Kartą per gastroles Korėjoje buvo aktorės Dalios Brenciūtės gimtadienis. „Naktį vartausi lovoje, bet dėl aklimatizacijos negaliu užmigti, – prisimena vilnietis aktorius. – Pamaniau, parašysiu Daliai sveikinimą.
Bemiegę naktį atsirado eilėraštis, dedikuotas D.B.“
Tai nutiko dar 2002 metais. O štai 2015-aisiais Dainius gimtadienio proga trumpą eilėraštuką parašė aktorei Eglei Gabrėnaitei.
„Nors aktorės gerai nepažįstu, ne kartą teko stebėti ją, einančią Gedimino prospektu: žvilgsnis klaidžioja toliuose, plaikstosi apsiausto skvernai“, – tokį įspūdį apie kolegę susidarė D.Gavenonis.
O ką jis yra gavęs įsimintino iš kolegų ar gerbėjų?
„Kai namie du aktoriai (Dainiaus žmona – Rasa Samuolytė), abu gauname nemažai įvairiausių dovanų iš gerbėjų, tik neturime įpročio jų eksponuoti. Neapkabinėjame sienų ir nuotraukomis. Bet yra kelios dovanos, kurios labai artimos širdžiai ir mūsų namuose padėtos saugioje vietoje, – tai titnagas ir bambuko lazda. Jas padovanojo tiedu talentingi režisieriai, su kuriais aš, jaunas artistas, svajojau dirbti, – sakė D.Gavenonis. – Per gastroles Prancūzijoje, labai gražiame Djepo mieste prie vandenyno, man sukako trisdešimt metų.
Oskaras Koršunovas padavė maždaug trijų kumščių dydžio titnago gabalą, matyt, ilgus metus skalautą bangų, išgraužtą druskų, su skylėmis, primenantį kažkokio gyvio kaukolę, ir pasakė: „Būk aktorius kaip titnagas: kietas ir pavaldus.“
O bambuko lazdą gavau per vienas pirmųjų savo gastrolių – vaidinau kareivį Eimunto Nekrošiaus „Makbete“.
Tai buvo vienas iš pirmųjų rimtesnių vaidmenų. Vaidinti pas Nekrošių buvo svajonė, o dar su tokiais meistrais kaip Kostas Smoriginas. Gastrolės Japonijoje, Šidzuokos mieste. Mus nuvežė į Togos kaimelį pas garsųjį režisierių Tadashi Suzuki.
Ten jis gyvena ir yra įkūręs ypatingą teatrą.
Einam į kalną, per bambukų giraitę, o aš galvoju: „Neįtikėtina! Esu Japonijoje, kartu su Nekrošiumi einame per bambukų giraitę pas patį Suzuki!“ Nekrošius pasisuka į mus: „Gal kas turite peilį?“
„Aš turiu peiliuką“, – sakau. – „O pjūkliukas yra?“ – „Nežinau.“ – „Kaip nežinai? Turi peilį ir nežinai, ar yra pjūkliukas?“ „Neseniai pirkau“, – teisinuosi.
O pats galvoju: „Kokia gėda! Pats Nekrošius klausia, o aš nė nežinau, ar yra pjūkliukas.“
Apžiūriu tą savo peiliuką: „Yra pjūkliukas.“
Nekrošius sako mums: „Aš su jumis neisiu, čia jūsų palauksiu.“ Matyt, jau buvo lankęsis Suzuki teatre.
Suzuki pavedžiojo mus po teatrą, viską aprodė. Grįžtame atgal. Jau visai sutemę. Einame takeliu ir girdime: bambukų giraitėj kažkas šlama ir pjūkliukas džyru, džyru.
Kažkas šlumšteli ant žemės, ir vėl pjūkliuko garsas.
Išlenda iš giraitės Nekrošius su glėbiu bambukinių lazdų, supjaustęs po metrą. Įteikia kiekvienam nedaugžodžiaudamas kaip žemaitis: „Te, imk... prisiminimui.“
Matau, ant mano lazdos – jo kraujas, susižeidė bepjaudamas. Galvoju: „Pats Nekrošius šventoj bambukų giraitėj nupjovė bambuką, apšlakstė jį savo krauju ir man padovanojo.“ Stebėjau, kaip su kiekvienais metais ta kraujo dėmė ant lazdos vis mažėjo, traukėsi, kol visiškai išnyko.
Išvada: visa išnyksta, net Nekrošiaus kraujas.“
