Nežino, kur tėvų kapai
Šiuo metu socialinėje tarnyboje „Caritas“ kasdien savanoriaujantis Andrius atviras – jo gyvenimas tikrai sunkus ir be žmonių pagalbos jam nepavyks nei susirasti darbo, nei vietos, kurioje jis galėtų įsikurti.
Į šią socialinę tarnybą vaikinas pateko iš „Amatų mokymo centro“, kuriame mokėsi amatininkų darbų vingrybių.
„Caritas“ socialinė darbuotoja Žavinta Poltoržickaitė ir vadovas Vladyslav Bortkevič jam suteikė galimybę atlikti praktiką, įgauti tam tikrus socialinius įgūdžius.
Vaikų namuose, o vėliau gatvėje augusiam Andriui reikėjo kasdienių žinių apie maisto gaminimą, savęs ir aplinkos priežiūrą, finansų tvarkymą.
Andrius nuo pat mažų dienų vaikystę leido kūdikių namuose. Būtent ten jis pateko po to, kai mirė jo tėvai. Kas jiems nutiko, vaikinas iki šiol nežino. Jis net nėra buvęs prie jų kapo. „Tik žinau, kad jie palaidoti Karveliškėse. Niekada neieškojau jų kapų.
Esu kilęs iš didelės šeimos – mūsų buvo 12 vaikų, tačiau nė vienas iš suaugusių brolių ir seserų nenori su manimi bendrauti.
Kiek žinau, jie narkomanai, o kiti – alkoholikai. Būna, kad paskambinu jiems, tačiau jie atsisako su manimi bendrauti. Nežinau, dėl kokių priežasčių“, – svarstė Andrius.
Paauglystėje valkatavo
Septynerių jis ėmė lankyti mokyklą, apsigyveno mokyklos bendrabutyje. Jame po pamokų dienas leido apsuptas kitų moksleivių, o juos visus prižiūrėjo socialiniai darbuotojai.
Buvo visko – vaikinas prisiminė muštynes su kitais paaugliais, nes jie vis jį išvesdavo iš kantrybės.
Kai suėjo 16, jis išėjo į gatvę. Daugiau mokyklos bendrabutyje gyventi nebegalėjo, todėl pasirinko benamio kelią.
„Valgyti susirasdavau konteineriuose, kartais geri žmonės duodavo maisto arba pinigų. Nakvodavau apleistuose tuščiuose namuose arba bažnyčiose.
Niekada neidavau miegoti po balkonais arba į laiptines, nes nenorėjau turėti problemų su policija“, – kalbėjo Andrius.
Grasino nusižudyti
Po dvejų metų, praleistų gatvėje, vaikinas ėmė mokytis „Amatų mokymo centre“. Ten jis įgijo socialinių įgūdžių.
Andrius turi protinę negalią. Pasak jį prižiūrinčių ir integruotis padedančių „Caritas“ socialinių darbuotojų, vaikinui reikia labai lėtai ir nuosekliai aiškinti, ką šis turįs daryti.
„Jis puikiai supranta jam skirtas užduotis, tačiau viską reikia paaiškinti, turėti kantrybės.
Vaikinas gali šluoti kiemus, tvarkyti aplinką. Gaila, kad darbdaviai jį nuvertina, bijo atsakomybės ir niekur jo nepriima. Daugiau nei mėnesį jie žada vis paskambinti, tačiau to nepadaro“, – kalbėjo socialinis darbuotojas.
Po vieno iš tokių pokalbių su potencialiu darbdaviu Andrius atėjo nuleidęs rankas ir pasakė socialiniams darbuotojams nusižudysiantis, nes jaučiasi niekam nereikalingas.
„Tai buvo pirmas rimtas signalas, kad turime padėti jam integruotis. Kol kas negalime pasiūlyti darbo vietos, todėl stengiamės mokyti jį savanorystės, bendravimo įgūdžių. Čia jis dirba su kuriamomis žvakelėmis, padeda labdaros valgykloje.
Mes matome didelį progresą. Andrius čia atėjo padūkęs, elgėsi lyg vaikas, jam vėjai buvo galvoje. Per kelis mėnesius jis suprato, kad privalo dirbti, susirasti nuolatinę pastogę“, – kalbėjo „Caritas works“ vadovas Vladyslav Bortkevič.
Pinigus leidžia saldainiams
Pats Andrius tvirtino, kad tamsusis gyvenimo periodas jau praeityje ir dabar jis atsakingai galvoja apie savarankišką gyvenimą.
„Žinau, kad nakvynės namuose, kur dabar leidžiu naktis, ilgai negalėsiu būti. Turiu susirasti kitą vietą.
Už neįgalumą tegaunu vos 80 eurų. Už juos neįmanoma pragyventi, todėl man reikia darbo.
Beveik 15 eurų susimoku už nakvynės namų teikiamas paslaugas, dar tiek pat – už viešojo transporto bilietą.
Likusius pinigus išleidžiu labai greitai, dažniausiai prisiperku saldainių, einu į restoranus pavalgyti. Perku picas“, – atvirai kalbėjo vaikinas.
Jis prisipažino negalįs vartoti alkoholio dėl sveikatos problemų. Kartą apsvaigęs atėjo į socialinę tarnybą „Caritas“, tačiau greitai buvo išprašytas.
Po to įvykio esą jis suprato, kad būdamas girtas jis bus niekam nereikalingas, todėl tučtuojau turi suimti save į rankas ir judėti į priekį, antraip yra pasmerktas žlugti.
„Caritas works“ vadovas V.Bortkevič tvirtino, kad Andrius – jaunas ir perspektyvus jaunuolis, kuriam būtina padėti integruotis į visuomenę. „Tai, kad jo vaikystė ir paauglystė buvo komplikuota, dar nereiškia, kad jis neturi teisės į orų gyvenimą, darbą ir namus“, – paaiškino vadovas.
