Ta proga jis apžvelgia savo nueitą kelią nuo svajonės būti misionieriumi, pašaukimo krizės ir noro sukurti šeimą iki dabartinio gyvenimo Lietuvoje, kurią vadina savąja Japonija ir Šventąja Žeme.
– Jau pusę šimtmečio esate kunigas. Pradėjote šią tarnystę, kai Vokietija dar buvo padalyta į Rytų ir Vakarų, o Lietuva tebebuvo Sovietų Sąjungos gniaužtuose. Kaip keitėsi pagrindiniai kunigystės iššūkiai? Kokie buvo prioritetai kunigui tada ir kokie yra dabar?
– Kam nors gali pasirodyti keista, bet man gyvenime kunigystė buvo ne pirmoje vietoje. Pirmoje vietoje man yra pašaukimas būti pranciškonu. Jau šešerius metus priklausiau Mažesniųjų brolių ordinui, kai gavau kunigystės šventimus.
Mūsų tėvas šv. Pranciškus Asyžietis rodė didelę pagarbą kunigams, tad stengiausi atlikti šią tarnystę būdamas kuklus kunigas. Ne ponas kunigas, o žmogus tarp žmonių.
Atsimenu, kad kunigystės pradžioje Katalikų Bažnyčia ir mūsų Ordino provincija Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR) buvo uolesnė ir jautė daugiau baimės. Labai kritiškas laikotarpis buvo studentų revoliucijos metai 1968-aisiais. Tai buvo nauja laisvės patirtis, bet žmonės dar nebuvo patyrę ir išmokę, kaip laisvai ir atsakingai gyventi.
Pokyčių patyrė ir pati Bažnyčia: per Vatikano II Susirinkimą išryškėjo konservatyvioji ir progresyvioji srovės. Tai buvo tik etiketės, tačiau ir vieni, ir kiti siekė gerų tikslų. Vieni norėjo išsaugoti tai, kas gera, o kiti – atrasti ir atnaujinti tai, kas gera. Žvelgdamas atgal jaučiu, kad kaip žmogus ir kaip kunigas pranciškonas labai stipriai tuos pokyčius išgyvenau.
Dabar mano tarnystėje pirmu smuiku groja Lietuva. Vokietijos provincijolas prieš dešimt metų manęs paklausė, kur norėčiau būti palaidotas. Truputėlį pagalvojęs atsakiau – ten, kur numirsiu. Jam rūpėjo sužinoti, ar norėčiau grįžti į Vokietiją. Ne. Žinoma, iš paklusnumo grįžčiau dar šiandien, bet pats to tikrai neprašyčiau.
– Esate pasakojęs, jog ir pačiam teko paragauti pabėgėlio duonos. Karo pabaigoje judviem su mama teko persikelti iš Lenkijos į Vokietiją prie Frankfurto. Kalbėjote vietiniams nežinomu vokiečių kalbos dialektu, ir žmonės jus atstūmė. Kaip žvelgiate į dabartinę pabėgėlių krizę Europoje ir kokią matote Bažnyčios misiją?
– Galbūt dar stipriau nei šių dienų pabėgėliai, aš esu žmogus be tėviškės. Man buvo dveji metai ir aštuoni mėnesiai, kai su mama palikome mano gimtąjį ūkį Lenkijoje. Vėliau į tą vietą pirmą kartą sugrįžau jau būdamas penkiasdešimties. Pradžioje geriau kalbėjau lenkiškai negu vokiškai, kol persikėlus į Vokietiją tėvai nebeleido lenkiškai kalbėti.
Mes buvome svetimi, manau, kad šis antspaudas turėjo labai didelių pasekmių mano gyvenime. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, kodėl gerai sutariu su kitos rasės, kalbos, supratimo ar religijos žmonėmis. Jie visi yra man broliai.
Kalbant apie dabartinę pabėgėlių krizę, daug žmonių – ir vokiečiai, ir kitų šalių piliečiai – kritikavo Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, kad ji nusprendė atidaryti valstybės sienas visiems, norintiems atvykti gyventi į Vokietiją. Nesu politikas, tačiau, mano akimis, tai buvo krikščioniškas sprendimas. Galbūt žinote, kad ji yra liuteronų pastoriaus dukra. A.Merkel pasinaudojo savo autoritetu sakydama – mums pasiseks. Tai rodo ir kitą krikščionišką dorybę – viltį ir pasitikėjimą Dievu, kad situaciją sprendžia ne ji viena, o su Dievo pagalba. Jutau didelį nusivylimą, kai kitos Europos Sąjungos valstybės nepalaikė jos žingsnių.
Šioje pabėgėlių krizėje aš linkėčiau abipusės pagarbos. Europiečiai turi gerbti pabėgėlius, o pastarieji – valstybę, į kurią atvyksta, ir jos gyventojus. Manau, jog tai būtų tikra krikščioniška kultūra.
– Penkiasdešimt metų yra ilgas laikotarpis ir nedaugelis šeimų švenčia tokį santuokos jubiliejų, ne visiems pavyksta išsaugoti ištikimybę. Jūsų kunigystės kelias taip pat buvo pažymėtas išbandymų. Vienu metu buvote palikęs pranciškonų vienuolyną ir prašėte atleidimo iš kunigystės, rengėtės kurti šeimą. Papasakokite plačiau apie patirtus išbandymus. Kas padėjo išlikti tame kelyje?
– Norėčiau pasinaudoti Sūnaus palaidūno palyginimu. Žiūrėdamas į savo gyvenimą matau, kad esu buvęs visose trijose pozicijose – ir gailestingojo tėvo, ir vyresniojo sūnaus, ir sūnaus palaidūno. Mano laikino išėjimo iš pranciškonų priežastis daugiausia buvo nusivylimas, kad provincijolas neleido vykti į misijas Japonijoje. Būtent misijų troškimas buvo viena iš priežasčių, kodėl įstojau į Vokietijos pranciškonų provinciją, turėjusią komisariatą Japonijoje.
Kai provincijolas studijų laikotarpiu kasmet man kartodavo, kad negali pažadėti, jog keliausiu į Japoniją, nenorėjau to girdėti. Tačiau kai po kunigystės šventimų man pasakė, kad nebesiųs jaunų brolių į Japoniją, nes ten yra pakankamai vietinių pašaukimų, patyriau smūgį. Buvau užsispyręs kaip ožys ir, kai man provincijolas sakė, jog per devynerius metus pranciškonų gimnazijoje atsiskleidė mano talentai ir turėčiau būti pedagogas, kad mano mokytojai mano, jog galėčiau dėstyti lotynų ir graikų kalbas, aš iš principo tylėjau. Užsispyriau studijuoti ne kalbas, o matematiką vien tam, kad pasipriešinčiau provincijolui.
Pabandykite įsivaizduoti, kaip turėjau pasijusti, kai po penkiolikos metų, praleistų pranciškonų kolegijoje, o vėliau ir pačiame vienuolyne, 1968-aisiais išvykau studijuoti matematikos į Frankfurtą. Nors pasirinkau gyventi pas brolius kapucinus, tačiau universitete buvau apsuptas merginų. Šią patirtį galėčiau palyginti su šokimu iš karšto kubilo į eketę arba atvirkščiai. Kadangi nenešiojau abito, mano kolegės nežinojo, kad esu pranciškonas ir kunigas. Atėjo krizė ir pradėjau galvoti, ar tikrai vienuolynas ir matematikos studijos yra mano vieta. Žinoma, matematinio išsilavinimo pakako, kad vėliau galėčiau išlaikyti šeimą, bet pradėjau dvejoti dėl kunigystės ir pašvęstojo gyvenimo.
Įsimylėjau vieną mergaitę ir ėmiau galvoti, kad ji yra man skirtasis žmogus. Viduje iškilo ištikimybės klausimas, jog negaliu būti ir vyras, ir kunigas – turiu pasirinkti. Tad nuvažiavau pas savo provincijolą ir paprašiau atleidimo nuo kunigystės. Dvejus metus negavau atsakymo iš Romos. Kai pagaliau jis atėjo, paaiškėjo, kad pateiktame prašyme buvo įsivėlusi klaida ir reikia viską pradėti iš naujo. Nesu tikras, ar provincijolas ir mūsų teisės dėstytojas tyčia padarė tą klaidą, jie to nei patvirtino, nei paneigė. Manau, jog tai buvo radikali forma duoti man daugiau laiko.
Tuomet Ordino vyresnieji man suteikė dar vienus laisvės metus. Per tą laiką pabaigiau matematikos studijas, išlaikiau egzaminus ir vėl pradėjau intensyviai melstis klausdamas Dievo, ką turėčiau daryti. Žinoma, tuo metu neturėjau leidimo aukoti šv. Mišių, tačiau sekmadieniais pats stropiai jose dalyvaudavau.
Daug metų mano dvasios tėvas buvo kapucinas, tačiau visu studijų laikotarpiu aš jo visaip vengiau. Tačiau tada sužinojau, kad jis pateko į avariją ir jo gyvybei iškilo pavojus. Nors gydytojas nenorėjo manęs įleisti, dvasios tėvas pareikalavo mane įleisti sakydamas, kad prisiima atsakomybę už savo būklę. Jis įdėmiai žvelgė į mane ir galiausiai paklausė: „Severinai, ko tu iš tikrųjų nori?“ Man iškart išsprūdo atsakymas: „Būti broliu.“
Tuo metu mano pirmoji draugystė jau buvo iširusi, bet draugavau su kita jauna moterimi, su kuria tikrai įsivaizdavau šeimą. Kitą dieną nuvykau pas ją ir išgirdau vieną iš gražiausių žinomų sakinių apie meilę. Ji pasakė: „Tu žinai, kad aš tave myliu. Kadangi myliu tave, noriu, kad būtumei laimingas. Jeigu būsi laimingas likdamas pranciškonu, prašau, grįžk į vienuolyną.“ Mudu bendraujame iki šiol ir esame išlaikę didelę pagarbą vieno kitam.
– Vienas iš motyvų stoti į pranciškonų ordiną jums buvo misijų Japonijoje troškimas. Tačiau pranciškonų vadovybė nusprendė kitaip ir išpildyti misionieriaus pašaukimą pavyko tik po daugelio metų, ir ne kur kitur, o Lietuvoje. Regis, Viešpats viskam numato tinkamą laiką? Kaip dabar, po daugelio metų, žvelgiate į tuos likimo posūkius?
– Tai yra tikėjimo kelio žingsniai. Jeigu jaunystėje nebūčiau buvęs pernelyg užsispyręs, galbūt greičiau būčiau supratęs, kad mano laukas yra pedagogika. Grįžus į Mažesniųjų brolių ordiną, vadovai man suteikė galimybę įgyti dar vieną išsilavinimą, kad galėčiau tarnauti kaip dvasios tėvas ir Ordino jaunimo ugdytojas.
Galbūt esu labai nuoširdus pranciškonas, nes jaučiu didelę meilę įsikūnijimo slėpiniui. Myliu žmones ir visada meldžiuosi, kad galėčiau į juos žiūrėti Dievo meilės akimis. Todėl ilgainiui nusistovėjo dvi mano tarnystės sritys – evangelizacinė veikla parapijose ir jaunų brolių ugdymas. Buvau patenkintas ir apie Lietuvą visiškai negalvojau.
Tada su savo kurso draugais nuvykau į Šventąją Žemę, kur broliai sakė: „Lik pas mus. Tu moki kalbų, gali laisvai bendrauti su žmonėmis, mums reikia tokių brolių kaip tu.“ Visiškai nebegalvojau apie Japoniją, bet papasakojau apie šį pokalbį provincijolui. Po keleto savaičių br. Astijus Kungys, atvykęs į Europos provincijolų konferenciją, papasakojo apie situaciją atgimstančioje Lietuvos pranciškonų provincijoje ir paprašė atsiųsti į Lietuvą brolį, kuris būtų gana jaunas, bet jau turintis patirties ugdyti naujokus. Provincijolas pasakė, kad šios pareigos – kaip tik man. Todėl mano Japonija ir mano Šventoji Žemė yra Lietuva.
– Jau daugiau nei dvidešimt metų tarnaujate Lietuvoje. Daugeliui žmonių ir mažesniųjų brolių esate autoritetas. Kokias matytumėte Lietuvos Bažnyčios stiprybes ir silpnybes?
– Neturiu teisės teisti, galiu tik pasakyti porą pastebėjimų. Pirmiausia – ir kunigams, ir pasauliečiams trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Suprantama, kad tai pusės amžiaus sovietinės okupacijos pasekmė. Taip pat trūksta tikėjimo džiaugsmo. Lietuvoje dar gana dažnai religija matoma kaip pareiga, o ne kaip džiaugsmas ir gyvenimo dovana. Šioje srityje lietuviai dar galėtų augti.
Kai atvažiavau, čia buvo įsigalėjęs labai stiprus klerikalizmas, tebeegzistuojantis iki šiol. Kunigai jaučiasi esantys vadovai. Taip, jie yra vadovai, tačiau vadovaudami turi nuolat atminti, kad vienintelis tikras vadovas ir mokytojas yra Viešpats Jėzus. „Kas iš jūsų nori būti pirmas, tebūnie visų tarnas.“ Tie Jėzaus žodžiai turėtų stipriau įsikūnyti Lietuvoje, ir ne tik.
– Ko linkėtumėte pranciškoniškajai šeimai Lietuvoje?
– Linkiu sau ir kitiems mūsų Ordino broliams netrokšti nieko kito, kaip tik Dievo artumo ir žmonių gerovės bei taip rasti savo laimę.
– Nukeliavote ilgą kelią Mažesniųjų brolių ordine tarnaudamas kaip kunigas. Veikiausiai gyvenimo kelias neatitiko jaunystėje susikurto idealo, buvo gerokai duobėtas. Kas vis dėlto jums atrodo svarbiausia šiandien?
– Šiandien jauni žmonės galbūt daugiau planuoja savo ateitį ir karjerą nei aš kadaise. Man daug davė ir stipriai formavo aplinka. Žinoma, mano kelias ėjo ir per tamsius tunelius. Vieną iš jų papasakojau plačiau, tačiau jis buvo ne vienintelis. Šiandien žiūrėdamas į savo gyvenimą matau, kad turiu priežastį dėkoti ir priežastį atsiprašyti. Tą ir darau savo kunigystės jubiliejaus proga. Aš taip dažnai patyriau Dievo pirštą savo gyvenime, kad kaip šv. Pranciškus tegaliu sakyti: „Mano Dievas ir mano viskas.“
