„Mano draugai jau žino: jei švenčiu kokį jubiliejų, jokių dovanų nereikia. Visada sakau: „Tik nieko neneškite. Nebent kokį buteliuką, kartu paragausim. Arba galite ko nors iškepti. Tik jokių pirktinių dovanų.“ Ir gimimo dienų nelabai mėgstu, – prisipažino V.Pauliukaitis. – Artėjo mano penkiasdešimtmetis. Galvoju, reikėtų driokstelėti. Ir netgi buvau šį tą sugalvojęs.
Likus gal mėnesiui iki jubiliejaus skambina gera mano draugė Birutė Dambrauskaitė: „Ar tavo draugas Eugenijus gali dainuoti?“
„Kur dainuoti?“ – nustebau. „Ne, ne, aš tik šiaip klausiu.“ – „Na, girdėjau dainuojantį prie stalo, bet kad rimtai kur dainuotų, tai ne.“
„Žinai, čia baisi paslaptis, – sako Birutė, – tik tu Eugenijui, dėl Dievo, nieko nesakyk. Mudu norim tau dovaną įteikti – duetu padainuoti ir įrašą padaryti. Na, tą dainą, kuri tau labai patinka, kurią prancūzų dainininkė Edith Piaf (1915–1963) su savo paskutiniu vyru dainavo.
„Klausyk, Birute, – sakau, – kokia čia dovana, jei tu man viską išklojai?“ – „Na, čia tik tarp mūsų, mudu juk draugai.“
„Nežinau, nežinau, – galvoju, – eikit jūs po velnių su tokiom dovanom.“ Praeina šiek tiek laiko, Birutė vėl man skambina: „Mes jau pasiruošėm, jau įrašinėsim dainą, kurią tau padovanot norim. Gal gali atvažiuoti į įrašų studiją? Žinom, koks bjaurus esi. Jei negerai padainuosim, paskui keiksi.“
„Klausyk, – sakau, – baikit šituos fokusus! Gana tyčiotis.“ – „Na, nepyk, – sako Birutė, – ir neišsidirbinėk. Manai, viskas taip paprasta? Be to, žinok, tas įrašas brangiai kainuoja, studiją nuomotis reikia.“ – „Na, ne, tikrai nevažiuosiu, atstokit!“
Artėja įrašo diena, ir mano draugas Eugenijus, nežinodamas, kad aš apie tai seniai informuotas, kaip pridirbęs į miltus katinas tokiu „ružavu“ balsu sako: „Žinai, mudu su Birute sugalvojom... Aš pirmą kartą dainuosiu... su Birute... ir jeigu tu atvažiuotum nors truputėlį paklausyti.“
„Gerai, – nusileidau, – atvažiuosiu. Bet tik trumpam ir su sąlyga, kad mane taksi atsivešit ir namo nuvešit, ir pietus išsirinksiu iš kokio tik noriu valgiaraščio.“
Atvažiavo taksi, buvau nuvežtas į studiją, ir Birutė su Eugenijumi darė įrašus. Aš šešias valandas su jais vargau, dirbau, prakaitavau. Išeina, kad pats sau paruošiau gimtadienio dovaną.
Važiuodamas atgal širdy tiek juokiausi! Galvojau: jei kam papasakosiu, nepatikės.
Juodu šiaip ne taip padarė įrašą, sumontavo, išėjo gana neblogai. Bet čia tik pirma serija.
Antra serija – jau mano gimimo diena. Balius vyksta mano namuose, žmonių gal penkiolika. Staiga vidury baliaus atsistoja Birutė. Rankose laiko kompaktinį diską, ant jo viršelio – dueto nuotrauka. Ir sako man tokiu nekaltu aniuolo balseliu: „Vyteni, mes tau dovaną paruošėm.“ Ir jokių: „Ačiū, kad padirbėjai, kad mums padėjai.“
Padėtis jau ir taip kvaila, bet kad jie mane dar taip kvailai pasveikins prie visų, tikrai nesitikėjau. O tiedu ir toliau saldžialiežuvauja: „Gal galėtum pasiklausyti dabar tos dainos kartu su visais svečiais?“
Maniau, iš juoko pūslė sprogs ir apsišutinsiu kojas. Aišku, paleidau įrašą, visiems patiko, plojo baisiausiai. Paskui svečiams papasakojau visą istoriją. Buvo daug gardaus juoko. Bet čia tik antros serijos pabaiga. Trečia serija – dar gražesnė.
Po kurio laiko skambina man Birutė ir sako: „Žinai, Balio Dvariono muzikos mokykloje vyksta prancūziškas vakaras. Gal mes galėtume tą dainą, kurią tau padovanojom, tame vakare padainuoti?“
„Ne jūs man padovanojot, o aš pats užsidirbau, – sakau. (Bet pagalvojau: „Tegu, negi gaila.“) – Dainuokit, tik būtinai mane pakvieskit. Pakvietė. Žiūriu, kameros sustatytos – filmuos visą koncertą.
Tai, ką jie išdarinėjo scenoje, gėda pasakoti. Įsivaizduokit du dainininkus didelėje scenoje, kurie nuolat malasi vienas apie kitą. Birutė vis stengėsi nusigręžti, tai nugarą atsuka, tai galvą nuleidžia. Pasirodo, jie nemokėjo teksto. Buvo tikras marazmas, bet nufilmavo.
Ir ką aš matau sekmadienį per televizijos pageidavimų koncertą? Ogi man skirtos dainos dabar jau už pinigus klausosi kažkokia Bronytė iš Pasvalio! Ir taip visą sezoną. Savo gimimo dienos proga padariau dovaną ne tik sau, bet ir visai tautai, ir televizijai pinigų uždirbau.“
