Dar pernai – turtingas
Per pažinčių skelbimus sau gyvenimo draugės ieškojęs 46 metų Giedrius Lapinskas iš Kupiškio rajono Noriūnų seniūnijos Mutkūnų kaimo beveik prarado viltį susirasti moterį.
Kuri norės ateiti gyventi pas jį į palaikę trobelę apleistame vienkiemyje kaimo glūdumoje ar į savo namus priimti net pašalpos negaunantį bedarbį? O dar pernai G.Lapinskas galėjo pasigirti turįs visai nemažai turto.
2014-aisiais mirusi motina jam paliko beveik 14 hektarų žemės, dviejų kambarių butą Jonavoje, dargi renovuotame name.
Lėto būdo vyrui buvo per sunku pačiam sutvarkyti paveldėjimo dokumentus ir kitus su palikimu susijusius reikalus. Jam padėti pasišovė artimiausi kaimynai, tame pačiame kaime ūkininkaujantys Arūnas ir Violeta Kalinauskai.
Vyras ir žmona tikina tai darę vedami kilniausių norų, bet neslepia, kad vienišiaus žemė jiems rūpėjo.
Tai bent matematika
Pernai birželį sutuoktiniai iš G.Lapinsko nupirko vieną iš dviejų, beveik 7 hektarų, žemės ūkio paskirties sklypą už gerokai mažesnę nei rinkos kainą – 6 tūkst. eurų. Tačiau šių pinigų vyrui jie nedavė, sakė, kad šis jiems už rūpestį kur kas daugiau skolingas – net per 11 tūkst. eurų.
Esą tiek pinigų jie išleido jo motinos skoloms padengti, palikimo reikalus tvarkiusiam advokatui, dokumentams.
Be to, kone porą metų finansiškai jie rėmę ir patį turto paveldėtoją – G.Lapinską.
Taigi už dyką žemę ūkininkams atidavęs G.Lapinskas vis tiek, anot jų, jiems liko dar skolingas solidžią sumą. Kad atgautų pinigus, Kalinauskai tų pačių metų rugpjūtį pardavė kaimyno dviejų kambarių butą Jonavoje už 10 tūkst eurų.
Į G.Lapinsko banko sąskaitą buvo pervesti 5 tūkst. eurų, dar 800 eurų jam esą įduoti į rankas. Likę pinigai atiteko Kalinauskams, kaip jie sako, – už skolą ir vargą.
G.Lapinskas dar turi 6,6 hektaro žemės sklypą, jį kaimynų šeima jau kuris laikas iš jo nuomojasi už 250 eurų per metus. Na, žinoma, Kalinauskai yra nusižiūrėję ir šį žemės gabalą.
Dar 2015 metais V.Kalinauskienė su G.Lapinsku sudarė rašytinę, tačiau pas notarą nepatvirtintą sutartį, pagal kurią moteris už abu žemės sklypus jo savininkui buvo įsipareigojusi per 7 metus, iki 2020-ųjų, dalimis sumokėti 12 tūkst. eurų.
Vieną žemės sklypą Kalinauskai jau perėmė ir savo dirbamos žemės valdas padidino iki 22 hektarų.
Užtarėja ieško teisybės
Lėto, taikaus būdo, patiklaus žmogaus įspūdį sudarantis G.Lapinskas, matyt, ir toliau sau būtų ramiai miegojęs skurdžioje savo trobelėje, kol visa žemė būtų perėjusi į kaimynų rankas.
Bet jo velionės motinos bičiulė panevėžietė Stefanija (tikras vardas ir pavardė redakcijai žinomi) netikėtai sužinojo, kad G.Lapinskui iš motinos palikimo liko tik ašaros.
Garbaus amžiaus moteris pasipiktino kaimynų elgesiu ir sukėlė vėją.
Moteris iš Kalinauskų išsireikalavo žemės ir buto pardavimo dokumentus, kurių jie iki tol kažkodėl nenorėjo patikėti Giedriui.
Pasak Stefanijos, tik pamatęs dokumentus G.Lapinskas suprato, kad jis visiškai laisva valia pardavė žemę kaimynams. Kad nežinojo, jog pasirašo ant žemės pardavimo ir pirkimo sutarties, vyras patvirtino ir „Panevėžio krašto“ žurnalistei.
„Kalinauskai pasakė, kad reikia važiuoti pasirašyti dokumentų į Kupiškį. Kur parodė, ten ir pasirašiau. Maniau, kad ant nuomos dokumentų parašą dedu“, – sakė vyras.
Tačiau to paties paklaustas girdint Kalinauskams, jis nudelbęs akis murmėjo, kad lyg ir žinojęs, jog parduoda žemę.
„Tai išeitų, kad žinojau. Kaipgi nežinosi?“ – kaimynams kelis kartus pakartojus, kad ir jie, ir notaras jam paaiškinę sandorio esmę, išlemeno G.Lapinskas.
Prašę niekam neišsitarti
Stefanija įsitikinusi, kad kaimynai artimųjų neturintį, patiklaus būdo, nesusigaudantį piniginiuose reikaluose vargšą tiesiog apmovė. Moteriai įstrigo vyro žodžiai, jog veždami jį namo iš notaro kaimynai esą prašę niekam neprasitarti, kad jis pasirašinėjęs dokumentus.
„Kai Giedrius Kalinauskų prašė dokumentų, šie atšaudavo, kad nė nesvajotų. Ir mane jie apšaukė, kai pareikalavau juos grąžinti. Man baisu, kad Lietuvoje yra tokių žmonių, kurie nesibodi skriausti tokių vargšų bejėgių, kaip Giedrius“, – kalbėjo Stefanija.
Pensininkei susidarė įspūdis, kad jos mirusios bičiulės sūnus prisibijo savo savanorių globėjų. Moteris nerimauja, kad Giedrius neteks ar pusvelčiui jiems parduos ir likusią žemę, o tada jau išeis „ubagais“.
Dviese vertėsi sunkiai
G.Lapinskas užaugo ir mokėsi Jonavoje. Šiame mieste jis gyveno su savo mama Danute Aleksandrovičiene jai priklausančiame dviejų kambarių bute. Su vyru Aleksandrovičiumi jos keliai buvo seniai išsiskyrę.
Pastaruosius keliolika, o gal ir daugiau metų – Giedrius tiksliai nepamena, jis gyvena sodyboje Kupiškio rajone, Mutkūnų kaime. Čia buvo apsistojusi ir jo velionė motina.
D.Aleksandrovičienė retkarčiais nuvažiuodavo į Jonavą, į savo butą, bet jame negyveno.
G.Lapinskas bute nesilankė daug metų. Pasak vyro, butas visą laiką buvo tuščias, jiedu su mama jo nenuomojo.
Kaime motina ir sūnus vertėsi sunkiai. D.Aleksandrovičienė gaudavo apie 600 litų pensiją. Giedrius neturėjo darbo, gaudavo socialinę pašalpą, už ją dirbo visuomenei naudingus darbus seniūnijoje.
Karvė nugaišo iš bado
Seniūnijos darbuotojai pasakojo, kad į talką kviečiamas G.Lapinskas nesispyriodavo. Pasak jų, vyras nepiktnaudžiauja alkoholiu, yra taikaus, bet savotiško būdo.
Pavyzdžiui, plaukus jis kerpasi kartą ar du per metus, ir tai tik šiltuoju laiku. Kad ir kaip prašomas ir mokomas, jis nesitvarko namuose.
Iš tiesų, įžengus į G.Lapinsko lūšnelės vidų sunku patikėti, kad čia žmogaus būstas. Vienišius namus pavertė beverčių senienų ir griozdų sandėliu.
Aplink trobą – šabakštynai, priversta medžių šakų, pakampėse sumestos malkų pliauskos. Vasarą ji apauga aukšta žole. Giedrius nupjauna tik takelį, kad socialinė darbuotoja galėtų užeiti į vidų.
Vyras laiko karvę. Jos pirmtakė nugaišo. Gaišeną matęs seniūnas spėja, kad gyvulys kojas pakratė iš bado.
Kuo toliau, tuo gražiau
Motinos netekęs G.Lapinskas liko vienas kaip pirštas. Tiesa, jis turi tetą, tačiau ji sena, negali pasirūpinti sūnėnu.
Palaidojęs motiną Giedrius pradėjo palaikyti artimesnius ryšius su jos pažįstama, Panevėžyje gyvenančia ponia Stefanija. Ji pasakojo, kad D.Aleksandrovičienė jaunystėje yra dirbusi veterinare. Moterys nebuvo labai artimos draugės, tik geros pažįstamos.
„Praėjusių metų vasarą Giedrius man telefonu vis pasiguosdavo, kad jam labai sunku. Sakė, kad neturi darbo, pašalpos nebegauna, o žemę iš jo besinuomojantys kaimynai per mėnesį jam teduoda tik vieną kitą dešimtinę eurų.
Rudenį iš G.Lapinsko išgirdusi, kad šis neturįs nei kuo apsiauti, nei apsivilkti, Stefanija jam į Mutkūnus nuvežė drabužių, maisto.
„Pradėjau aiškintis, kaip yra su ta žeme, kad jis tiek mažai už nuomą gauna, tada ir paaiškėjo, kad Giedrius vieno sklypo nebeturi, o jį nupirkę Kalinauskai pinigų už jį nėra sumokėję. Toliau dar gražiau – pasirodo, kad ir butas Jonavoje parduotas, už jį pirkėjas sumokėjo 10 tūkst. eurų, bet Giedrius gavo tik pusę sumos“, – pasakojo ponia Stefanija.
Ne toks žmogus, kad klaustų
Išsireikalavusi iš Kalinauskų žemės ir buto pardavimo dokumentus, panevėžietė išpūtė akis. Beveik 7 hektarai žemės parduoti už 6 tūkst. eurų, o juk Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė pernai buvo beveik 10 tūkst eurų. Nekilnojamojo turto specialistai, su kuriais ponia Stefanija konsultavosi, sakė, kad už 1 hektarą 42 balų našumo žemės Kupiškio rajone, Mutkūnuose, pardavėjas galėjo prašyti ir dvigubai ar trigubai daugiau.
Panevėžietė ūkininkų poros klausė, kodėl jie G.Lapinskui nedavę už žemę nė euro, bet šie esą nesileido į kalbas.
Su „Panevėžio kraštu“ kalbėjęs G.Lapinskas patvirtino, kad už parduotą žemę pinigų negavo.
„Negavau pinigų. Man jie mokėdavo už nuomą. Kiek? Gal kokius 70 eurų per mėnesį“, – kalbėjo jis.
G.Lapinskas klausęs kaimynų Kalinauskų, kodėl jie jam nesumoka už sklypą. Pasak vyro, A.Kalinauskas paaiškinęs, kad neturi pinigų.
„Sakė, kad nesukrapštys nė tūkstančio eurų“, – pasakojo keistuolis.
Į klausimą, ar nepriekaištavo kaimynams, kad šie jį galbūt apgavo, G.Lapinskas net loštelėjo atgal.
„Aš ne toks žmogus, kad drėbčiau į akis ką nors negero. Aš nenoriu susipykti“, – tyliu balsu paaiškino vyras.
Tiki, kad ūkininkai padės visą likusį gyvenimą
G.Lapinskas suglumo, paprašytas prisiminti, ar jis Kalinauskų paprašė parduoti jam iš mamos paveldėtą žemę ir butą, ar šie patys pasisiūlė.
„Jie sakė, kad padės parduoti. Dar minėjo, kad skolos už butą, žemę ir dar už kažką siekia apie 12 tūkstančių“, – kalbėjo mutkūnietis. Jis negalėjo prisiminti, ar kalbėta apie litus, ar eurus.
Vienišius pasakojo su ūkininkų šeima sutaręs, kad jie parduos jo turtą, padengs skolas, o jam atiduos likusius pinigus bei padės jam visą likusį gyvenimą kuo galintys.
G.Lapinskas apsidžiaugė, kai į jo sąskaitą įplaukė 5 tūkst. eurų.
Giedrius patikino, kad Kalinauskai tesi jam duotą pažadą padėti.
„Jie man žolę nušienauja, malkas supjauna“, – pasakojo jis.
Skolos – tik keli šimtai eurų
Poniai Stefanijai norisi verkti klausant velionės draugės sūnaus. Moteris teigia nieku gyvu netikinti, kad D.Aleksandrovičienė galėjo palikti tokias milžiniškas skolas.
„Gal ji kurį laiką ir nemokėjo už komunalines paslaugas, bet tokia didelė suma negalėjo susidaryti. Jeigu bute niekas negyveno, tai kainavo tik jo šildymas. Nerealu, kad tokios skolos susidarytų už nesumokėtą žemės mokestį. Kita vertus, šį mokestį turėjo mokėti žemę nuomoję Kalinauskai“, – kalbėjo moteris.
Komunalininkų Giedriaus vardu ji užklausė apie skolas už komunalines paslaugas bute. Paaiškėjo, kad praėjusių metų liepos 1 dieną jos tesiekė kelis šimtus eurų. Butas buvo parduotas rugpjūtį.
Aiškina esantys geradariai
A. ir V. Kalinauskai sako, kad nekviestos viešnios priekaištai nepagrįsti. Sutuoktiniai aiškina esantys ne apgavikai, o atvirkščiai – geradariai.
„Kad galėtume padengti Giedriaus skolas už žemę ir butą, paveldėjimo dokumentų sutvarkymą, mes pardavėme savo automobilį ir dar pasiskolinom pinigų iš giminių“, – tikino A.Kalinauskas.
Kalinauskai teigė, kad iš tiesų buto skolos siekė apie 2800 eurų. Komunalinių paslaugų tiekėjai buto savininkę buvo perdavę antstoliams, kapsėję delspinigiai. Dar 1250 eurų jie sumokėję buto palikimo reikalus tvarkiusiam advokatui. Mat mirus D.Aleksandrovičienei teisę paveldėti butą turėjo ne tik jos vienturtis sūnus, bet ir vyras.
Kur šis yra, niekas nežinojo. Pasitelkę advokatą Kalinauskai ieškoję velionės vyro ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, Baltarusijoje. Pasak A.Kalinausko, teko versti į rusų kalbą įvairius dokumentus, o tai irgi kainavo pinigus.
Rasti pradingėlio nepavyko, bet esą paaiškėjo, kad velionė buvo su juo oficialiai išsituokusi. Tad G.Lapinskas vienas paveldėjo butą.
„Mes padengėme visas skolas. Todėl pardavus butą pasiėmėme 4200 eurų, o likusius 5800 gavo Giedrius“, – aiškino pora.
Tačiau dokumentų, susijusių su paieškomis, ji žurnalistei nepateikė.
Išlaidas fiksavo savo raštelyje
Anot vyro ir žmonos, dar iki buto pardavimo motinos palikimą paveldėjęs G.Lapinskas skendėjo skolose.
Mat daug metų buvę nemokėti žemės mokesčiai, iš skirtingų operatorių vyras esą buvo pasiėmęs 3 mobiliuosius telefonus su sutartimis, užsisakęs skutimosi peiliukų ir kitų daiktų iš prekybos agentų, už kuriuos privalėjo atsiskaityti. Nemokėjęs jis ir už elektrą, ir šiukšlių išvežimą.
Pagaliau vienišius nemažai buvo skolingas ir jiems patiems. Pasak A.Kalinausko, mirus motinai G.Lapinskas nebegaudavo socialinės pašalpos, nes paveldėjo jos turtą. Kadangi butas buvo praskolintas, o žemei uždėtas areštas, jis nieko negalėjo parduoti.
Kalinauskai iš geros širdies kaimynui kas mėnesį pragyvenimui duodavę po 60–70 eurų grynais, nupirkdavę maisto, drabužių. Šeima skaičiuoja, kad per mėnesį Giedriui išleisdavo per 100 eurų ir taip – beveik dvejus metus.
„Kokie tik ateidavo jam mokesčiai, tokius ir sumokėdavome“, – pasakojo A.Kalinauskas. Vyras rodė knygelę, kurioje skrupulingai fiksavo visas išlaidas vienišam kaimynui.
„Su Giedriumi tariamės, kad jis mums grąžins pinigus, kai parduos turtą. Bet, kai pradėjo lįsti tos baisios jam motinos paliktos ir jo paties skolos, paaiškėjo, kad vien su žemės sklypu čia nieko nepadarysi“, – pasakojo sutuoktiniai.
A.Kalinausko skaičiavimu, G.Lapinsko skoloms padengti ir kitoms reikmėms jis su žmona išleido per 11 tūkst. eurų. Todėl dalį šių lėšų – 6 tūkst. eurų atsiėmė žeme, o likusią dalį – pinigais, gautais iš butą nusipirkusio jonaviškio.
Paklaustas, ar galėtų dokumentais pagrįsti minėtas išlaidas, ūkininkas atsakė, kad pavedimus antstoliams darė per banką, turi keletą kvitų, patvirtinančių mokėjimus didesnėmis sumomis, tačiau visų išlaidų čekių neturi.
Seniūnui čia viskas gerai
Noriūnų seniūnas Audronijus Zulonas ir socialinė darbuotoja Ramūnė Savickė linkę tikėti ne panevėžiete, o ūkininkais.
Jie tikino daug metų pažįstantys ir G.Lapinską, ir ūkininkus Kalinauskus. Jie žinojo, kad pastarieji padėdavo D.Aleksandrovičienei, o jai mirus esą kaimyniškai rūpinosi jos sūnumi Giedriumi.
G.Lapinskas medikų nėra pripažintas nei fiziškai, nei protiškai neįgaliu. Taigi jis negalėjo turėti oficialių globėjų.
Socialinės darbuotojos nuomone, Giedrius pajėgus gyventi savarankiškai, tik stokoja socialinių įgūdžių, gal kiek pritingi.
Apie jo turtinius reikalus su Kalinauskais seniūnas sužinojo tik iš Stefanijos. Seniūnui paskambinusi panevėžietė pasidalijo įtarimais, kad minėti ūkininkai galėjo apgauti G.Lapinską.
A.Zulonas ir A.Savickė nelinkę tuo tikėti. Pasak jų, Kalinauskai apylinkėje žinomi kaip sąžiningi žmonės.
