Po savižudybės šeimai jis paliko neišdildomus prisiminimus, skausmu veriančią tuštumą ir T.Ševčenkos gatvėje ant apleisto pastato išrašytus žodžius, kurie iki šiol traukia praeivių akį: „Gyvenimas yra gražus ir niekad nesibaig“.
Išgyvenusi brolio netektį Simona atvirai papasakojo apie tai, kokie jausmai apėmė sužinojus, kad iš gyvenimo savo noru pasitraukė vos pusantrų metų jaunesnis brolis, su kuriuo siejo ypač artimas ryšys.
Jautri jos istorija išguldyta ir ką tik knygynus pasiekusioje knygoje „Be pavadinimo“. Joje pateikiamos tikros, neanoniminės ir itin atviros nusižudžiusiųjų artimųjų istorijos, padedančios išgyventi.
Gydėsi sunkią ligą
Simonos brolis Arnas pusantrų metų iki savižudybės sirgo psichoze. Pašnekovė prisiminė, kad tas laikas buvo įtemptas visai šeimai, nes nuolat kamavo vidinė nuojauta ir baimė apie tai, kad viskas gali baigtis tragedija.
Tokias mintis paaštrindavo ir Arno kalbos apie tai, kad jis supranta savižudžius, nesmerkia jų pasirinkimo. „Jis niekada nebijojo mirties“, – taip savo mirusį brolį apibūdino Simona, kuri vis dar mokosi gyventi su tokiu jo pasirinkimu.
Apie tai, kad Arnas savo noru pasitraukė iš gyvenimo, ji sužinojo vairuodama automobilį. Tada jai paskambino mama ir pranešė širdį veriančią žinią.
Nors Simonos brolis sirgo psichoze, visa jo šeima stengėsi jį apsaugoti, būti kartu, nepalikti jo vieno. „Psichozė jam pasireiškė nesugebėjimu atskirti realybės nuo nerealaus pasaulio. Užėjus tai būsenai, visos jo mintys būdavo išsidarkiusios. Liga jam pasireiškė nerimu, haliucinacijomis, paranoja, nuolatine baime, kad jį persekioja. Jam buvo sunku susikaupti. Net iš jo odos spalvos suprasdavau, kokios jis būsenos.
Arnas gėrė vaistus, gulėjo ligoninėje, vaikščiojo pas psichoterapeutus, vyko gijimo procesas, tačiau mes ėmėme pastebėti, kad jis ne gyvena, o tiesiog egzistuoja. Beprotiškai sunku buvo tai matyti ir nežinoti, kaip jam padėti.
Mes dažnai girdime istorijas apie nusižudžiusius žmones, tačiau retai pagalvojame, kad tai gali paženklinti mūsų šeimas.
Matome statistikas, tam tikrus skaičius, tačiau tik tada, kai tai nutinka tavo šeimoje, suvoki, kokia tai baisi tragedija, pakeičianti gyvenimus ir likimus“, – kalbėjo Simona.
Padeda dalijimasis skausmu
Tai, kad Simoną ir Arną siejo ypatingi santykiai, primena ir jų kelionė į Vietnamą. Egzotiškoje šalyje jiedu gyveno pusmetį. Dabar moteris tvirtina, kad tai buvo jų „sesės ir brolio“ gyvenimo kelionė.
Simona visada Arnui sakydavo, kad jei tik jis ims blogai jaustis, bet kada jai skambintų, kalbėtųsi. „Buvome sutarę susiskambinti ir naktimis. Jei tik jį apimdavo niūrios mintys, jis visada paskambindavo. Tik tąkart jo skambučio taip ir nesulaukiau“, – prisiminė moteris.
Netekusi brolio ji ėmė kitaip žvelgti į gyvenimą. Ji suvokė, kad viskas yra labai trapu ir laikina, todėl kaip įmanydami turime stengtis vertinti tuos, kurie yra šalia.
Po brolio savižudybės ji suprato, kad privalo su kuo nors pasikalbėti apie širdį slegiančius jausmus ir kreipėsi pagalbos į psichologą, nes aplinkiniai toliau gyveno savo gyvenimus, o ji jautėsi nesuprasta ir vieniša su savo veriančiu skausmu.
Jai ypač padėjo ir savitarpio pagalbos grupė, kurioje artimieji, dalindamiesi savo patirtimi, suteikė bendrumo jausmą – tai leido nurimti ir suprasti, kad viskas, ką ji jaučia ir išgyvena, yra normalu.
„Pati geriausia terapija man – kalbėjimasis ir dalijimasis skausmu, kad kiti, patyrę tą patį, nesijustų vieniši. Jei tai padės nors vienam žmogui, brolio savižudybė, mano atvirumas ir skausmas įgaus prasmę. Iki šiol savižudybės, psichikos ligos Lietuvoje – tam tikra stigma, apie kurią baiminamasi kalbėti.
Noriu keisti šią situaciją ir tai bandau daryti, pradėdama nuo savęs. Aš ir dabar per šventes ar šeimos susibūrimus prisimenu Arną, rodau jo nuotraukas, kalbu apie jį. Atrodo, kol dar kalbame, jis tebėra čia. Kad ir kaip gaila dėl tokio jo poelgio, jis gyvas mano prisiminimuose kiekvieną dieną“, – išgyvenimais dalijosi brolio netekusi Simona.
Knygą paskatino leisti tėvo savižudybė
Knygos „Be pavadinimo“ idėjos autorius Seimo narys Mykolas Majauskas prisipažino, kad leisti knygą, kurią sudaro nusižudžiusių artimųjų pasakojimai, jį paskatino tėvo pasitraukimas iš gyvenimo.
Tėčio Viktoro Majausko, su kuriuo Mykolą siejo itin artimas ryšys, jis neteko beveik prieš dvejus metus. Jo tėvas sirgo depresija, tačiau niekas tada apie tai nežinojo. Jis nebuvo linkęs atvirauti apie savo jausmus.
Po netekties sūnus ieškojo būdų sau padėti, stengėsi atrasti tinkamiausią pagalbą. „Po netekties ėjau nuo durų prie durų, nuo psichologo iki psichiatro, kad rasčiau sau pagalbą, tačiau buvo sudėtinga.
Man buvo pasiūlyta perskaityti danų autorės knygą „Sielvartas po savižudybės“. Paskaitęs nusprendžiau, kad ir mes galime turėti knygą, kuri būtų lietuviška ir artima kiekvienam iš mūsų. Kad kiekvienas atpažintų įvykius ar tam tikrus vaizdus.
Dažnai galvojame, kad savižudybės vyksta kažkur toliau, mūsų tiesiogiai neliečia, tačiau kai tik tragedija nutinka artimoje aplinkoje, požiūris ima keistis“, – kalbėjo M.Majauskas.
Mintis leisti knygą ir perteikti tikras žmonių istorijas kilo praėjusiais metais. Socialiniame tinkle jis parašė žinutę, jog ieško žmonių, galinčių ir norinčių neanonimiškai papasakoti savo gyvenimo istoriją ir ja viešai pasidalinti.
Netrukus M.Majauską užplūdo jautrūs laiškai iš žmonių, kurie susidūrė su artimo žmogaus savižudybe.
Dirbdamas kartu su žurnaliste Elvyra Kučinskaite, politikas atrinko istorijas, kurios būtų kuo įvairesnės – mamos, tėvo, sesers, brolio, draugo netektys. Žurnalistė ir rašytoja stengėsi išklausyti žmones iš miestų ir kaimų, kad skaitytojai gebėtų atrasti panašius į savo likimus ir suprastų, kad jie – ne vieni.
Savižudybių prevencija siejama su turkio spalva
Kaip nutiko taip, kad ši knyga neturi pavadinimo, o vietoje jo – tik žydras brūkšnys? „Dažnai rašomos knygos prasideda nuo pavadinimo. Sakoma, kad geras pavadinimas – 30 proc. leidinio sėkmės.
Šį kartą viskas buvo atvirkščiai – atsirado knygos idėja, turinys, o tik vėliau ėmėme galvoti, koks pavadinimas galėtų būti.
Svarstėme apie tokius kaip „Prabylantys“, „Sulaužykim tylą“, „Prabilkim“. Vis dėlto matydami, kad kiekvienas savaip supranta ir apibūdina netekties jausmą, nusprendėme, kad vietoje pavadinimo turėtų atsirasti tik brūkšnys. Tam, kad kiekvienas užrašytų savo pavadinimą pats.
Savižudybės vis dar piešiamos tamsiomis spalvomis ir daugeliui siejasi su kraujo spalva, šešėliais. Norėjau, kad šios istorijos būtų pateiktos kaip gyvybės ir vilties istorijos. Būtent todėl pagrindine spalva pasirinkta balta, o turkio spalva tarptautiniame savižudybių prevencijos kontekste atpažįstama kaip prevencijos spalva“, – aiškino politikas.
M.Majauskas viliasi, kad ši knyga padės sulaužyti tylą, susijusią su psichikos sveikatos sritimi. Taip pat svarbu, kad žmonės nebijotų kalbėti apie tai, ką patyrė.
Politikas nori atkreipti dėmesį ir į tuos, kurie žaloja save arba ketina nusižudyti. Tokiems žmonėms labai svarbu suprasti, kokį skausmą jie sukeltų likusiems artimiesiems.
Kovo 20-ąją ši knyga pristatyta Vilniuje, viename sostinės knygyne. Netrukus tai ketinama daryti Kaune, vėliau – mažesniuose miestuose ir rajonuose.
Renginio metu savo patirtimi dalijosi keli knygos herojai, kurie prieš susirinkusius papasakojo apie tai, ką patyrė nusižudžius artimiesiems.
Knyga „Be pavadinimo“ bus prieinama ne tik knygynuose, bet ir didžiosiose šalies vaistinėse.
Visos autorinės pajamos bus skirtos savižudybių prevencijai Lietuvoje.
