Mergina septyneriems metams sėdo į įkalinimo įstaigą, prieš tai Kazį tamsoje įkalindama visam likusiam gyvenimui. Siera nuplikė vaikinui veidą, rankas, krūtinę ir kojas. Visų blogiausia, kad jaunuolis neteko galimybės matyti jį supantį pasaulį – jis apako.
Iš to gniuždančio laikotarpio Kazys prisimena tik vieną šviesų dalyką – slaugutę Onutę. „Tik dėl jos rūpesčio ant mano veido neliko nė vieno rando. Kaip ir sieloje“, – sako šiandien jau 75-erių Kazys, kildamas į tuometinės savo prižiūrėtojos paieškas. Nei anksti, nei vėlai – prabėgus penkioms su puse dešimtims metų.
Nuojautos apie artėjančią tragediją nebuvo
Tuo metu, 1961-aisiais, Kazys Kižauskas dirbo statybininku Šlapaberžės techninėje mechanizacijos mokykloje – joje kartu su brigada gamybines patalpas restauravo į gyvenamąsias mokyklos auklėtiniams.
Dieną, kuomet jo gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, Kazys atsimena kaip vakar: „Buvo antroji rugsėjo pusė, įprastas rudens vakaras. Nė nenujaučiau, kad tai – paskutinės akimirkos, kada pasaulį regiu savomis akimis. Sėdėjau prie stalo su dviem dėstytojais, vakarieniavome. Kaip tik buvome pradėję valgyti pienišką sriubą.“
Tačiau, pasėmęs vos kelis šaukštus, Kazys prie sriubos lėkštės tą vakarą nebeprisėdo. Nebegrįžo jis ir į taip vadinamąją mechanizatorių mokyklą. Išlaukusi tinkamo momento, į valgyklą užėjo tuometinė jo simpatija.
Moteris užsuko ne šiaip sau, o su sveiku protu nesuvokiamu tikslu. „Po kelių savaičių turėjau išeiti į armiją. Ji manęs nenorėjo išleisti – suprask, su manimi bus tik ji arba niekas kitas. Priėjusi ji staigiu rankos mostu užpylė ant manęs stiklinę sieros rūgšties ir puolė bėgti.
Skysčio ji buvo nukniaukusi iš vietinės pieninės, visi visus pažinojo, ji ten laisvai galėjo patekti, o kadangi buvo ruduo, sugebėjo nepastebėta išsinešti stiklinę rūgšties paslėpusi po paltu“, – įtaria K. Kižauskas.
Į ligoninę – komos būsenos
Į pagalbą neapsakomo skausmo riečiamam nukentėjusiajam tuoj pat suskubo kartu vakarieniavę dėstytojai. „Nė neįsivaizduojate, koks tai jausmas. Man degė veidas, krūtinė, abi rankos, krūtinė ir kojos.
Pradžioje nudegimai išryškėjo ant veido, dėstytojai mane nunešė prie valgyklos krano ir ant veido pylė ledinį vandenį. Tik vėliau jie suprato, kad apdegiau kur kas didesnę kūno dalį, puolė nurenginėti, šaldyti mane“, – patirtą siaubą, kurio nelinkėtų net didžiausiam savo priešui, prisimena vyriškis.
Kartu valgykloje buvo ir būrys moksleivių. Dėstytojai šiuos pasiuntė sugauti iš įvykio vietos bėgančią moterį, kol josios pėdos dar neataušo. Jaunimas tuoj sučiupo nusikaltėlę.
„Ją tą vakarą išvežė į miliciją, o mane greitoji komos būsenos nugabeno į ligoninę. Pirmiausia į Kėdainius, o tada, kuo skubiausiai, į Kauną“, – atsidūsta Kazys.
Gyjančios ir iš naujo atsiveriančios žaizdos
Laikinosios sostinės ligoninėje nelaimėlis praleido pusantro mėnesio. Į Kėdainių ligoninę parvežtas buvo 1961-ųjų lapkritį: „Joje praleidau du mėnesiukus – lapkritį ir gruodį.
Tiek Kauno, tiek Kėdainių ligoninėje kenčiau didelius skausmus. Atrodo, jau žaizda užgyja, oda nurimsta, bet netrukus vėl prakiūra, audiniai verčiasi lauk, šašai darosi“, – pasakoja sieros rūgštimi nuplikytas vyriškis.
24 operacijos: pastangos grąžinti regą bevaisės
Gydymo procesas ir reabilitacija vis tik užtruko kur kas ilgiau. Po trijų su puse mėnesio gydymo įstaigų palatose K. Kižauskas sugrįžo į tėviškę Radviliškio rajone, kur praleido daugiau nei metus. O tada pilnomis saujomis pradėjo kabintis į gyvenimą – įsidarbino, o sunkiai uždirbtas atostogas leido Ukrainoje, kur vis dar bandė atgauti regą.
„Dvidešimt keturios akių operacijos per dvylika metų – tiek pastangų buvo įdėta. Dešimt metų iš eilės važinėjau į Odesą. Dar dvejus metus – į kitą Ukrainos miestą, kuomet ten dirbti persikėlė mane gydęs medikas. Matote, pradžioje aš dar regėjau šviesą. Kol šviesa buvo, buvo ir viltis, – be nuoskaudų, tarsi visiškai likimo nekaltindamas dėl to, kad gyvenimą jam teko nugyventi tamsoje, kalba K. Kižauskas. – Dirbdavau visus metus, kad per vasarą po du mėnesius galėčiau gydytis Odesoje. Tačiau po dvylikos metų šviesa akyse užgeso. Tada nebeliko vilties gydytis.“
Tačiau gyvenimo viltis visada išliko. „Nebuvau pasimetęs, nenuėjau blogais keliais. Užimtumas didžiulis buvo, o pagrindinį tikslą išsikėlęs buvau vieną – mokslus. Kartais vienas bičiulis net pykteldavo: „Va, Kižauskas „įsivaizdinęs“, alaus kartu gerti neina, o man ne alus, o mokslai rūpėjo“, – kalba 75-erių metų visuomenininkas, kuriam šviesaus proto, optimizmo ir energijos galėtų pavydėti ne vienas.
Du aukštieji ir 106 (!) medaliai
Vietoje to, kad savęs gailėdamas jis panirtų į alkoholio liūną, depresiją, Kazys elgėsi priešingai – išnaudojo savo gyvenimą maksimaliai: pabaigė vidurinę mokyklą, du aukštuosius – tiflopedagogikos ir lektorių mokslo – ir namuose sukaupė triženklę apdovanojimų kolekciją.
„Buvau aktyvus pilietis, – pasakoja Kazys, keletą metų vadovavęs Šiaulių aklųjų draugijai. Paprašytas įvardinti savo pasiekimus sporte kaipmat viską suskaičiuoja. – Turiu 106 medalius, iškovotus per visą gyvenimą. Jie – iš šaškių varžybų, lengvosios atletikos, trikovės, sunkumų kilnojimo, plaukimo. Esu kandidatas į šaškių sporto meistrus, tarybiniais laikais gavau ir valstybinių apdovanojimų.“
Penki medaliai jo įspūdingą kolekciją papildė praėjusiais metais. „Kuo senyn, tuo medalių mažyn, – juokiasi Kazys. – Paskutiniu metu medalius parsivežu tik iš šaškių varžybų. Pernai penkis sukrapščiau – vieną trečios vietos, vieną – antros ir tris – pirmos.“
Teko išmokti gyventi neregint
Paklaustas, kaip jam pavyko išmokti gyventi netekus regėjimo dovanos, Kazys tikina prasimušęs gana greitai. „Situacija pagerėjo tada, kai įstojau į tuometinį Šiaulių aklųjų ir silpnaregių kombinatą. Savęs niekada negailėjau, supratau, kad ir kitiems, ten įstojusiems, nėra lengviau negu man. Sunku visiems, – tikina vyras. – Apsistojau bendrabutyje. Ten buvo atskiri vaikinų ir merginų aukštai, tačiau kartu vykdavo šokiai, aktyvus bendravimas.“
Regėjimo negalią turintis vyriškis nejautė jokio diskomforto: „Ten mokėsi ir gyveno visokie žmogeliukai. Ir nematantys, ir negirdintys, ir šlubi, ir be kojų, ir be rankų. Man nieko netrūko. Vyriukas buvau vikrus, labai gretai adaptavausi.“
Susuko laimingą šeiminį lizdelį
Ne tik adaptavosi, bet ir meilę greitai bendrabutyje atrado vyriškis. Nesnaudė Kazys ir laimingai suko šeiminį lizdelį. „Ten pat mokėsi ir mano žmona. Ji turėjo nedidelę kuprytę. Lenkų kilmės, bet lietuviškai kalbėjo gerai, – prisimena Kazys, niekada savomis akimis išrinktosios taip ir neregėjęs. – Neregys grožio negali įvertinti, negali jo matyti, tik pajusti. O mano žmona buvo puikus žmogus. Dailiai nuaugusi mergiotė.“
Kartu su mylimąja Kazys prigyveno 46 metus, susilaukė sūnaus ir dviejų dukterų, būrio anūkų. Tačiau gegužę sukaks lygiai septyneri metai, kuomet Kazio išrinktoji iškeliavo Anapilin.
„Ilgai pragyvenom kartu, vadinasi, buvo labai gerai. Sodus, daržus prižiūrėjom, du moskvičius pakeitėme, vairuotojus samdydavome, butą užsidirbome, kuriame aš ir dabar gyvenu“, – šypteli neregys.
Buvusi simpatija net neatsiprašė
Na o su moterimi, apliejusia jį sieros rūgštimi, paskutinį kartą gyvenime Kazys susitiko po kelių mėnesių nuo incidento Šlapaberžės techninės mechanizacijos mokyklos valgykloje.
„Gruodį iš Kėdainių ligoninės tėvukai mane nuvežė į teismo salę. Ji buvo nuteista septyneriems metams kalėjimo. Po to apie ją nieko ir negirdėjau. Ir nenorėčiau išgirsti“, – tarsteli Kazys.
Ji taip ir neatsiprašė savo aukos, tačiau pykčio vyras jau seniai širdyje nebelaiko: „Seniai nebepykstu. Nugyvenau labai gražų gyvenimą. Aišku, kas čia žino, kaip gyvenimėlis man susiklostęs būtų, jeigu tądien ji nebūtų taip pasielgusi. Sunku pasakyti, kur likimas būtų nubloškęs. Gal po armijos Rusijoj būčiau pasilikęs?“
Ona: rūpestinga, atidi, visam gyvenimui atmintyje
Pokalbis su Kaziu vėl pasisuka apie Oną. Paprašytas išvardinti viską, ką apie ją prisimena, Kazys atsidūsta – ne ypatingai daug. Tačiau viliasi, kad tiek, kiek po šitiekos metų dar atmena, padės atrasti jo brangiąją slaugutę, Kėdainių ligoninėje sutiktą 1961-ųjų pabaigoje.
„Ona prižiūrėjo mane kur kas labiau ir nuoširdžiau, nei kad iš jos to reikalavo pareigos. Visų pirma, kiekvieną vakarą ji man tepdavo kažkokį tepaliuką, kurį buvo iš Kauno atsivežusi. Jos dėka ant veido beveik neliko randų, o štai kitose kūno vietose iki šios dienos išlikę dideli randai.
Su Ona kalbėdavomės valandų valandas. Ji man skaitydavo knygas, žurnalus, pasakodavo naujienas. Kad žmogui tokios būsenos, kaip mano, Dievulis atsiųstų šitokį prižiūrėtoją, yra didelis stebuklas“, – surimtėja Kazys ir priduria, kad Ona tuo metu buvusi maždaug 3–4 metais už jį vyresnė ir turėjusi pora vaikučių. Moters pavardės K. Kižauskas nepamenantis – gal net ir nepaklausęs.
Nuotaiką keldavo kaimynas iš kitos palatos
„Skyriaus, kuriame gulėjau 1961-ųjų lapkritį ir gruodį, tiksliai įvardinti negaliu, bet, jeigu neklystu – bendrų ligų, o gal ir bendros slaugos. Ten gulėjo įvairūs ligoniai, jauni žmonės. Greta buvo lyg ir chirurginis skyrius. Iš jo pas mus ateidavo vienas įdomus žmogeliukas. Jis mokėsi buhalteriu, metė mokslus ir įstojo į kunigų seminariją, o dėl to, kad būtų geras kunigėlis, pats save išsikastravo. Kunigėlio skyriuje gulėjo žmonės po operacijų, jie negalėjo juoktis, tad jis anekdotus pasakodavo atėjęs į mūsų skyrių“, – šypsosi šiaulietis.
Pakviestų… gyventi kartu
Paklaustas, ką darytų atradęs Oną, kuri šiuo metu galbūt vaikštinėja Kėdainių gatvėmis, Kazys prabyla su vilties gaidele balse: „Jeigu ir ji našliukė, galbūt senatvėje likusi viena, pakviesčiau ją pas save nugyventi gyvenimėlį kartu – tiek, kiek jo mudviems liko.“
Juokais pastebėjus, kad ji – keliais metais vyresnė, ir pasiteiravus, ar amžiaus skirtumas nebūtų kliūtis, K. Kižauskas gardžiai užsikvatoja: „Amžius neturi reikšmės. Moterys už vyrus galingesnės, ištvermingesnės.“
Onute, kur tu? Atsirask!
Paklaustas, kodėl slaugutės Onos jis ieškantis tik dabar, prabėgus 55-iems metams nuo gyvenimą supurčiusios tragedijos, o ne prieš metus ar penkerius, Kazys pripažįsta, kad gyvenimas tekėjo greita, sraunia vaga, ir pasakoja, kad anksčiau tiesiog nebuvo laiko prisėsti, atsipūsti ir mintimis perbėgti per visus prisiminimus.
„Gyvenimas buvo pilnas veiklos. Nebuvo nei galvojimų, nei prisiminimų, buvo rūpesčių. Po to jau vaikai užaugo, padovanojo man ir anūkų, tapau našliu, apie daug ką pradėjau mąstyti. Ir nuolat prisimenu nuostabiąją slaugutę Onutę“, – tarsteli Kazys.
Ieško kaimynų, draugų ir artimųjų
Vienok, Kazys puikiai supranta, kad Ona gali būti iškeliavusi Anapilin.
„Neatmetu tokios galimybės. Visko gali būti. Aš tiesiog trokštu gauti jos kontaktus, pasiskambinti, paklausti, kokį gyvenimą ji nugyveno. Jeigu jos nebėra tarp gyvųjų, noriu susisiekti su Onos vaikais, anūkais, kad papasakotų, kaip jai sekėsi, kaip jos gyvenimas susiklostė. Noriu padėkoti jos vaikams ir priminti, kad jie turėjo nuostabią motiną, o anūkai – pasakišką močiutę. Noriu, kad jie tai žinotų. O galbūt Onos vaikams reikia pagalbos? Jaučiuosi dėkingas ir skolingas, galėčiau padėti, kuo tik pajėgsiu“, – liūdna, tačiau labai gražia gaidele pokalbį užbaigia K. Kižauskas.
Ką mes žinome apie Oną:
1961 m. lapkritį ir gruodį Kazys Kižauskas buvo gydomas Kėdainių ligoninėje, bendrųjų ligų, galbūt bendrosios slaugos skyriuje. Ona čia dirbo slauge (galėjo būti slaugutė ar vyr. slaugytoja). Ji buvo ištekėjusi, turėjo kelis vaikučius. Tuo metu devyniolikmetis Kazys į ligoninę pateko po to, kai jo kūnas buvo nuplikytas sieros rūgštimi.
K. Kižauskui šiandien – 75-eri. Onai turėtų būti apie 80 metų.
Ši istorija – neeilinė. Jeigu pažįstate Oną, esate jos vaikai, anūkai, giminaičiai, bičiuliai ar kaimynai, ji, prieš 55-ius metus buvo pasakojusi apie Šlapaberžėje sieros rūgštimi nuplikytą ir du mėnesius Kėdainių ligoninės palatoje praleidusį Kazį, kurį Ona prižiūrėjusi kasdien ar turite bet kokios informacijos – prašome skambinti telefono numeriu 8 605 91 665 bet kuriuo paros metu.
Padėkime Kaziui surasti Oną!
