Sunkiai rinkdama žodžius dėl besikaupiančių ašarų ir gėlos balse, pensininkė maldavo padėti, nes netrukus dėl skolų ji su 34-erių sūnumi bus išmesta į gatvę.
„Viskas prasidėjo tada, kai slaugėme sunkų ligonį – mano mamą. Jai buvo ir akmenligė, ir susidarę kraujo krešulių.
Mano sūnus ją intensyviai slaugė.
Kai pritrūko pinigų gydymui, pradėjo imti greituosius kreditus.
Dirbo vienoje įmonėje, buvo patenkintas, todėl turėjo galimybę atiduoti besikaupiančias skolas. Kai įmonę uždarė ir sūnus liko be darbo, nutiko blogiausia – skolos ir delspinigiai ėmė augti, o grąžinti iš ko – nebuvo.
Kad padengtų skolas greitųjų kreditų bendrovėms, sūnus pasiskolino pinigų iš vieno žmogaus, todėl dabar esame skolingi jam.
Žinau tik tiek, kad netrukus antstoliai, kuriems yra perduotos visos mūsų skolos, mus iškeldins iš namų“, – verkdama kalbėjo garbaus amžiaus moteris.
Vos suduria galą su galu
Ji teigė besiverčianti itin sunkiai – kartais turi vos dėžutę kiaušinių, kurios turi pakakti jai ir sūnui visai savaitei. Kartais jiedu valgo tik batoną.
Moters pensija siekia apie 200 eurų. Telefonu ji aiškino, kad šiuo metu miškininku dirbantis sūnus gauna taip pat labai menką atlygį, nors darbo ir nebijo.
„Aš esu didelė ligonė, vos bepaeinu. Man labai skauda kojas, stuburą. Turiu problemų dėl sąnarių, tačiau net neturiu už ką pas gydytojus nuvažiuoti.
Reikia vaistų, tačiau neturiu pinigų jiems – kenčiu nežmoniškus skausmus.
Sūnus šiandien išėjo į darbą pėsčias – atstumas iki miško net aštuoni kilometrai, tačiau eina pėstute vien tam, kad nereikėtų mokėti už kelionę. Geresnių darbų čia nėra“, – kalbėjo Janina.
Socialiniame būste ateities nemato
Ji pasakojo, kad 34-erių sūnus turėjo draugę, tačiau šiuo metu antrosios pusės neturi ir netiki, kad Lietuvos pakraštyje būtų įmanoma ją rasti.
Pati Janina dėl skurdo tikino nenorinti ypatingo dėmesio, tačiau dabar jau suvokia, kad reikia kažkaip kapstytis iš skurdo duobės, į kurią nugrimzdo dėl sūnaus imtų kreditų.
Kartą ji kreipėsi į rajono seniūniją, tačiau ten jai buvo atsakyta, jog tokių vargingai gyvenančių šeimų – daugybė.
„Man sakė, kad yra galimybė kreiptis dėl socialinio būsto, tačiau ką aš jame darysiu?
Dabar bent jau prie namo galiu daržovių pasisodinti. Jei ir tokios galimybės neturėčiau, liktų išeitis lįsti į konteinerį. Geriau jau tegu man duobę iškasa.
Gerai pagalvojus, mes net neišsimokėsim už socialinį būstą. O jei susimokėsim, liksim nevalgę. Nors, tiesą pasakius, prie to mes jau pripratome“, – kalbėjo Janina.
Pasiteiravus, gal sūnus galėtų vykti ieškoti darbo į užsienį ar bent jau kitą miestą, kad greičiau padengtų susidariusius įsiskolinimus, pašnekovė tik šyptelėjo. „Reikia turėti pinigų, kad ten važiuotum. Sūnus nėra baigęs mokslų, tačiau darbo jis nebijo“, – sūnų užtarė mama.
Meilę dalija katinams
Pati garbaus amžiaus Janina visą gyvenimą dirbo. Jos darbo stažas nebuvo pertrauktas. Ilgus metus ji dirbo mėsos kombinate, vėliau – konduktore.
„Visą gyvenimą dirbau, o dabar esame priversti skursti. Dvejus metus jau gyvename be elektros, kuri mums atjungta už skolas.
Vis dėlto mano širdis labai gera – net neturėdama pinigų ir pati vos rasdama sau kąsnį, aš priglaudžiu kačiukus. Mano namuose jų daugybė – negaliu likti abejinga beglobiams gyvūnėliams, vis randu jiems kąsnelį.
Vieną net sergantį buvau paėmusi – visas apšalęs buvo, tai aš jį gydžiau, mylėjau“, – su meile apie keturkojus kalbėjo Janina.
Seniūnas: „Kad kažką gautų, reikia paprašyti“
Susisiekus su Antalieptės seniūnijos seniūnu Arvidu Sauliumi, šis patvirtino, kad šeima tikrai netrukus bus iškeldinta iš namų. Pasak jo – šiuo metų skolų išieškojimas perduotas antstoliams.
„Mano žiniomis, dar litais Raščiauskų šeimos skola siekė 20 tūkst. (daugiau nei 5 tūkst. eurų).
Problemos kilo šeimoje tada, kai mirė močiutė, kuri buvo pagrindinė šeimos maitintoja.
Kreditai buvo imami ne tik močiutės slaugai, bet ir pačių gyvenimo kokybei gerinti. Kiek žinau, buvo laikas, kai Janinos sūnus turėjo net šešis mobiliuosius. Kam tiek – tikrai nežinau“, – aiškino seniūnas.
Jis pridūrė, kad šeimai tikrai gresia būti išmestiems į gatvę. „Vienintelė išeitis – bandyti tartis su namo savininku ir jam sumokėti tiek, kiek vertas namas – 7-8 tūkst. eurų. Tai, mano akimis, vienintelis būdas šeimai išsaugoti gyvenamąją vietą.
Kalbant apie socialinį būstą – jie dėl jo nesikreipė. Kad kažką gautų, reikėtų bent jau paprašyti“, – paaiškino A.Saulius.
Tuo pačiu jis patvirtino, kad ši šeima tikrai nėra girtaujanti ar linkusi į vienokias ar kitokias priklausomybes.
Taip pat jis teigė, kad kiekvienam šeimos nariui šiuo atveju priklauso vienkartinė pašalpa, kuri yra mokama kartą per metus dėl prastų gyvenimo sąlygų. Išmoka, pasak seniūno, nėra didelė, tačiau ji tikrai padėtų bent kiek tvirčiau jaustis Raščiauskų šeimai.
