Persimetė į virtualią erdvę
„Žmonėms tebeatrodo, kad sukčiai vaikšto pakiemiais, o jie sėdi internete ir iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų“, – geriausia metų sekle išrinkta Biržuose dirbanti 36 metų policijos tyrėja Roma Aukštikalnė paaiškina šiuolaikinių nusikaltimų tyrėjų darbo ypatumus.
Moteris ilgą laiką dirbo dingusių asmenų paieškos srityje, o dabar tiria vagysčių, sukčiavimų ir viešosios tvarkos pažeidimų bylas.
Vienas populiariausių sukčiavimų būdų yra internetiniai pirkimai ir pardavimai.
Nusikaltėliai surezga primityvų, bet gausybę lengvatikių pritraukiantį planą: deda fiktyvų skelbimą apie parduodamą daiktą, gauna piniginį pervedimą, o prekės neatsiunčia.
Sukčiai „pardavinėja“ viską: automobilius, mobiliuosius telefonus, drabužius, avalynę, kosmetiką, buitinius prietaisus.
Tokie skelbimai žmones dažnai pritraukia žemesne nei įprasta kaina.
Neretai prie skelbimų būna ir siūlomo daikto, kurio realiai nėra, iliustracijos, „pasiskolintos“ iš interneto.
Neviršija galimos sumos
„Nusikaltėliai gudrūs, stengiasi iš vieno žmogaus neimti daugiau nei 115 eurų – neviršijus šios sumos keliama administracinė, o ne baudžiamoji byla“, – pasakojo R.Aukštikalnė.
Sukčiavimo schema paprasta: pervedus avansą pardavėjas nebeatsiliepia, dingsta jo kontaktai.
„Dažniausiai sukčiai siūlo pirkti išmaniuosius mobiliuosius telefonus“, – atskleidė R.Aukštikalnė.
„Aiškinamės, iš kokio numerio skambinta, kokios internetinės prieigos, kur išgryninti pinigai“, – pareigūnė labai ribotai paaiškina policijos virtuvę. Daugiau informacijos apie jos darbą gali praversti tiems patiems sukčiams.
„Kiti dar blogiau elgiasi“
R.Aukštikalnės darbo stažas policijoje – 17 metų.
Iš pradžių pareigūnė turėjo bėdų dėl išvaizdos: į nedidukę, smulkių veido bruožų tyrėją apklausiamieji žiūrėjo su nepasitikėjimu.
„Vyresni pažeidėjai nenorėjo priimti jokių pastabų, esą ką tokia gali išmanyti? Sakydavo: „Vaikeli, kai pagyvensi, sužinosi, kaip iš tikrųjų gyvenime būna“, – juokėsi tyrėja.
Kiekvienas tardytojas turi savų metodų, kaip prakalbinti įtariamąjį.
„Suveikia intelektualus bendravimas ir netikėtumo faktorius. Dažnas tikisi griežtumo, šauksmų, mojavimo kumščiu, o aš niekad nerėkiu, esu tiksli ir konkreti, stengiuosi būti sąžininga, esu savotiška derybininkė“, – pasakoja R.Aukštikalnė.
Tyrėja sako, kad nėra aiškiai apibrėžto nusikalsti linkusio žmogaus psichologinio portreto.
„Vieni būna kalbūs, kiti pikti, treti nuoširdžiai nori viską pradėti nuo naujo lapo“, – sakė pašnekovė.
Vis dėlto yra vienas įtariamuosius vienijantis bruožas: žmonės labai nesavikritiški, net pateikus akivaizdžių faktų, ką padarė, vengia tai pripažinti, išsisukinėja neadekvačiais pasiteisinimais: „Na, gerai, padariau, bet tai nėra taip blogai, kiti dar blogiau daro.“
Unikalios atminties sukčius
Iš didelio srauto įtariamųjų tyrėjai labiausiai įstrigo jauno apgaviko byla, R.Aukštikalnė jam net pravardę prilipdė: „Sąžiningiausias sukčius“.
Neseniai vidurinę baigęs jaunuolis iš pažįstamų ir giminių išgavo banko prieigos duomenis, vieną po kitos ėmė paskolas, o pinigus leido savo malonumams. Darbavosi jis sparčiai ir plačiai, iki įkliūvant spėjo padaryti beveik pusšimtį machinacijų.
Kai buvo sučiuptas ir atsidūrė tardytojos kabinete, jis pareigūnę apstulbino labai išsamiais parodymais.
„Jo atmintis unikali, pasakojo apie kiekvieną sukčiavimo atvejį labai detaliai, su visomis smulk-menomis, skaitydamas parodymų protokolus mane net pataisydavo, sakydavo, kad dar to ar ano neužfiksavau“, – stebėjosi pašnekovė.
Byla išėjo „nestora“ – 500 puslapių, bet labai išsami.
Tyrėja mano, kad šis atvejis buvęs būtent tas, kai laiku sustabdytas jaunas žmogus realiai įvertino situaciją, padarė išvadas ir gyvenimą pradės nuo švaraus lapo.
Paaugliai renkasi pabėgimą
R.Aukštikalnė mena įdomių ir liūdnų dalykų iš savo darbo paieškų srityje.
„Paaugliai dingsta visą laiką, pabėgdami iš namų jie taip sprendžia savo problemas. Viskas priklauso nuo tėvų ir mokyklų. Dažnai bėgliai tokiu būdu siekia trūkstamo dėmesio, tarsi nori įsitikinti, ar jie rūpi, ar bus ieškomi“, – pasakojo tyrėja.
Kita dingusiųjų kategorija – išvykusieji į užsienį. Žmogus išvažiuoja dirbti ir svetimoje šalyje prapuola tarsi į vandenį. Nutrūkus ryšiams artimieji kreipiasi į policiją.
Ėmus žmogaus ieškoti, paaiškėja įvairiausių situacijų: būna, kad jis keliasi iš vietos į vietą, ieško geresnio darbo ir pats nenori savųjų apie tai informuoti, o būna, kad dingusysis užsienyje arba savoje šalyje randamas nužudytas.
Prieš porą metų artimieji pasigedo jauno biržiečio. Vaikinas buvo rastas laukuose netoli namų apsinuodijęs vaistais. Nustatyta, kad ranką prieš save jis pakėlė pats.
Vis dėlto į užsienį išvykę ir iš giminių akiračio dingę asmenys dažniausiai surandami svečių šalių įkalinimo įstaigose.
Pasak R.Aukštikalnės, gavę pranešimą, kad dingo žmogus, pareigūnai, įvertinę situaciją, paiešką gali pradėti tuojau pat.
„Grynas išsigalvojimas, kad ieškoma tik po tam tikro laiko, paros ar trijų. Gal čia filmuose taip rodo, ar ką? Nėra nustatyta, kada pradėti paiešką. Jei matoma, kad atvejis rimtas, spėjama, kad dingusysis galėjo tapti nusikaltimo auka, kad prieš jį naudojamas smurtas, nedelsiama nė minutės. Pavyzdžiui, jei mama praneš, kad mergaitė naktį negrįžo namo, o iki tol taip nėra buvę, jos bus imta iškart ieškoti“, – aiškino pareigūnė.
Po mamos pamokos nemiegojo
„Aš gamtos vaikas, iš miško. Nuo pat mažumės troškau daryti ką nors gražaus ir gero, tėvai ir seneliai buvo labai sąžiningi ir mums, keturiems vaikams, tai skiepijo, auklėjo griežtai, bet teisingai. Tėvai į visus vaikiškus prasižengimus labai greit reaguodavo ir grąžindavo į teisingą kelią. Mano gerų darbų vizija materializavosi per darbą policijoje“, – sakė po studijų dirbti į gimtinę sugrįžusi R.Aukštikalnė.
Į atmintį ypač įsirėžė viena mamos pamoka, kai Roma buvo pradinukė. Mama išgirdo, kad dukra negražiai pavadino klasės draugę, tada pasisodino priešais ir labai ilgai aiškino, kas yra patyčios, ką jaučia žodžiais skriaudžiamas vaikas.
„Mama prigrasino: jei pasikartos, privalėsiu atsistoti prieš visą klasę ir garsiai atsiprašyti. Labai išgyvenau, visą naktį nemiegojau, įsivaizdavau, kokia didžiulė gėda būtų viešai atsiprašinėti“, – iki dabar vaikystės potyrį prisimena R.Aukštikalnė.
Maratonai tiesiog uždegė
Be geriausios seklės ženklelio, neseniai R.Aukštikalnė dar gavo ir aukštų sportinių apdovanojimų.
Alytuje vykusiame visos šalies policijos pareigūnių krose biržietė buvo nepralenkiama, o biatlone (bėgimas ir šaudymas) buvo antroji bendroje grupėje.
Anksčiau R.Aukštikalnė nemėgo maratonų, nes nepakenčia buvimo minioje. Pernai sesuo prikalbėjo ją nuvykti į Trakus ir dalyvauti ten vykusiame maratone.
„Taip patiko, kad per metus jau įveikiau 5 maratonus“, – netikėtu susižavėjimu net pati stebisi pareigūnė.
