Garbaus amžiaus Jonas – išsilavinęs ir itin šviesus žmogus. Dar prieš pradėdamas pasakoti apie architektūros studijas ir pasirinktą dailininko kelią, jis ėmė cituoti garsiausius užsienio rašytojus, pasidalijo kadaise išgirstomis ir visame pasaulyje garsiomis filosofų frazėmis.
Prakalbęs apie meilę moterims, menininkas ėmė cituoti prancūzų rašytoją Stendalį, prisimindamas jo garsųjį romaną „Raudona ir juoda“.
Dešimt metų slaugė mamą
Išprusęs ir turintis aukštąjį išsilavinimą vilnietis priverstas minti socialinio centro duris. Kokie likimo smūgiai jį talžė, kad šis žmogus, įkopęs į aštuntąją dešimtį, dienas turi leisti „Betanijoje“ ir negali sau leisti orios senatvės?
„Mano mamai, kuri dabar jau mirusi, buvo reumatas. Dešimt metų ji gulėjo ant patalo ir aš ją slaugiau.
Turiu seserį, tačiau ji su mama gerai nesutarė, todėl visą laiką ją slaugyti teko man.
Būtent dėl to, kad turėjau ją kasdien prižiūrėti ir rūpintis, nutraukiau savo darbus. Man nesusikaupė reikiamas darbo stažas, todėl dabar mano pensija yra tokia, iš kurios negaliu išgyventi“, – kalbėjo Jonas.
Nuo pat vaikystės jis gyveno Vilniaus centre. Jį itin žavėjo sostinės architektūra, pastatai ir jų didybė. Būtent tai, jo teigimu, suformavo jo suvokimą apie grožį.
Ilgainiui vyras pasirinko architektūros studijas, o jas baigęs ėmė dirbti Lietuvos operos ir baleto teatre dailininku-apipavidalinintoju, piešė įvairius plakatus, vėliau – paveikslus pagal individualius užsakymus.
„Betanijoje“ sutiko širdies draugę
Tai, kad J.Vaitiekaitis – itin šviesus žmogus, rodo jo gebėjimas kalbėti lietuvių, rusų, lenkų ir anglų kalbomis. Jono mama kadaise dirbo Mokslinėje bibliotekoje, todėl jis ten praleisdavo nemažai laiko. „Jau ketverių metų kalbėjau rusiškai ir lenkiškai, vėliau išmokau angliškai.
Bibliotekoje skaitydavau užsienio literatūrą. Tai man buvo tarsi langas į kitą realybę, prasiveržimas į kitą pasaulį. Gebėdamas suprasti užsienio kalbas, turėjau galimybę pažinti tai, ko nemačiau savo akimis“, – kalbėjo vyras.
Nė karto nevedęs ir vaikų neturintis Jonas visą gyvenimą paskyrė menui ir kūrybai. Jo teigimu, aplink jį sukosi tik labai primityvios moterys, todėl ir santuokos jis iki šiol nėra sukūręs.
„Aš visą gyvenimą buvau menininkas, dailininkas, todėl man moters kūnas buvo aukščiau už viską.
Aš į jį žiūrėjau kaip į meno kūrinį, todėl eilinė moteris manęs negalėjo sužavėti.
Turbūt dėl to ir nesukūriau šeimos. Gyvenime perskaičiau daugybę psichologinių romanų, kurie padėjo pakeisti mąstymą. Atsirado nepakantumas nemandagiems žmonėms. Nenoriu bendrauti su nemaloniais, besikeikiančiais ar žemo intelekto žmonėmis.
Kuo daugiau pats tobulėju, tuo labiau atitrūkstu nuo tokių žmonių“, – atviravo Jonas.
Daugiau nei dvejus metus kone kasdien į „Betaniją“ užsukantis vilnietis kartą čia sutiko moterį, kuri jam krito į širdį. „Ji nepaviršutiniška. Nereikia mums tokiame amžiuje jau meilės – reikalinga draugystė, pagarba. Kartu negyvename, tačiau susitinkame ir čia, ir už „Betanijos“ vartų“, – pasakojo vyras.
Išleido kompaktinį diską
Į „Betaniją“ jį atvedė ne tik sunki senatvė ir skanesnio kąsnio stygius, bet ir noras pabėgti nuo graužiančios vienatvės.
Čia jis atrado naujų draugų, su kuriais pradėjo muzikuoti, net išleido kompaktinį diską „Te svajonės viltį kelia“.
„Visą gyvenimą buvau labai muzikalus. Jei kitaip gyvenimas būtų susidėliojęs, būčiau tapęs dainininku, bet turėjau kitų tikslų ir norų. Net saksofonu kažkada esu grojęs.
Rašiau eiles. Dar ir dabar teberašau. Dauguma jų apie meilę. Pagal mano vieno mano eilėraščio žodžius, sukurta ir daina, esanti kompaktiniame diske.
Plokštelę išleidome su „Betanijos“ bendraminčiais, o įsigyti ją gali visi, paaukoję norimą pinigų sumą.
Už surinktas lėšas planuojama įsigyti naujų muzikos instrumentų ir įgarsinimo įrangą, nuo balandžio mėnesio imsimės vienai dainai filmuoti video klipą“, – su užsidegimu apie veiklą kalbėjo senjoras.
