ir suranda būdų tai parodyti. Galima tai pavadinti atsitiktinumais, sutapimais, bet kai jų tiek daug, abejonių nelieka. Štai kartą meldžiausi prie Jono Pauliaus II altoriaus. Buvo labai liūdna, todėl paprašiau: „Jonai Pauliau, ištiesk man savo ranką, juk matai, kaip man sunku!“
Po dviejų dienų per išpažintį kunigas, norėdamas mane paguosti, uždėjo man ant rankų stulos kraštelį. „Ar žinai, kokia čia stula? – paklausė ir tuoj pat atsakė: – Tai stula, su kuria Jonas Paulius II laikė mišias, kai buvo Lietuvoje!“
Tokiomis minutėmis atrodo, kad visata bendrauja su tavimi! Man keista, kad „krikščioniškoje“ Lietuvoje tiek nedaug ligonių priima kasdienės Komunijos teikiamą stiprybę ir paguodą. Nesu apsaugota nuo sunkių valandų ir silpnumo, bet džiaugiuosi, kad po ilgų dvasinių ieškojimų jaunystėje nusprendžiau nerti būtent į katalikybės gelmę.
– Ar nekilo minčių savo patirtimi pasidalyti knygos puslapiuose, kad pagelbėtumėte sergantiesiems, praradusiems gyvenimo džiaugsmą?
– Manęs kartais to prašo, bet nesijaučiu galinti parašyti ką nors nauja. Viskas jau parašyta Šventajame Rašte.
– Neabejoju, kad būsimoms motinoms jūsų patarimų, pagalbos vis dar prireikia. Kaip derinote darbą privačioje šeimos klinikoje Kaune ir Krikščioniškuosiuose gimdymo namuose su gydymusi?
– Kai susirgau, maniau, kad niekada nebedirbsiu. Didelei mano nuostabai, intensyvios maldos gyvenimas, į kurį pasinėriau, suteikė ne mažiau džiaugsmo ir pilnatvės, prasmės pojūčio nei mano patarnavimai gimdyvėms. Visada buvau dėkinga gyvenimui, kad galėjau dirbti tokį nuostabų darbą, jaučiausi atradusi savo pašaukimą.
Sirgdama mėgavausi didele savo patirtimi ir nebeturėjau pretenzijų patirti daugiau. Kiekvienam linkėčiau patirti tiek džiaugsmo ir meilės savo darbe, kiek aš esu patyrusi. Bet po aštuonių gydymosi mėnesių galėjau vėl pradėti dirbti!
Iki šiol šypsausi prisiminusi savo pirmą dieną darbe. Prie klinikos durų ant sniego trypčiojo būrelis šeimų, ir aš išsigandau, kad klinika dar užrakinta, negalėsime įeiti į vidų. Bet pasirodė, kad tos šeimos visai nesiruošė patekti į mano konsultaciją. Jos tenorėjo nepražiopsoti manęs ateinančios, kad galėtų įteikti gėlių! Mes gimdėme kartu prieš porą metų!
Tokio sutikimo niekaip negalėjau tikėtis ir tai parodo ne mano nuopelnus, o žmonių, kuriais aš esu apdovanota, širdžių kilnumą, platumą ir grožį!
Žinoma, būna periodų, kai dirbu labai mažai, bet kartais užtenka tiesiog gero žodžio, paaiškinimo, padrąsinimo telefonu, ir situacija pasikeičia. Gera žinoti, kad visada esu labai laukiama, todėl norisi grįžti.
