Viskas prasidėjo nuo vaikystės. Vaikystėje gėrė aplinkui visi ir labai dažnai. Rasti priežastį išgerti buvo nesunku: šventės, gimtadieniai, šeštadieniai, susitikimai, nauji metai, pirma alga, tiesiog geras oras ir t.t. Tuo metu tai atrodė normalu, tėvai, jų draugai rinkdavosi, išgerdavo, mes vaikai žaisdavome, bendraudavome ir tik buvo vienas „bet“: po tokių išgertuvių dažnai kildavo konfliktai. Man, kaip vaikui, buvo labai svarbu elgtis gerai, kad tik dėl mano elgesio būtų viskas ramu ir gerai. Svajonėse visada buvo šeima, kurioje viskas gražu, ramu ir gera, kur niekas nesibara ir nesimuša.
Kai ištekėjau, tie ramios ir gražios šeimos norai išliko. Aš užmerkdavau akis į savo vyro elgesį, aš vengiau išsakyti savo nuomonę, aš pataikavau, kad tik viskas būtų ramu. Tik dabar suprantu, kad tai buvo neteisingas elgesys. Be abejonės, tokia šeima negalėjo išlikti ilgai, ir aš išsiskyriau su pirmu vyru.
Vyras pateikė siurprizą
Kai susipažinau su savo dabartiniu vyru, atrodė, kad viskas gyvenime pasikeitė. Šventės be alkoholio, viskas ramu ir gražu. Mano vyras visada prašė išsakyti savo nuomonę, nors man tai atrodė neįmanomas dalykas, buvau žmogus be nuomonės. Šitą irgi supratau gerokai vėliau. Aš žinojau, ką mėgsta mano vyras, ką mėgsta vaikai, ką mėgsta mama, bet jei paklausdavo manęs, ko gi noriu aš, aš negalėdavau atsakyti, išsisukdavau. Tuo metu to nesureikšmindavau, net apie tai nesusimąstydavau.
Bet gyvenimas pateikė savo siurprizų: pasirodo, mano antrasis vyras buvo alkoholikas. Tuo metu, kai pradėjome bendrą gyvenimą, jis nevartojo alkoholio, todėl apie jo ligą nieko neįtariau. Bet vieną dieną jis palūžo ir užgėrė. Priežastimis nesidalinsiu, nes tai yra ne mano istorija. O kaip gi jaučiausi aš? Aš kaltinau save, aš gailėjau savęs, aš bandžiau jį gydyti, žodžiu aš, aš, aš, aš...
Atėjo ta diena, kai vyras sustojo gerti, jis žinojo, kur kreiptis dėl savo priklausomybės, o aš likau tokia pati nelaiminga, bandanti jį keisti, bandanti keisti visus, bet tik ne save, juk aš buvau „gera ir teisinga, viską žinanti ir suprantanti“.
Nuvedė į susirinkimą
Kai vieną dieną vyras man pasakė, kad man reikalinga pagalba, aš supykau, nes nepripažinau, kad man yra kažkas negerai. Tada jis man pasakė, kad yra tokia organizacija „Al-anon“, kad pasidomėčiau jos veikla. „Al-anon“ puslapį radau greitai, viską perskaičiau jame, o atsakydama į klausimus pasibaisėjau, kad į daugumą jų atsakiau teigiamai. Ašarojau skaitydama klausimus. Širdis sakė, kad man reikia ten, bet aš nenorėjau susitaikyti su tuo. Aš nenorėjau pripažinti, kad man reikia pagalbos, man buvo gėda, aš bijojau eiti kažkur ir sakyti, kad turiu problemų savyje ir šeimoje.
Aš labai dėkinga savo vyrui, kad vieną diena jis atvedė mane ten, kur vyko „Al-anon“ susirinkimai, ir paprastai pasakė: „Nueik, ten niekas neklaus, kas tu tokia, ten gali nesakyti savo tikro vardo, tavęs niekas nieko neklausinės, tiesiog nueik ir paklausyk“. Ir aš išdrįsau nueiti.
Nuo tos dienos mano gyvenimas pradėjo keistis. Per pirmą susirinkimą, kai nariai pasakojo savo istorijas, man atrodė, kad kalba apie mane. Kai pasakojo, kaip sprendžia problemas, aš nustebau, kodėl pati nemačiau tokių paprastų išeičių. Pati išdrįsau kalbėti tik ketvirtame ar penktame susirinkime.
Pažįstama pastebėjo pasikeitimą
„Al-anon“ grupė man padėjo suprasti, pirmiausia, save, padėjo suprasti savo vyrą, padėjo pakeisti savo požiūrį į gyvenimą, padėjo nebijoti priimti sprendimų. Po poros metų lankymo „Al-anon“, viena pažįstama, kuri net neįtarė, kad lankausi grupėse, man pasakė, kad aš paskutiniu metu labai pasikeičiau į gerąją pusę. Man tai buvo malonu girdėti. Pastebėjau ir pati, kad santykiai su aplinkiniais ir šeimoje žymiai pagerėjo, kad mano požiūris į gyvenimą pasikeitė.
„Al-anon“ susitikimus lankau jau 7 metus. Šiuo metu esu labai dėkinga šiai organizacijai, esu dėkinga bendražygėms už suteiktą palaikymą, už atskleistas galimybes. O abejojantiems dėl „Al-anon“ anonimiškumo galiu pasakyti vieną: mano gyvenime yra daug „Al-anon“ narių, kurie laikui bėgant tapo be galo artimi, kai man negerai, aš žinau kam paskambinti, su kuo susitikti, kur renkasi grupė, tačiau aš ir po 7 metų grupės lankymo nežinau daugelio narių nei pavardžių, nei darbo srities, nei gyvenamosios vietos. Manau tai didžiausias anonimiškumo įrodymas. Į grupes renkasi žmonės, turintys alkoholio problemų šeimoje, ir anonimiškumas išlaikomas savaime, nes nė vienas iš mūsų nenori, kad aplinkiniai žinotų apie mūsų asmenines problemas. Šiandien dienai mūsų visuomenė yra daugiau teisianti nei palaikanti.
Taigi, kam reikia pagalbos, tikrai nedvejodami ateikite: tiesiog ateikite ir paklausykite, o paskui nuspręsite, ar jums to reikia.
