Prieš dvidešimt metų poezija Vilniuje sujungė iš Alytaus rajono, Daugų, kilusį D.Gintalą ir trakiškę E.Kulikaitę.
Žinomas poetas, vertėjas, libretų autorius visada norėjo tapti tėvu, todėl dėkingas mylimajai, kad jiedviem skirta dalytis šeimos džiaugsmais ir rūpesčiais.
Meninės tekstilės kūrėja, savigydos eteriniais aliejais švietėja E.Kulikaitė-Gintalienė vyrui dar ir poezijos įkvėpimo šaltinis.
– Poeziją kuriate apie dvidešimt metų – išleidote 3 poezijos knygas. Jūsų „Adatos“ šįmet Metų knygos rinkimuose buvo išrinkta geriausia 2016 metų poezijos knyga. Tikėjotės tokio įvertinimo?
Dainius: Išties į poeziją esu įbridęs jau seniai, bet išleidau tik tris knygas. Kai kurie mano kartos atstovai spėjo jų išleisti kone po dešimt. Bet dėl to nagų tikrai nesigraužiu.
Visos trys knygos labai skirtingos, pasižyminčios nauja gyvenimiška ir kūrybine patirtimi, viena kitos nekartoja, neperrašinėja, nekopijuoja, dėl to turiu tik pasidžiaugti.
Kai retai išleidi knygą, pirmiausia pačiam ir artimiesiems tai tampa tikru gyvenimo įvykiu, o ne profesine kasdienybe, kai knygos leidžiamos kasmet.
Į „Adatas“ sudėjau labai daug energijos ir šėlo, norėjau, kad knyga taptų banguojančiu polifoniniu kūriniu, kad joje atsivertų pastarųjų dešimties metų mano patirčių, pojūčių ir ieškojimų visuma.
Kažkuria prasme tai perteikti pavyko, jei jau knyga buvo įvertinta.
– Ar poezija – pagrindinis jūsų užsiėmimas? Kokia veikla padeda pragyventi?
Dainius: Kad poezija yra mano veiklos aistra, – tikrai taip. Vienokiu ar kitokiu būdu susiduriu su ja kasdien, kone kasdien ją skaitau.
Skaityti, ypač gerą poeziją, kur kas mieliau nei ją rašyti.
Jokių įtemptų nervų ir jokio kapstymosi po asmeninius pojūčių vidurius, jokio prakaitavimo, vien aukštasis pilotažas – sėdi į tokį poezijos meistro valdomą lėktuvą ir skrendi.
Skrendi ir džiaugiesi to autoriaus meistriškumu, jo pateikta panorama, įžvalgomis, mokaisi, svajoji, kad ir pats taip norėtum. O pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis – vertimai iš prancūzų kalbos.
Dažniausiai romanai rimtoms, geroms leidykloms. Jau išleista dešimt tokių knygų. Kartais pjesių vertimai teatrui.
Būna ir techninių vertimų ar kalbos redagavimo darbų. Esu parašęs ir libretų operoms, tekstų dainoms – už tokį darbą irgi pinigėlis nukrinta. Taigi judu, sukuosi. O grynai iš poezijos nei Lietuvoje, nei užsienyje tikrai niekas nepragyvena.
– Ar lengva būti poeto žmona? Ar visada suprantate ir pateisinate jo poreikį atitrūkti nuo kasdienybės ir atsidėti kūrybai?
Erika: Kodėl turėtų būti kitaip? Jei vyras išmintingas ir mylintis, nesvarbu jo profesija.
Vyrams, kaip ir moterims, sveika pabūti atskirai, savo vidinės tylos teritorijose.
Pati paskatinu jį pabūti sodyboje kūrybinėje komandiruotėje, abu patiriame naujų pojūčių ar subrandiname naujų idėjų ir nekantraujame jomis pasidalinti vėl susitikę.
– Ar eilėraščiams kurti reikia tam tikrų sąlygų – atsiribojimo nuo buities, žmonių?
Dainius: Esu ne kartą važiavęs į rašytojų ir vertėjų namus užsienyje, kur suteikiamos idealios sąlygos kurti. Bet tenai neparašiau nė vieno vertesnio eilėraščio. Tokie namai labiau skirti prozininkams, vertėjams ar kitokio kirpimo poetams.
Aš – impulsyvaus kūrybinio tipo žmogus. Yra buvę periodų, kai per metus neparašiau nė vieno eilėraščio, o yra taip nutikę, kad per vieną dieną atsirado keletas tekstų.
Visus juos parašiau Lietuvoje, dažniausiai virdamas toje pačioje kasdienybės košėje, tik laikinai nubėgdamas į šalį, į naktį, užsisklęsdamas.
Kitas dalykas – eilėraščių redagavimas. Tada jau tikrai reikia bėgti į vienatvę, tada važiuoju į sodybą ir tenai keletą dienų būnu vienas.
Ten jų irgi parašau. Beje, daugiausia eilėraščių esu parašęs gulėdamas lovoje. Taigi galima pusiau juokais sakyti, kad mano rašomasis stalas yra lova.
– Neretai poetai būna vienišiai, bet akivaizdu, kad jums tokia būsena nepatiktų.
Dainius: Visada svajojau tapti tėvu, tad esu be galo laimingas turėdamas vaikų. Už juos esu dėkingas savo moteriai.
Nors neslėpsiu: vienišas poetas klajūnas ir poetas šeimos tėvas visada manyje grūmėsi, iš tų grumtynių galiausiai ir atsirado nemažai mano poezijos.
Tačiau kad ir kaip būtų, po pasibastymų, festivalių ar kitokių literatūrinių išvykų metu pasiilgstu savo šeimos. Taigi vienas ilgesys keičia kitą – taip vyksta nuolatinė dinamika.
– Ar šeima leidžia jums kurti tai, ką norite?
Dainius: Sūnus Talis (7 m.) mokosi groti saksofonu Balio Dvariono muzikos mokykloje, dar lanko jogą, robotikos ir keramikos būrelius.
Duktė Lauksmė (13 m.) lanko šokių studiją „Skilz“. Abu jie – Vilniaus Gedimino technikos universiteto inžinerijos licėjaus mokiniai.
Posūnis Laurynas (28 m.) Oksfordo universitete yra apgynęs biochemijos mokslų daktaro laipsnį, darbuojasi vienoje rimtoje Londono įmonėje.
O dėl tos kūrybos, žinau, Erika norėtų, kad mano eilėraščiai nebūtų tokie dygūs ir aštrūs. Tačiau šiandien jie tokie. Nors visokių jų randasi.
Negali juk poezijoje „groti“ vien sunkiojo metalo stiliumi, man labiau prie širdies alternatyvusis rokas, tad natūraliai atsiranda visokių tekstų.
– Ar žmoną Eriką galėtumėte pavadinti savo mūza, įkvepiančia poezijai? Ar esate jai skyręs eilėraščių?
Dainius: Taip. Jau pirmoje mano knygoje „Angis“ yra toks eilėraštis su motyvu „liūte, riaumotoja mano...“, o „Adatos“ kone visos persmelktos jos buvimo – ir džiaugsmo, ir skausmo, ir svaigulio prasme.
– Jūs taip pat esate susijusi su menu – kuriate meninės tekstilės kūrinius ir užsiimate šviečiamąja veikla. O kiek jums artima poezija?
Erika: Poezijos ieškau visur, nebūtinai tik eilėraščių rinkiniuose. Visa, kas susiję su saviraiška, man yra poezija.
Atrandu ją per nuolatines paieškas bandydama suvokti pasaulio sąrangą, kūrybinio proceso metu ruošdamasi seminarams apie eterinius aliejus arba, tiksliau sakant, lakiąsias esencijas.
Poezija, kaip žodžio menas ir netipinis mąstymo būdas, man padeda jiems suteikti tikrąją vertę, taikliau įvardinti jų terapines savybes, pasidalinti patirtimi apie jų teikiamą savivokos ugdymą.
– Kada ir kur judu susipažinote? Ar Erika tuo metu domėjosi poezija?
Dainius: Susipažinome prieš dvidešimt metų tuometinio baro „Prie universiteto“ prieigose. Ji pati mane originaliai užkalbino. Įdomi visa tos dienos istorija.
Kai vėliau sužinojo, jog aš – poetas, labai prašydavo, kad skaityčiau poeziją, paskui vaizdo kamera įrašinėjo mane skaitantį.
Ir mano „Adatos“, pagalvojus, galėjo išeiti su kompaktine plokštele, mat girdėjau žmones sakant, kad jie kur kas geriau pagauna, supranta mano poeziją, kai pats ją skaitau.
Tada aiškiau susidėlioja visi reikiami akcentai.
– Su Dainiumi randate bendrų veiklos sąsajų, tarkime, jo poezija padeda jums kuriant drabužius?
Erika: Svajoju apie naują patirtį, kai klausydamasi Dainiaus įskaitytų jo poezijos įrašų dėliosiu vilnos piešinius ant šilko.
Motyvai iš poezijos meninėje tekstilėje skamba įdomiai – juolab kad Dainiaus poezija ypač vizuali.
– Kokios Dainiaus būdo savybės jums labiausiai patinka? Kurias norėtumėte apšlifuoti arba keisti?
Erika: Jis beveik tobulas, o mes abu esame kaip vienas kiaušinis. Beje, akmeninį perskilusį kiaušinį prieš priimdami sprendimą tuoktis radome Trakuose, ant Rėkalnio. Nuostabus lemties gestas: vieną dalį radau aš, o kitą – jis.
Žinoma, kai atsiranda kampų, įtrūkių, kurie tampa trukdžiu mūsų pilnatvei, šlifuojamės abipusiu supratimu – nuolat bendraudami, išsikalbėdami, nes tyla nuskandina meilę.
– Abu dirbate namuose? Gal turite kūrybos studiją, kur galite pabėgti nuo buities?
Erika: Dainius dieną išeina dirbti į bibliotekoje esančią erdvę, tada namai lieka mano vienos karalystė.
O kam bėgti nuo buities? Ji gali būti miela ir užpildanti, juk aš moteriška šiluma galiu sukurti jaukią, pozityvumo kupiną aplinką. Kaip Dainius sako – vieni kitiems tarnaukime ir būsime karaliai! O pati kūrybiškiausia vieta man – gamtos apsuptyje, mūsų sodyboje.
– Kokių turite bendrų pomėgių su vaikais?
Dainius: Mėgstame klaidžioti po gamtą, mėgautis jūra, pajūriu, stebėti paukščius ir kurti menus, ypač prie jūros, lipdyti iš molio. Itin dažnai lankomės parodų erdvėje „Titanikas“. O paukščių stebėjimu užkrėčiau ir kitus.
Lauksmė pažįsta paukščius jau ne prasčiau nei aš.
Erika: Mylime gamtą ir jos gyventojus, sodyboje stebime ir atpažįstame paukščius, gyvūnus upėje. Drauge mokome vaikus pamilti tai, kas mums gyvybiškai svarbu, – mūsų gimtinę ir jos turtus.
Patinka atrasti autentišką Lietuvą – piliakalnius, mitologinius akmenis, mūsų protėvius menančias gyvenvietes.
– Ar dviem laisviems menininkams gyvenant po vienu stogu sunku susiplanuoti darbo valandas?
Erika: Visas laikas mūsų, aš gerokai mažiau planuoju nei tada, kai dirbau komercinėse struktūrose nuo 8 iki 17 valandos.
Galiu daugiau pabūti su šeima. Pagaliau esu savo laiko ir gyvenimo šeimininkė!
– Kiek jums svarbu materialinė gerovė? Ar esate ją susikūrę?
Erika: Turime visko daugiau, nei reikėtų žmogui.
– Kaip dalijatės buities rūpesčius?
Erika: Su Dainiumi paprasta dalintis, nes jis gali atrasti laiko, kada reikia. Dažnai pats imasi tvarkyti rūsį, garažą, automobilį, pats puola siurbti kambarių.
Jis prižiūri, kad nepervargčiau, o man smagu matyti ūkiškus darbus dirbantį poetą, net ne dirbantį, o medituojantį.
