Sėdime įsitaisiusios jaukioje kavinėje, įsikūrusioje pačiame Hagos centre, Grote Markt aikštėje. Prie pat šilumą skleidžia įraudęs, didelis, metalinis šildytuvas.
Jauna kraštietė svečioje šalyje, Nesselande mieste, visai netoli vieno iš svarbiausių Nyderlandų Karalystės miestų, dėl didžiausio jūrų uosto Europoje vadinamo vartais į Senąjį Žemyną, gyvena daugiau nei pusmetį. Antra tiek – ir jos kontraktas pasibaigs.
„Sugrįši į gimtąjį kraštą?“, – paklausiu, ir kažkur fone pasigirsta linksma olandiška daina. „Ne, – su liūdnesne gaidele balse atsako Goda. – Su Lietuva aš savo ateities jau nesieju.“
Likimą nulėmė studentų mainų programa
– Goda, kokie vėjai atpūtė tave į Nyderlandus – šalį, garsėjančią gėlių jūromis, upėmis su tūkstančiais tiltų, nepriekaištingai išvystytu dviračių transportu ir gurmanų mylimais sūriais?
– Meilė (juokiasi). Meilė šiai šaliai, meilė šitai kultūrai, ir meilė olandui Robui.
– Kaip susipažinai su savo gyvenimo draugu Robu?
– Nutariau pasinaudoti labai viliojančia galimybe išvykti į užsienį su „Erasmus“ studentų mainų programa. Taigi, besimokydama paskutiniame kurse, pusmečiui iškeliavau į Belgiją. Ten mudviejų keliai ir susikirto.
– Įpastai meilės istorijos, užsimezgusios „Erasmus‘e“, ilgai netrunka. Pasibaigia studijos, visi išsivažinėja namo, o per atstumą meilė palaipsniui išblėsta. Kaip judu išsaugojote romantiškus santykius?
– Studijuodami Belgijoje kartu praleidome penkis mėnesius, o vėliau sekė pusmečio išsiskyrimas – abu sugrįžom į gimtąsias šalis. Nebuvo labai lengva, bet atstumo patikrinimą ištvėrėme. Grįžusi iš Belgijos, užbaigiau vizualinių komunikacijų bakalauro studijas, radau darbą Lietuvoje, taupiau pinigus, ir po pusmečio atskirai pradėjome dažniai lankytis vienas pas kitą (šypteli).
Po pirmojo susipažinimo – vaikų žinučių ataka
– Goda, kaip, kada apsisprendei, kad jau esi pasiruošusi išvykti į Olandiją visam laikui?
– Belgija, kurioje studijavau pusę metų, ir Olandija yra labai panašios. Studijuodama Belgijoje, susižavėjau šia kultūra, paprastais žmonėmis, kurie labai dažnai šypsosi, kurie tau atskubės į pagalbą bet kur ir bet kada.
Kai tik su Robu tapome pora, žinojau, kad aš noriu gyventi jo šalyje. Pradžioje draugavome per atstumą. Supratau, kad taip nieko nebus, ir pradėjau internetu ieškotis darbo čia. Visą internetą išaršiau skersai išilgai (juokiasi).
Be olandų kalbos, bent jau – pagrindų, sunku rasti darbą. Nors ir visi čia kalba angliškai, nors yra daug tarptautinių kompanijų, be olandų kalbos įsidarbinti ya sudėtinga. Pradėjau ieškotis tokio darbo, kurį Olandijoje galėčiau dirbti kalbėdama anglų kalba.
Atradau galimybę dirbti aukle olandų šeimoje su „AuPair“ programa. Auklės darbas užmokesčio atžvilgiu – gal ir ne geriausias variantas, bet adaptacijos – tikrai puikus.
Jeigu atvirai, išvykti buvo gaila dėl to, kad Sirutiškyje liko šeima, Lietuvoje liko draugai, tačiau gyvendama ir dirbama gimtinėje aš nebuvau labai laiminga.
– Ar ilgai truko derybos?
– Jos įvyko gana greitai. Internetu bendrauti pradėjome dvi savaitės prieš man atvykstant į Olandiją. Aš planavau paatostogauti, bilietus jau turėjau, ir kaip tik atsirado šita šeima. Susitikome pas juos namuose, susipažinome, išsiskyrėme, „išmiegojome“ apsisprendimą ir sutarėme. Iš pirmo žvilgsnio jie man labai patiko, pasirodė ypatingai mieli, ir aš jiems patikau.
Būna, kad auklės per „AuPair“ programą atvyksta pas šeimą tiesiai su lagaminais, iki tol niekada nesimatę. O tai – kaip pirkti katę maiše.
Po mūsų apsisprendimo jie išvyko atostogauti į užsienį. Atostogų pabaigoje vaikai man jau siuntinėjo žinutes, nuotraukas rašydami: „Goda, naujoji mūsų aukle, labai laukiame, kol sugrįšime ir tu pagaliau apsistosi su mumis.“
Tryliktoji auklė šeimoje
– Papasakok plačiau apie šią auklių programą ir šeimą, su kuria gyveni?
– „AuPair“ yra tarptautinė auklių programa, veikianti visame pasaulyje. Šeimos įvairiose šalyse ieško auklių, su kuriomis pasirašo vienerių metų kontraktą ir priima pas save į namus – gyventi kartu ir rūpintis vaikais. Tai – labai geras būdas pradėti gyvenimą svečioje šalyje, kadangi gauni atlyginimą, tau suteikiamos visos socialinės garantijos, šeima apmoka ir kalbos pamokas kalbų mokykloje.
Maniškiai – Andrėja ir Viktoras – gyvena prestižiniame rajone, nuosavame name. Tėvai turi tris vaikus – trylikametį Florianą ir šešerių dvynukus – Rosalie ir Danielių.
Ir mamai, ir tėčiui jau per 50 metų. Jie vėlai susilaukė vaikų ir vis dar yra nesusituokę. Nesvarbu, kad jau yra bendras nuosavas būstas, vaikai. Gana keista, kadangi Lietuvoje žmonės tuokiasi jauni, o štai olandams santuoka nėra būtinas dalykas.
– Sakyk, o kokios yra auklės „funkcijos“?
– Paruošiu pusryčius, sugirdau vaistus, kokius reikia sugirdyti, aprengiu, nuvežu į mokyklą. Tada turiu laisvo laiko. Kiekvieną pirmadienį, kol vaikai mokykloje, vaikštau į olandų kalbos kursus. Po pamokų visi kartu važiuojame į baseiną, nuvežu ir pasiimu juos iš treniruočių. Grįžę laiką vėlgi leidžiame kartu, piešiame, dėliojame lego kaladėles.
Šeimyna, pas kurią pakliuvau, yra fantastiška. Esu jau bene trylikta jų auklė iš tos pačios programos.
Pirmoji atvyko gimus pirmajam sūnui. Kuomet moteris susilaukė dvynukų, vienu metu netgi dvi auklės gyveno šeimoje (šypteli).
Tai – gana brangus malonumas. Tačiau, ko gero, jie renkasi aukles iš užsienio, ir toli gražu – ne vien iš Europos – dėl to, kad vaikai pažintų įvairias kultūras, kuo daugiau skirtingų žmonių, nuo mažens kalbėtų ne tik olandiškai, bet ir angliškai.
Šia kalba su vaikais ir komunikuojame. Buvau maloniai nustebinta, kad šešemečiai gali laisvai bendrauti angliškai. Džiugu ir tai, kad pati pradedu kalbėti olandiškai. Kartais stebiuosi, kad suprantu daugiau, negu įtariau, kad galiu suprasti.
Namuose – griežtos taisyklės
– Kiek turi uždirbti olandų šeima, kad leistų sau turėti auklę iš užsienio?
– Nesidomėjau, kiek uždirba maniškiai, bet pakankamai. Brangiausias daiktas namuose yra šviestuvas virš pietų stalo: jo kaina – apie 16 tūkstančių eurų. Tikras krištolas. Labai bijau prisiliesti, neduok Dieve dar nukris (juokiasi).
Andrėja – mokesčių teisininkė, Viktoras turi savo kompaniją ir pardavinėja įvairius chemikalus. Didžiąją dalį prekybos vykdo Vokietijoje.
– Ar pasiturintys tėvai nelepina savo vaikų iki tiek, kad auklė su jais nebesusitvarkytų?
– Šeima gyvena labai pasiturinčiai, tad galėtum pamanyti, kad vaikai turėtų būti išlepinti, tačiau vaikai visiškai neišlepę. Jie vadovaujasi tėvų diktuojamomis taisyklėmis ir žino, kad tai daryti privalo.
Tarkime, vaikai valgo pagal laikrodį – ryte pusryčiai, dešimtą valandą – sausainio arba saldainio laikas, pietūs mokykloje, grįžę namo ką nors užkanda, o šeštą visi sėdam prie stalo vakarieniauti. Dvynukai į patalus gula pusę aštuonių, vyresnėlis pavakaroja ilgėliau.
Nėra ne tik rankos pakėlę, bet ir apšaukę
– Vadinasi, jaunieji tavo auklėtiniai net neatsikalbinėja?
– Ne. Namuose yra griežtos taisyklės. Vaikai žino, kad tuo metu jau reikia būti lovoje ir viskas. Pasakai, kad reikia eiti nusiprausti, pirmą kartą gal kada ir paniurzga, bet po antro prašymo nueina.
Kita taisyklė namuose – prieš pusryčius ir per juos bei vakarienės metus vaikams negalima naudotis planšetiniu kompiuteriu. Pusryčiai ir vakarienė – šventas reikalas. Jų metų apskritai jokiomis technologijomis nė vienas šeimos narys prie stalo nesinaudoja.
Pradžioje vaikai mane šiek tiek tikrino, išbandė, stengėsi apgauti. Sakydavo: „Mama tai leidžia planšete naudotis per pusryčius“. Bet tai truko tol, kol vaikai priprato prie manęs, o aš išmokau visas jų taisykles (šypteli).
– Kaip savo vaikus auklėja tėvai olandai? Ar mažieji gauna „beržinės košės“?
– Tėvai auklėja vaikus taip, kad jie užaugtų geri žmonės. Mama kilusi iš katalikiškos šeimos, tai kuomet ji vakarieniauja su mumis, kalbame „Tėve mūsų“. Tai, mano manymu, labai neįprasta Lietuvoje. Bet jeigu vakarieniauja tik tėtis, mamos dar nėra, maldos nekalbam (juokiasi).
„Beržinės košės“? Oi, niekada. Didžiausia bausmė vaikams, jeigu jie neklauso – yra siunčiami pasėdėti ant laiptų tiek, kiek turi metų. Dvynukai sėdi šešias minutes, didysis – trylika (juokiasi).
Aš nė negirdėjau tėvų ant savo vaikų šaukiant. Pas juos ne rėkiama ant vaikų, o su jais kalbamasi. Kalbamasi žiūrint vienas kitam į akis, kurios turi būti tame pačiame lygyje. Negali būti taip, kad su vaiku kalbiesi, aiškini jam ką nors, ir žiūri iš aukšto. Turi pritūpti, pasakyti, kas buvo padaryta ne taip.
Naudojami gražūs žodžiai. Gal dėl to vaikai niekada nerodo isterijų ir „ožiukų“ viešumoje. Jeigu parduotuvėje ko nors užsinori, tėvai pasako „ne“, ir tuo norai pasibaigia.
Olandų kalba – išbandymas... liežuviui
– Kokia Robo nuomonė apie Lietuvą? Ko gero, jis čia buvęs jau ne kartą ir ne du?
– Jis per dantį patraukia mane ir sako, kad lietuviai valgo labai daug bulvių ir grietinės (juokiasi). Jam patinka Lietuva. Su draugais kartą keliavome per Lietuvą, Latviją ir Estiją. Širdis džiaugėsi išgirdus, kad Lietuva jam patiko labiausiai.
– O ką įprastai valgo olandai? Kokie gi olandiški skoniai ne olando skonio receptoriams?
– Olandai valgo labai daug greito maisto. Vienas iš tradiciškiausių – kroketa – mėsos burbuliukai. Iš viršaus apskrudę, viduje – mažiau, mano skoniui nėra labai priimtini. Labai mėgiamos ir fri bulvytės, kurios, beje, čia valgomos ne su kečupu, o su... majonezu. Beje – labai gardu.
– Sakyk, kokia ta olandų kalba? Ar ji labai sudėtinga? Į ką panaši?
– Ji kiek panaši į vokiečių, bet labiau – į anglų kalbą. Daug žodžių yra rašoma kitaip, tačiau tariasi visai kaip angliški. Tarimas olandų kalboje apskritai labai sudėtingas. Mūsų, lietuvių, liežuviai nėra pratę prie tokių garsų (juokiasi).
– Neretai pabrėžiama, kad Olandija, be visų kitų savo turtų ir pasididžiavimų, yra ir marichuanos šalis, mat ten tai – legalu. Ar tikrai tiek daug žmonių rūko?
– Čia yra turistų išpūstas reikalas. Tikrai nėra taip, kad čia rūko tiek daug žmonių, kaip galvojama. Yra specialiai tam pritaikyti barai, kitos vietos, kuriose galima rūkyti, bet žmonės negali tokios cigaretės prisidegti bet kur.
Daugiausia rūko netgi ne jaunimas, o pagyvenę žmonės, dažniausiai – vyrai. Ir, žinoma, turistai, atvykę į Nyderlandus kelioms dienoms, kartais – tik šiuo tikslu.
Moka džiaugtis gyvenimu
– Kuomet atvykai gyventi į Olandiją, ir į šalį pažvelgei jau nebe lankytojo akimis, koks buvo pirmasis įspūdis?
– Tai buvo puiki vasara. Labai užimta. Kone kiekvieną savaitgalį vyko įvairiausi muzikos festivaliai. Jeigu pas mus, Lietuvoje, jie trunka kelias dienas ir yra mokami, čia jie trunka vieną dieną ir yra visiškai nemokami. Atvyksta grupės iš viso pasaulio, būna pastatytos kelios scenos, gali pasirinkti, kas arčiausiai širdies.
Dar keista pagalvojus, kad Olandija plotu kelissyk mažesnė už Lietuvą, o gyventojų turi 17 milijonų. Apgyvendinimas toks tankus, kad čia namai įrenginėjami netgi apleistuose vandens bokštuose.
– Kalbama, kad kai kada lietuviams, gyvenantiems užsienio šalyse, sunkiai sekasi pritapti prie vietinių. Kaip tave pačią priėmė Olandija?
– Labai šiltai. Visų pirma, man daug reiškė tai, kad labai lengvai buvau priimta Robo šeimos. Dar būdami Belgijoje, pačioje draugystės pradžioje, vykome Kalėdų švęsti į jo namus. Šventėme su jo tėčio šeima. Visi su manimi kalbėjo angliškai. Žaidėme olandišką žaidimą, ir Robo dėdė, sėdėdamas greta, man vertė viską, kad suprasčiau kiekvieną klausimą, atsakymą, ir pati galėčiau atsakyti. Tikrai nebuvau palikta „už borto“.
Niekada nesijautė kokios nors atskirties ir jo draugų rate. Nebūna tokio jausmo kaip kad „tu nesi kaip mes“. Gal kartais tai šiek tiek gali pasijausti labai didelėje žmonių grupėje, kai jie įsijautę pradeda ką nors diskutuoti olandiškai. Tačiau šita problema dingsta, kuomet pradedi kalbėti jų kalba.
– Mums, lietuviams, Olandija – labai brangi šalis. Sakykime, parduotuvėje duonos kepalo kaina gali siekti ir keturis eurus, vandens buteliuko – eurą. Kaip išgyventi?
– Minimalus mėnesinis darbo užmokestis yra apie 1500 eurų. Įdomu tai, kad alga priklauso ir nuo amžiaus. Sakykime, kad 23 metų sulaukęs ir vyrenis žmogus už darbo valandą turi gauti minimum 8,80 eurus.
Čia tikrai labai brangu. Viskas brangu. Brangūs mokesčiai. Kuras – vienas brangiausių Europoje. Bet netgi šiltnamiuose ar sandėliuose dirbantys žmonės užsidirba. Gali ne tik pragyventi, bet ir leisti sau daugiau.
Olandai dirba tam, kad uždirbtus pinigus išleistų. Atvykusi čia ir pati smarkiai pati pasikeičiau. Darbo dienomis būnu su šeima, o savaitgaliais keliauju pas Robą. Nebegalvoju, kad gal nederėtų ko nors daryti, kur nors eiti, kad geriau pasilikti namuose. Jeigu tik yra galimybė, stengiuosi visur sudalyvauti, vis pamatyti kažką naujo.
Užsienyje – laimingesnė
– Tavo kontraktas su Andrėjos ir Viktoro šeimyna pasibaigs po pusmečio. Minėjai, kad ketini pasilikti šioje šalyje. O ar apskritai įsivaizduoji kada nors save gyvenančią Lietuvoje?
– Turbūt, kad ne. Man čia patinka labiau. Neturi rūpintis tuo, ką apie tave pagalvos žmonės, jeigu apsirengsi vienaip ar kitaip. Čia tokie dalykai, kaip „kiek uždirba kaimynas“ arba „kokį automobilį vairuoja bendradarbis“ niekam nerūpi. Svarbu tik, kad būtum žmogiškas, ir tada tave priima tokį, koks esi. Čia gyvendama jaučiuosi kur kas laisvesnė, kur kas mažiau suvaržyta. Čia daug lengviau tiesiog būti savimi.
Nors ateities Lietuvoje ir neplanuoju, širdyje visada liksiu lietuvė. Aš labai myliu Lietuvą.
– Nuo tavo veido beveik nedingsta šypsena. Ar ir Lietuvoje buvai tokia šypsenėlė?
– (juokiasi) Dar „Erasmus“ mainų programos metu grįžau į Lietuvą atšokti dėdės vestuvių. Lietuvoje susitikau su viena kursioke, kurios buvau nemačiusi jau kurį laiką. Ji išsyk pasakė: „Gyvendama Lietuvoje, tu tiek daug nesišypsojai, tu nebuvai tokia laiminga.“ Matyt, tikrąją laimę ir savo kelią atradau išvykusi į užsienį.
