Tarp Vilniaus ir Niujorko besisukančios manekenės pavardė nėra reta, tad nelengva įtarti, kad ji kilusi iš garsios giminės.
Rašytojas – senelio brolis
S.Mykolaitytė daugelyje įstaigų turi paraidžiui padiktuoti pavardę, nes dažnai įveliama klaida – įvairiose pažymose įrašoma Mikolaitytė.
„Aš visada turiu įstaigų darbuotojams pasakyti pastabą dėl y. Buvo keletas atvejų, kai jie juokaudami perklausė: Mykolaitytė? Tai gal Putino giminė? Aš visada atsakau, kad rašytojas – mano senelio brolis.
Daugeliui sunku įtarti, kad mus gali sieti giminystė, nes V.Mykolaitis-Putinas – praėjusio amžiaus rašytojas klasikas.
Viskas, atrodo, buvo taip seniai. Man ir pačiai sunku patikėti, jog mus sieja artimi giminystės ryšiai“, – pasakojo Solveiga.
Tačiau vienos Marijampolės gimnazijos, kurioje mokėsi S.Mykolaitytė, mokytojai visada žinojo, kad auklėtinė – garsaus prozininko, poeto ir dramaturgo giminaitė.
Mat toje gimnazijoje veikia ir čia kadaise besimokiusio V.Mykolaičio-Putino muziejus.
„Pamenu, kad mano vaikystėje, 1993 metų birželį, rašytojo tėviškėje Pilotiškėse, Prienų rajone, buvo surengtas jo 100-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
Nors tuomet buvau dar vaikas, labai gerai prisimenu, kaip man ranką spaudė poetas Justinas Marcinkevičius (1930–2011). Tuo labai didžiavausi“, – prisiminimais dalijosi S.Mykolaitytė.
Ta iškilminga proga Marijampolėje prie viešosios bibliotekos buvo atidengtas V.Mykolaičio-Putino paminklas.
Tokiu rašytojo įamžinimu Solveiga taip pat didžiuojasi. Ir kai ji, grįžusi pas tėvus į Marijampolę, eina pro šį paminklą, stipriau ima plakti širdis.
„Pabaigusi mokyklą, laikui bėgant tokį giminystės ryšį aš kiek primiršau. Bet neseniai pradėjau daugiau domėtis savo šeimos istorija. Man pasidarė įdomu, koks mano giminės medis, iš kur esu kilusi.
Viską dabar matau ir vertinu kitaip nei tada, kai buvau paauglė“, – prisipažino žinoma manekenė.
Šiais metais Pilotiškėse bus minimos 50-osios V.Mykolaičio-Putino mirties metinės. Todėl birželio 18-ąją bus rengiamas giminės susitikimas, kuriame ketina dalyvauti ir S.Mykolaitytė.
Žino iš tėvo pasakojimų
Šviesaus atminimo Solveigos senelis Antanas – artimiausias rašytojo giminaitis, brolis. Kai jis mirė, Solveigai buvo tik dveji metai.
Tad anūkė apie senelį, garsųjį jo brolį Vincą ir močiutę Zuzaną, kurie jau buvo mirę, nemažai sužinojo iš savo tėvo Alfonso pasakojimų.
„Šiuo metu mano seneliui būtų 113 metų! Įdomus faktas yra tai, jog anuomet dėl pamestų dokumentų arba klaidos mano senelis buvo pasendintas 7 metais, tad jo pase buvo įrašyta kita gimimo data.
Tačiau tarp mano senelio Antano ir jo brolio V.Mykolaičio-Putino buvo 10 metų skirtumas. Kai gimė mano tėtis, seneliui buvo 45 metai, močiutei – 35. Mano tėtis šeimoje buvo šeštas vaikas iš septynių.
Rašytojas, kaip žinome iš biografijos, – taip pat iš gausios šeimos“, – genealoginį medį iš tėvo pusės apibūdino S.Mykolaitytė.
Solveigos tėvas užaugo su trimis broliais ir trimis seserimis. Vyriausia sesuo jau iškeliavusi amžinybėn.
Nors S.Mykolaitytės tėvas nepasirinko rašytojo ar žurnalisto kelio, duktė tikino, kad rašyti – jo pomėgis.
69-erių inžinierius A.Mykolaitis pastaruoju metu rašo publikacijas į vietinius Marijampolės laikraščius, tad skaitytojai randa nemažai pasakojimų apie V.Mykolaičio-Putino tėviškę ir Aušrakalnį, kuris minimas rašytojo romane „Altorių šešėly“.
Baigė tą pačią gimnaziją
Šį kūrinį, be abejo, yra skaičiusi ir S.Mykolaitytė, nes jis mokykloje buvo įtrauktas į privalomos perskaityti literatūros sąrašą.
„Bet dabar žinau, jog kai vėl paimsiu šią knygą į rankas, skaitydama viską matysiu ir suvoksiu jau kitaip.
Bandysiu suvokti, ką jautė ir kaip tuo metu gyveno mano protėvis rašydamas šį kūrinį.
Aš tikiuosi, viską suprasiu kur kas stipriau nei tada, kai mokiausi mokykloje“, – dar kartą paimti į rankas „Altorių šešėly“ pasiruošusi S.Mykolaitytė.
Bet Solveigai įdomiausia yra klausytis tėvo prisiminimų apie rašytoją. Juk jis su klasiku yra bendravęs ne kartą.
„Tėtis pasakojo, kad 1959 metais jis kartu su mano seneliu lankėsi rašytojo namuose Kaune. Jis iki šiol prisimena, kaip V.Mykolaitis-Putinas pietums atnešė sriubos.
Mano tėčiui buvo 10 ar 11 metų, rašytojas davė pinigų kuprinei nusipirkti, nes jis lankė tą pačią mokyklą Gudeliuose kaip ir kadaise Vincas.
Gudelių mokykloje būsimas rašytojas mokėsi tik porą metų, nes tuomet pamokos buvo vedamos rusų kalba.
Mokykloje mokėsi 35 vaikai, tai sudarė tik 12 procentų tose apylinkėse gyvenusių vaikų.
Dauguma buvo beraščiai. Po dvejų metų būsimą rašytoją tėvai išleido mokytis į Marijampolės gimnaziją – tą pačią baigiau aš“, – apie tai, kaip praeityje susipynė giminės keliai, pasakojo S.Mykolaitytė.
Kunigas iškoneveikė prie motinos kapo
V.Mykolaitis-Putinas buvo ir kunigas.
Ar jis išgyveno dėl šio pasirinkimo? Ar kunigą kankino meilės dramos?
Atsakymus į šiuos klausimus S.Mykolaitytė sužinojo taip pat iš savo tėvo, kuris domisi ne tiktai šeimos, bet ir Lietuvos istorija, mūsų šalies geografija, miestais, gyvenvietėmis, kaimais.
„Po motinos Magdalenos laidotuvių V.Mykolaitis-Putinas niekada daugiau negrįžo į tėviškę, nes prie motinos kapo jį kunigas iškoneveikė blogiausiais žodžiais dėl jo parašyto romano ir dėl to, kad pats vedė.
Vincas mylimąją Emiliją vedė Rygoje neatsisakęs kunigystės ir taip pažeminęs kunigų luomą.
O romanas „Altorių šešėly“ sukėlė didžiulį skandalą tarp katalikų – knyga buvo pasmerkta Bažnyčios“, – pikantiškais giminaičio biografijos faktais dalijosi Solveiga.
Rašytojas augo su keturiais broliais ir dviem seserimis. V.Mykolaičio-Putino brolių ir seserų jau senokai nėra tarp gyvųjų.
O vienas brolis ir sesuo mirė vaikystėje.
„Tėvai į mokslus išleido tik du vaikus – Vincą ir Magdutę. Penkiolika metų jaunesnė sesuo gyveno pas brolį, jis ją rėmė, kol ji baigė mokslus. Sesuo mokėsi kartu su būsima poete Salomėja Nėrimi.
Baigusi mokslus Magdutė pradėjo dirbti vertėja karo ligoninėje – vertėjavo vokiečiams. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, kartu pasitraukė ir ji.
Rašytojo sesuo išvyko į Kanadą, po to – į Australiją. 1977 metais Magdutė išleido prisiminimų knygą apie V.Mykolaitį-Putiną“, – apie buvusį tvirtą brolio ir sesers ryšį pasakojo S.Mykolaitytė.
Perskaitė ne visas knygas
Į V.Mykolaičio-Putino gyvenimo tyrinėjimą pasinėrusi manekenė šiuo metu skaito Stasio Lipskio knygą „Išsivadavimas“ (biografinis romanas apie V.Mykolaitį-Putiną).
Solveigos tėvų namuose gausu V.Mykolaičio-Putino knygų, bet ne visas ji perskaitė. Manekenė tvirtino, kad niekas turbūt tiksliai net nežino, kiek jų iš tikrųjų rašytojas yra parašęs.
„Romanų tėra trys: „Sukilėliai“, „Krizė“, „Altorių šešėly“, eilėraščių knygų – visa galybė. Esu skaičiusi nemažai eilėraščių, iš romanų – tik „Altorių šešėly“.
Skaitant eilėraščius galima justi, kaip poetas eiliuotai kalbasi su skaitytoju“, – garsaus giminaičio kūryba žavisi S.Mykolaitytė.
Neseniai manekenė užsiminė, kad dar nevėlu jai tapti rašytoja, nes V.Mykolaitis-Putinas garsųjį romaną „Altorių šešėly“ parašė būdamas keturiasdešimtmetis.
Ar Solveiga iš tiesų žada imtis plunksnos?
„Nemėgstu kurti eilėraščių, tačiau tikrai norėčiau parašyti knygą. Kokią? Romaną.
Bet dar turiu tam pribręsti“, – patikino Solveiga.
Šiuo metu modeliui svarbiausia, ar kas nors ateityje pratęs Mykolaičio giminės liniją. Ar išliks ši garsi pavardė?
„Aš turiu tik seserį, kuri ištekėjusi už vokiečio ir pasirinkusi jo pavardę. O aš garantuotai pasiliksiu savo pavardę, nes ji man mieliausia.
Aš ja didžiuojuosi. Be to, juk kas nors turi išsaugoti šią pavardę!“ – tvirtino S.Mykolaitytė.
