Užaugusi vaikų, turinčių intelekto sutrikimų, centre, ji tapo socialiai atsakinga ir išmintinga mergina. Šiuo metu ji laimę kuria su keliais metais jaunesniu vaikinu ir vasarą žada susituokti.
Paėmė vaikus iš probleminės šeimos
Vis dėlto net ir būdama įsimylėjusi ji ima jaudintis, pradėjusi kalbėti apie vaikystę ir mamą, kurios ypač trūko. „Mano tėvai gyvi, tačiau jie nėra tokie žmonės, kokių norėtųsi.
Visą gyvenimą man nuoširdžiausiai patardavo šio centro darbuotojai, o ne tėvai, kurie, net ir susilaukę penkių vaikų, nesiliovė girtuokliauti“, – širdį atvėrė Ana.
Tada dėl penkių vaikų gerovės sunerimusi teta paėmė juos iš girtaujančių tėvų ir išvežė į Naujosios Vilnios neįgaliųjų mokymo centrą.
Į šį centrą patenka vaikai, turintys tam tikrus intelekto sutrikimus. Ana – ne išimtis, nors žvelgiant į ją, apie tai net nekyla mintis. Ji – sąmoninga, darbšti, puikiai bendrauja ir yra žavi mergina.
Ten Ana atsidūrė būdama dar ikimokyklinio amžiaus kartu su keliais metais mažesniu broliuku.
Praleidusi kelerius metus ji buvo perkelta į Verkių specialiąją mokyklą, kuri dabar vadinasi Verkių daugiafunkciniu centru.
Trūko tėvų meilės
Centre mergaitė nuo septynerių ne tik mokėsi, bet ir gyveno, leido ilgus vakarus ir naktis.
„Man labai trūko tėvų ir šeimos. Nors auklėtojai ir mokytojai čia buvo labai geri, aš visada svajodavau apie namus ir šeimą.
Kad ir kaip bebūtų, dabar galiu pasakyti, kad mano namai yra būtent čia. Tik centro darbuotojai man padėjo čia susiformuoti kaip asmenybei, pasiekti tikslų ir juos įgyvendinti“, – kalbėjo Ana.
Augo ji daugiavaikėje šeimoje – dabar broliai ir sesuo suaugę. Vienas keliais metais jaunesnis brolis išvykęs į užsienį, su žmona augina du vaikus.
Sesuo dirba padavėja viename Vilniaus restoranų, o kitas 24-erių brolis gyvena kartu su Ana. „Jam sunku. Šiuo metu jis neturi darbo. Bijau, kad nenueitų klystkeliais. Negalėsiu ilgai jo išlaikyti – jis turi būti pats savarankiškas.
Gyvenime man niekas nebuvo padėta ant lėkštelės – visko pasiekiau pati, ėmiausi bet kokio darbo. Dabar dirbu šiame centre valgykloje, padedu virėjoms, plaunu indus. Susirgus naktinei auklei, ją pavaduoju.
Nebijau darbo, nes žinau, kad kiek užsidirbsiu, tiek ir turėsiu. Esu labai laiminga. Nors vienas mano brolis emigravęs iš Lietuvos, bet aš pati tikrai negalvoju apie ateities kūrimą svetur – svetimoje šalyje tikrai laimingas nebūsi“, – įsitikinusi vilnietė.
Jau planuoja vestuves
Ketverius metus ji draugauja su vaikinu, su kuriuo šią vasarą ketina susituokti. Su 25-erių Robertu mergina susipažino per bendrus draugus. Vaikinas jau spėjo pasipiršti Anai, kartu buvo net bažnyčioje, nes planuoja įteisinti ir bažnytinę santuoką.
Jaunuoliai atkaklūs – jie taupo, kad galėtų susikurti tokią šventę, apie kokią abu svajoja. „Mes jokiu būdu nenorime, kad mums kas nors padėtų. Neimsime iš niekieno pinigų. Siūlosi sužadėtinio mama padėti, bet mes norime visko pasiekti patys.
Būtent dėl šios priežasties imamės visų darbų, kad tik užtektų santaupų – juk viskas labai brangu. Mano vaikinas taiso buitinę techniką, o aš pati laisvu laiku mezgu riešines ir taip papildomai prisiduriu prie atlyginimo, gaunamo už darbą valgykloje.
Mano sesuo pažadėjo padovanoti mums povestuvinę kelionę. Tai mus labai džiugina“, – žibančiomis akimis pasakojo mergina ir pridūrė svajojanti apie šeimos pagausėjimą.
Paklausta, ar ketina priklausomybę nuo alkoholio turinčius tėvus kviesti į vestuves, Ana susimąstė. „Norėčiau. Juk kažkam reikės mane išlydėti, bet dar nežinau. Pasitarsiu su draugu“, – paaiškino ji.
Ana tikino, kad tiek vaikystėje, tiek paauglystėje, sudėtingiausiomis akimirkomis šalia jos buvo centro darbuotojos.
Paprašyta pasidalinti ateities planais ir siekiais, ji taip pat neskubėjo atsiverti. „Sakoma, kad svajonių išduoti nereikia. Galiu kalbėti apie dabartį, bet ne apie tai, ko noriu ir ko siekiu“, – šyptelėjo Ana.
Centre – specialiuosius poreikius turintys vaikai
Verkių daugiafunkciniame centre dirbanti Ana kasdien mato daugybę fizinę ir protinę negalią turinčių vaikų. Į centrą kas rytą atvažiuoja arba kiaurą parą jame gyvena ir mokosi įvairią negalią turintys vaikai – autistai, Downo sindromu paženklinti vaikai bei turintys įvairaus sunkumo raidos sutrikimus.
Čia vyksta pamokos kiek kitaip nei įprastose mokyklose. Kiekviena jų trunka 40 minučių, o vienoje klasėje – vos keli mokiniai su mokytoja bei keliomis padėjėjomis. „Visiems čia esantiems vaikams reikalinga vienokia ar kitokia pagalba, jų mąstymas arba fizinė raida yra sutrikusi, kiekvienam iš jų reikalingi asistentai, pagalbininkai.
Mokosi dauguma jų ne iš įprastų vadovėlių, bet per lavinamąsias priemones, kurių turime savo bibliotekoje, arba iš knygų, paženklintų raide „S“ (sutrikusio vystymosi vaikams – aut. past.).
Taip pat centre įrengtas ir relaksacijos kambarys su vandens lova, poilsio zona.
Kaip teigė centro direktorė Danutė Šukelienė, šiame centre dirbančių specialistų misija – išauginti dorus žmones. „Akademinės žinios – paskutinėje vietoje. Svarbiausia čia esančius vaikus išauginti žmonėmis. Įvairių sričių specialistai deda milžiniškas pastangas, kad taip būtų.
Taip pat aktyviai prie centro plėtros bei čia augančių bei gyvenančių vaikų gerovės prisideda paramos ir labdaros fondas „Ištiesk gerumo ranką nuskriaustiesiems“. Vadovas Algimantas Patackas nuolat remia centro vaikus drabužiais, avalyne, saldumynais bei skanėstais, kuriuos gauna iš neabejingų žmonių.
Aktyviai prisideda ir emigracijoje gyvenantys lietuviai, kurie nori padėti savo tautiečiams.
Mums tokia parama labai reikalinga – čia auga, mokosi ir gyvena daugybė vaikų, kuriems reikia visokeriopos pagalbos“, – kalbėjo direktorė D.Šukelienė.
