Kartą artėjant Kalėdoms apie trečią valandą nakties kažkas pabeldė į aktoriaus namų langą. Stiklas apšerkšnijęs, nelabai ką pamatysi. „Išeinu į verandą, žiūriu, stovi mano draugas Kęstutis“, – prisimena aktorius.
„Aš tau dovaną gimtadienio proga atvežiau, – ištarė Kęstutis. „Tai kad mano gimtadienis jau praėjo spalio 27-ąją“, – paprieštaravo A.R.Paulavičius.
„Nesvarbu. Pasėdėkim truputį, išvažiuodamas dovaną atiduosiu“, – įkalbinėjo draugas.
„Susėdome, – tęsė pasakojimą aktorius. – Abu mėgome Hemingvėjų, Roždestvenskį, tai kalbų turėjome iki ryto. Jau visai prašvitus Kęstutis sako: „Klausyk, jau judėsiu. O tu ar turėsi kur dovaną padėti?“ „Aišku, turėsiu. Kas per klausimas?“ „Tai kur tavo sandėliukas?“ – vėl klausia draugas.
„Sandėliukas?“ – nustebau. Ogi dovanų jis man atvežė didžiulį gyvą šerną. Net aiktelėjau išvydęs. Pasišaukę pagalbon dar du vyrus vos iškėlėme iš sunkvežimio, kuriuo Kęstutis buvo atvažiavęs.
Pasirodo, jis pas mane atidūmė tiesiai iš šernų medžioklės (jie šernų nešaudydavo, gaudydavo gyvus ir siųsdavo į užsienį, kraštui uždirbdavo valiutos). Tąkart pagavo vienu daugiau, nei planuota, ir nutarė padovanoti man gimtadienio proga.
Palikau tą šerną surištą sandėliuke ir išėjau repetuoti į teatrą pas Juozą Miltinį.
Po bemiegės nakties buvau išvargęs, bet dirbau visą dieną neišsiduodamas, kad akys merkiasi. Juk žodis „artistas“ – nuo žodžio „arti“.
Vakarop grįžtu namo ir jau iš tolo matau besibūriuojančius žmones gatvėje prie mano namų. Galvoju: „Turbūt avarija.“ Prieinu, pasirodo, mano dovana sąmyšį sukėlė. Išsilaisvino iš virvių ir ėmė daužytis po sandėliuką. Sandėliukas suręstas iš lentų, nuo to šerno draskymosi net į šonus vaikšto.
Kaimynams buvo įvykis. Klausiu jų patarimo, ką su tuo padaru daryti. Nurodė man vieną kaimyną, kuris paršelius skerdžia. Nors jau vėlu, ateinu pas jį į namus, sakau: „Reikia paršelį paskersti.“
„Tai gal ne šiandien?“ – sako kaimynas. „Būtų gerai šiandien.“ „Brangiai kainuos.“ „Na, kiek kainuos, tiek.“ „Gerai, ateisiu po kelių minučių.“
Kai atidarė sandėliuko duris, net atšoko: „A joptararai, kad tave kur! Šernas? Mane į kalėjimą pasodins už jo nugalabijimą. Eik tu žinai kur“, – numojo ranka ir nuėjo.
Ką daryti? Įšilę draugiški kaimynai nurodė kitą senioką, gerą specialistą. Nueinu pas tą. Seniokas jau išsirengęs iki apatinių, ruošiasi miegoti.
„Tėvuk, gelbėk, nelaimė, – sakau, – šerną reikia nudurti.“
„Eik jau, nusišneki“, – nepatikėjo. „Tikrai.“ „Kada?“ – klausia. „Šiandien, antraip jis mano sandėliuką išvers. Sumokėsiu ir dar visą kumpį duosiu, tik pagelbėk.“
Pasiėmė jis durklą ir išėjom. Žioplių dar daugiau susirinko, jau ir stikliuką ratu siunčia. Visiems atrakcija. Seniokas paskerdė šerną ir iš jo pagamino man tokių delikatesų, kad liežuvį galėjai praryti: ir skilandžių, ir dešrų išrūkė.
Teatro „chebra“ netruko sužinoti apie dovaną ir ėmė mane lankyti. Čiumpa buteliuką ir ateina šernienos ragauti. Ir taip visas teatras: pradedant aktoriais, direktorium, baigiant scenos darbininkais.
Dovana buvo įvertinta aukščiausiu balu. O aš vos neprasigėriau per tą šerną.
Praėjus dviem mėnesiams Vaclovas Blėdis atveda Juozą Miltinį ragauti šernienos, o jos nebėra, viskas suvalgyta. Miltinis kad užpyko: „Kodėl mūsų nepakvietei?“ „Nė vieno nekviečiau, – sakau, – patys ėjo.“
Kitą labai įsimintiną dovaną A.R.Paulavičiui įteikė Stasys Petrauskas, garsusis bitliakas (pravarde Bitlas). Jis buvo labai įdomi asmenybė: sovietmečiu nešiojo ilgus plaukus, ilgą odinį lietpaltį, džinsus.
Savamokslis dailininkas tapė miniatiūras, didelius paveikslus, darė puikias jų kopijas, gerai nusimanė apie dailės istoriją, rašė gražius eilėraščius, net kunigams pamokslus, buvo įtaigus pasakotojas, grojo gitara, tiksliai imituodavo Vladimirą Vysockį, „The Beatles“.
„Būdavo, eini ketvirtą, penktą ryto, o jo namų langai vis dar šviečia – dirbdavo per naktis.
Visos teatro premjeros baigdavosi Stasio namuose, – prisimena A.R.Paulavičius. – Kartą mudu sėdėjom iki paryčių. Stasys, garsėjantis plačia dūšia, padovanojo man garsaus XVI amžiaus vokiečių tapytojo Luko Kranacho Vyresniojo paveikslo „Ieva“ kopiją.
„Dar ne visai užbaigtas, – pasakė, – pats užbaigsi.“ Paveikslas dydžio sulig durimis. Jau prašvitę, einu namo su tuo paveikslu, vėjas tik mėto į šalis. Ateinu prie savo namų. Pirmo aukšto lange matau pensininkę kaimynę. Matyt, tik pabudusi įsitaisė lange, kad galėtų paspoksoti į gatvę kaip iš apžvalgos bokštelio. Prisimerkusi piktai nužvelgė mane. Kad nešu paveikslą, nelabai įžiūrėjo, pamanė, jog tikrą moteriškę parsinešiau.
Netrukus šviesos greičiu po miestą pasklido gandas, kad artistas grįžo paryčiais girtas ir dar nuogą bobą po pažastimi atsitempė. Mano uošvė pamačiusi tą paveikslą baisiausiai persigando: kokia gėda! Žmonės negalės užeiti per tą nuogybę! O dar jos sesuo turi atvažiuoti, kuri labai religinga.
Įkaliau dvi vinutes į paveikslo rėmą ir, nurėžęs gabalą užuolaidos, užkabinau dvi užuolaidėles, kad nebūtų matyti madonos „gėdingos“ vietos.
Juokingiausia, kad kol nebuvo užuolaidėlių, niekas į tą paveikslą dėmesio nekreipė, o kai pakabinau „ferankas“, visiems parūpo jas praskleisti.
Vienas karininkas prašė parduoti paveikslą – penkis šimtus rublių siūlė. Atsakiau, kad negaliu, nes tai dovana.
Pakėlė kainą iki tūkstančio ir šimto. Už tokius pinigus tais laikais galėjau mašiną nusipirkti, bet nepardaviau.“
Trečioji įspūdinga dovana pas aktorių atvyko pati. Panevėžio dramos teatre vyko repeticija. Scena net įkaitusi, Juozas Miltinis žarsto savo išmintį: „Aktorius turi būti vidury tarp filosofo ir akrobato ir tuo pat metu turėti improvizacijos dovaną.“
„Tuo metu atšlubuoja mažiukas teatro budėtojas Šiba ir kažkoks nesavas, sutrikęs moja man iš užkulisių, – prisimena A.R.Paulavičius.
Priėjęs sušnabžda: „Ateik pas mane, turiu tau dovaną.“
„O kas per dovana? – klausiu. „Siurprizas. Ateisi, pamatysi. Tik nenustebk.“ „Dabar repetuoju, paskui“, – kuždu jam.
Per pertraukėlę atbėgu pas budėtoją, o čia viešnia sėdi – juodaodė karalienė, kūnas juodas kaip derva. Sėdi prasisegusi prabangius kailinius, koją ant kojos užmetusi. Joptararairogės! Trenkė kaip perkūnas.
Pasirodo, tai gražuolė, su kuria susipažinau, kai filmavausi Abchazijoje, Gagruose, fantastiniame sovietų filme „Variant „Zombi“ (rež. Eugenijus Jegorovas). Ji vaidino nedidelę scenelę ir staiga, lyg išlipusi iš to fantastinio filmo, pasirodė Panevėžyje.
„Labas, Pajola, – ištaria rusiškai su stipriu akcentu, mat studijavo Maskvoje Patriko Lumumbos tautų draugystės universitete (jame mokėsi trečiųjų šalių turtingų karaliukų ir kunigaikštukų vaikai).
Traukinys Maskva–Kaliningradas važiavo pro Panevėžį, ir juodaodė gražuolė, turinti pinigų ir žinanti, kuriame teatre aš dirbu, man iš anksto nieko nesakiusi nutarė pradžiuginti netikėtu vizitu ir padovanoti save.
„Aš atvažiavau pas tave. Dovana!“ – ištarė patenkinta. „O Viešpatie, galvoju, ką dabar daryti?“ Dovana tai dovana, bet kur man ją dėti? Juk aš vedęs! Į viešbutį? Vietų nėra.
O visiems įdomu – visos pardavėjos vos pamačiusios mus supuola prie langų ir spokso net išsižiojusios. Juoda moteris! Tokio stebuklo Panevėžio miestelis dar nebuvo regėjęs.
Nueiname į restoraną. Pamatęs mano viešnią ansamblio būgnininkas net lazdeles iš rankų išmetė. O kai mano gražuolė nusivilko prabangiuosius kailinius ir liko tik su dviem juodom šilkinėm juostelėm – ant krūtinės ir užpakaliuko, visiems atėmė žadą.
Muzikantai ėmė prašyti, kad atvesčiau ją į persirengimo kambariuką, kad galėtų iš arčiau apžiūrėti. Atsiprašę seilino jai koją – norėjo įsitikinti, ar juodumas nenusitrina.
Greitai per miestą nuėjo gandas. Žmonai Danai galiausiai nusibodo mano „žygdarbiai“ ir ji pasakė: „Visko mačiau, bet kad juoda!..“ Čia buvo paskutinis lašas! Oi, atsirūgo man ta „dovana“.
