Nuotrauka sugraudina
„Gyvenimas – kaip odisėja, ir juokinga, ir graudi“, – mano Pasvalio rajone, Norgėlų kaime, gyvenanti 78 metų Danutė Urbšienė.
Moteris turi ką prisiminti ir papasakoti. Jos sutuoktinis tautodailininkas Aloyzas Urbšys buvo garsios Urbšių giminės atstovas, jos metraštininkas, bibliotekose ir archyvuose rinkęs dokumentus, susijusius su tikru savo dėde – užsienio reikalų ministru Juozu Urbšiu.
Aloyzas – Seimo nario Povilo Urbšio tėvo pusbrolis, paprasčiau vadinamas dėde.
Pasaulio anykštėnų bendrijos sudarytame Anykštėnų biografijų žinyne įvelta apmaudi klaida. Čia klaidingai nurodoma, kad Povilas Urbšys yra vienas iš keturių Danutės ir Aloyzo Urbšių sūnų.
Bet D.Urbšienei ne dėl to graudu, o dėl to, kad jau beveik treji metai, kai jos sutuoktinio nebėra. Jis palaidotas tėviškėje – Vadaktėliuose, Panevėžio rajone, šalia senelių, tėvų, brolių.
D.Urbšienė be skausmo vis dar negali žiūrėti į sutuoktinio nuotrauką. Vos tik pakabina ją ant sienos, skruostais ima byrėti ašaros.
Net kunigas moteriai patarė dar palūkėti ir nelaikyti nuotraukos nuolat prieš akis, palengvėle apsiprasti su netektimi.
Keturi vaikai kviečiasi pas save, bet D.Urbšienė dar nenori palikti prisiminimų ir namų.
Kutus nukirpo ir vėl susiuvo
Susipažinusi su ketveriais metais vyresniu A.Urbšiu, tuomet 21-erių Danutė net nenutuokė, iš kokios garsios ir šviesios giminės jis kilęs.
Ištekėjusi valstybines šventes ji pažymėdavo su giminaičiais be perdėto patoso, bet himnas skambėdavo būtinai. Juk patriotizmas – ne garsus rėkavimas, o darbai.
Prie nuotraukų namuose padėta tautinė vėliavėlė D.Urbšienei primena, kaip jiedu su vyru rengėsi į Baltijos kelią. Tuščiomis rankomis juk nevažiuosi, bet pirkti vėliavėlių irgi nebuvo.
Vyras klausia, negi ši neturinti suknelių ar skarelių, tiksiančių trispalvei?
D.Urbšienė prikalbino vyrą važiuoti į parduotuvę ir nusipirkti medžiagos. Raudonos rado, žalios rado, geltonos – niekur.
„Žiūriu – parduoda kaspinus, ir įvairių spalvų. Nusipirkau ir savo rankomis pasiuvau šią vėliavėlę“, – šypsojosi norgėlietė.
Vėliavėlę prikabino prie moskvičiaus ir išvyko. Smagiai vėjyje ji plakėsi, bet liko tiktai kutai. Moteriai ranka nekilo ją, apdriskusią, išmesti, gražiai apkarpė ir vėl susiuvo.
D.Urbšienė pamena, kad besiruošiant susikibti rankomis Baltijos kelyje virš galvų pasigirdo lėktuvo gaudesys. Pagalvojo, ar tik pilotai nepaleis serijos iš kulkosvaidžio, ir širdis nusirito į kulnus.
Laimė, iš viršaus pabiro gėlės. Jausmas buvo nuostabus.
Skaitydavo kolūkiečiams laikraščius
D.Urbšienė prisiminė, kad būsimasis vyras jai į širdį krito ne iš pirmo žvilgsnio.
Bet greičiausiai pats likimas juodu suvedė.
Jaunutė mergina gyveno Žvirgždžiūnų vienkiemyje netoli Norgėlų. Jos šeima – kalvėje dirbęs, bet insultą patyręs tėvas, kolūkyje sveikatą praradusi mama, į mokyklą einantis broliukas ir apylinkės sekretore dirbusi sesuo. D.Urbšienė vaikystėje buvo irgi ne stipriausios sveikatos, todėl dešimt klasių baigė būdama penkiolikmetė.
Reikėjo pinigų. Merginai pasiūlė darbą kaimo klube-skaitykloje, ir ji nuvyko į Švietimo skyrių. Kalbėdamasis telefonu vedėjas įdėmiai apžiūrėjo pernelyg jaunai atrodančią ir „pacaniuką“ primenančią mergiotę.
„Ką pasakysi, vaikeliuk?“ – švelniai pasiteiravo. Išklausęs prašymą dėl darbo, jis iškėlė sąlygą – įstoti į komjaunimą.
Tėvai pasitarė su kunigu – ką darysi, gyventi iš kažko juk reikia.
Taip trejus metus D.Urbšienė darbavosi skaitykloje. Pasiėmusi šūsnį laikraščių eidavo pas kolūkiečius ir jiems skaitydavo.
Iškart į akį krito dviem
Tačiau kartą tuomečio „Ryto“ kolūkio pirmininkas pagrasino, kad niekas šeimoje nedirba kolūkio labui, todėl nebeduosiąs karvei ganyklos, neskirsiąs žemės sklypo.
D.Urbšienei teko pereiti apskaitininke į kolūkio kontorą.
Ir kaip tik tuo metu į kaimą atvažiavo penki vyrai įvesti elektros. Bet kur juos apgyvendinti?
Kolūkio pirmininkas D.Urbšienės pasiteiravo – juk jų troba didelė, gal laikinai darbininkus priims?
Mama leido pas juos vyrams pagyventi, davė patalynę, bet pasakė neturinti kuo jų maitinti. Netrukus pirmininkas atvežė mėsos, miltų, ir vyrai jų namuose pragyveno nuo sausio iki gegužės mėnesio.
„Iš tų penkių vyrų du buvo nevedę. Vienas – mažučiukas, bet labai mane įsimylėjo. Guodėsi mano mamai, kad Aloyzas mane iš jo pagriebė“, – juokėsi D.Urbšienė.
A.Urbšiui irgi ji iš karto į akį krito, tik merginai nei meilė, nei draugystė dar rūpėjo.
Mamai patiko graži giminė
D.Urbšienė su seserimi buvo pasiskirsčiusios darbus. Sesuo prižiūrėjo gyvulius, o Danutė turėjo pripjauti, sukapoti ir prinešti į trobą malkų.
Netrukus ji pastebėjo – kai tik eina malkų, iš paskos, kur buvęs, kur nebuvęs, atseka A.Urbšys.
Žiūrėk, pats pasisiūlo malkas sutvarkyti. Taip nejučiomis, po truputį, merginą prisipratino.
Dar savo žodį tarė ir mama.
„Aloyzo mes nepažįstame, bet jeigu nemeluoja, tai jis – iš labai gražios Urbšių giminės“, – mokino ji.
Šauliams priklausęs tėvas prenumeravo laikraštį ir nusimanė apie tuometę Vyriausybę bei žinojo apie diplomatą, užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, o jis Aloyzui buvo dėdė.
Kitaip negalima – vedybos
Jei ne A.Urbšys, dar neaišku, ar iki Žvirgždžiūnų vienkiemio būtų atvesta elektra. Mat plane buvo tiktai Norgėlų kaimas, bet ne jo apylinkės.
Tuomet iniciatyvos ėmėsi A.Urbšys. Jis susitarė, kad kolūkio pirmininkas leistų miške nukirsti penkis medžius, iš jų su bičiuliais padarė stulpus ir atvedė elektrą.
Bet tuomet, kaip tik per tėvo metines, kai susirinko giminės ir kaimynai, plykstelėjo žaibas, nudundėjo griaustinis, ir namuose pasidarė vėl tamsu.
A.Urbšys sėdo ant mylimosios sesers dviračio, numynė du kilometrus iki elektros pastotės ir sutvarkė elektrą.
„Mat kaip gerai turėti žentą elektriką“, – apsidžiaugė mama.
Mergina ėmė niaukstytis, esą kas čia per žentai, iš kur ji traukė?
Bet motina atšovė: „Bus žentas. Matai, kaip jam tavęs reikia.“
Įvedus elektrą kaime privalėjo likti bent vienas elektrikas. Antraip be specialisto šviesa būtų vėl užgesusi. Likti pasisiūlė, žinoma, A.Urbšys.
O mama tuomet jau labai rimtai pasakė, kad kitaip jau nebegalima, vedybos bus.
Namą statė savo rankomis
Po kurio laiko A.Urbšio pusseserė jaunavedžius pakvietė apsigyventi Kėdainiuose, nes Elektros aparatūros gamyklai reikia specialistų. Kiekvienas norintis galėjo gauti šešių arų sklypą namui.
Urbšiai savo sklype pirmiausia iškasė šulinį, susirentė medinį sandėliuką, jame vasarą jau su dviem vaikais apsigyveno. Abu keldavosi ketvirtą ryto ir – prie namo statybos.
Po to, vaikus palikę kaimynės priežiūrai, keliaudavo į darbą.
„Vyras gaudavo 105 rublius, aš už pusantro etato įmonėje – 125 rublius. Mano pinigai – maistui, pragyvenimui, Aloyzo – plytoms, cementui“, – vardijo D.Urbšienė.
Bet mažylis staiga susirgo laringitu, ir gydytoja patarė Kėdainius dėl chemijos gamyklos kuo greičiau palikti.
Gaila buvo savo rankomis statyto namo, bet kitos išeities nebuvo.
A.Urbšys sėdo į mašiną ir ėmė ieškoti, kur apsigyventi. Ieškojo, kur daugiau miškų ir gryno oro.
„Rojuje“ puolė į ašaras
Nusprendęs aplankyti Kaune gyvenantį dėdę, A.Urbšys ant namo sienos pastebėjo skelbimą apie Anykščiuose, netoli Puntuko, parduodamą sodybą.
Tą pačią dieną jis nudūmė jos apžiūrėti ir grįžęs pasakė žmonai radęs rojaus kampelį.
Savaitgaliu nuvyko visa šeima.
„Kiečiai iki viršlangių, aplink dilgynai, aš – į ašaras. Klausiu, tai ar čia tas rojaus kampelis?“ – prisiminė D.Urbšienė.
Bet sutuoktinis pažadėjo: jei tik ji sutiks, atvažiavusi vietovės nebeatpažins.
Kaip tik jų namą Kėdainiuose panoro nupirkti už gerą kainą – 40 tūkst. rublių, o už namelį Anykščiuose paprašė vos 3 tūkstančių.
Urbšiai nesunkiai apsisprendė kraustytis į Anykščius.
Pareikalavo parduoti sodybą
Anykščiuose šeima nusipirko karvę, vištų, susitvarkė tvartą, šienavo, grybavo ir uogavo. Ir darbas, ir sielai atgaiva.
Braškių moteris prisiaugino tiek, kad prašė kitų pagalbos jas išskinti ir suvalgyti.
D.Urbšienė įsidarbino aplinkos prižiūrėtoja, vyras – eiguliu.
„Turbūt tai laimingiausia mano gyvenimo dalis. Gal ir dėl to, kad kurį laiką pas mus gyveno anūkėlis“, – šypsojosi D.Urbšienė.
Bet tarsi perkūnas iš giedro dangaus atsirado buvusiu sodybos šeimininku prisistatęs vyras.
„Volga“ atvažiavęs vyras ant stalo padėjo tortą, šampano butelį ir pareiškė, kad ši žemė priklausiusi jo seneliui.
Jis Urbšiams pasiūlė 10 tūkst. dolerių, bet kad po savaitės jų čia neberastų.
Vyras išgyveno tremtį
Urbšiai suprato, kad juokais čia nekvepia, geriau sutikti. Be to, D.Urbšienės sesuo buvo netikėtai mirusi, o namą Norgėluose palikusi Urbšiams. Seseriai valdžia namą gyvenvietėje pastatė, kai jų vienkiemį nušlavė melioracija.
Taip jiedu sugrįžo į Norgėlus – ten, kur susitiko ir įsimylėjo.
D.Urbšienei širdį skauda dėl sutuoktinį iškankinusios ligos, sudėtingo jo likimo.
Jo tėvas buvo užmuštas per tardymą, o mama su močiute ir vaikais ištremti į Sibirą. Aloyzui tuomet buvo vos 12 metų. Močiutė ir mama mirė tremtyje.
Grįžusį jį priglaudė P.Urbšio tėvas mažyčiame nuomojamame kambarėlyje.
D.Urbšienė pamena sutuoktinio pasakojimus, kaip jis miegodavo ant čiužinio prie giminaičio lovos.
Vėliau jis pateko į užburtą ratą – kad prisiregistruotum, turi dirbti. Bet kad įsidarbintum, turi būti registruotas.
Netekęs kantrybės ir vilties, A.Urbšys nuėjo pas tuometės komunistų partijos sekretorių ir drastiškai pareiškė, kad sutinka dirbti bet kokį darbą, antraip teliksią eiti po tiltu ir atiminėti pinigus.
Tuomet jam ir pasiūlė su elektrikais „stulpus statyti“.
Riešinės padeda pakelti netektį
D.Urbšienė mena, kad vyras mokėjo gražiai drožti, ir apgailestavo, kad tam vis trūko laiko.
Bet jo darbai puošia ne tik namų kiemą – antkapiniai paminklai, kryžiai, stogastulpiai – išsibarstę po visą šalį, dalis išvežta į užsienį.
J.Urbšio tėviškę Panevėžio rajono Čiūrų (Zaosės) kaime puošia kartu su V.Kryževičiumi sukurtas stogastulpis. Vadaktėlių bažnyčios šventoriuje tikinčiuosius pasitinka kryžius J.Tumui-Vaižgantui atminti.
O D.Urbšienė yra tautodailininkė tekstilininkė.
Po sutuoktinio mirties ji mezga įstabiausias riešines. Darbas reikalauja dėmesio ir susikaupimo, bet moteris mano, kad kaip tik tai ją saugo nuo niūrių minčių.
„Jei ne riešinės, nežinau, kaip būčiau pakėlusi netektį“, – prisipažino moteris.
Duodavo atkirtį istorikams
D.Urbšienė sakė, kad su parlamentaru P.Urbšiu juos visą laiką siejo šilti santykiai. „Mūsų Poviliukas“, – taip sutuoktiniai vadino P.Urbšį. Šis aplankydavo juos ir Žvirgždžiūnuose, ir Kėdainiuose, ir Anykščiuose.
Parlamentaras P.Urbšys prisipažino, kad dažnai lankyti giminaičius nėra paprasta, nes giminė – labai plati.
„Dėdė Aloyzas buvo mūsų giminės metraštininkas, tikras patriotas“, – kalbėjo P.Urbšys.
Jis papasakojo apie unikalų dalyką. Vyriausybė buvo pažadėjusi išleisti raštus, susijusius su Užsienio reikalų ministerijos veikla ir ministru Juozu Urbšiu. Bet laikas ėjo, o reikalai niekaip iš vietos nejudėjo.
A.Urbšys parašė paklausimą, kodėl Vyriausybė nevykdo pažado. Atsakymas: nėra galimybių.
Tuomet A.Urbšys parašė, kad Vyriausybė turėtų panaikinti savo nutarimą, ir pats ėmėsi darbo.
Jis važiavo per bibliotekas, per archyvus ir rinko dokumentus.
„Nebaigęs auštųjų mokslų, dėdė Aloyzas taip įsigilindavo į šaltinius, kad sugebėdavo duoti atkirtį istorikams, bandžiusiems iškraipyti faktus apie J.Urbšį“, – kalbėjo parlamentaras.
Vadaktėliuose A.Urbšys įsteigė krašto muziejų, išsaugojo ąžuolą, susijusį su čia kunigavusiu rašytoju J.Tumu-Vaižgantu.
P.Urbšys sakė žinantis apie liapsusą Anykštėnų biografijos žinyne, kur jis nurodomas ne kaip giminaitis, o kaip vienas iš sūnų, bet dėl klaidos atitaisymo nesikreipė.
