Gerai plunksną valdantis iš Kybartų kilęs E.Krocas per savo neilgą gyvenimą jau spėjo parašyti 4 knygas.
Tiesa, tiktai pirmoji „Niekados neleisk man išeiti“ kol kas išvydo dienos šviesą.
Romaną, paremtą skausmingais asmeniniais išgyvenimais, autorius išleido savo lėšomis tūkstančio egzempliorių tiražu.
Leidykloje netruko nugulti ir antroji knyga.
Parašyta ir trečioji, o ketvirtosios knygos, kuri taip pat jau užbaigta, vaikinas neketina kol kas publikuoti – pasilaikys sau kaip savotišką vaistą, pasiskaitys, kai bus labai sunku.
„Ji – apie mergaitę, jos ištvirkavimus, prievartą, juodą gyvenimą alkoholikų šeimoje.
Ta knyga labai brutali, labai murzina, labai liūdna“, – pripažino autorius.
Kaltė dėl draugo mirties
Visos knygos, net ir tos, kurios apie mergaites, yra daugiau ar mažiau autobiografinės.
„Į pirmąją knygą įdėjau daugiausia savęs. Rašiau savo vardu, atvėriau viską, kas buvo nutylėta.
Papasakojau apie savo vaikystę, kurioje buvo visko“, – atviravo vaikinas.
Viešai prisipažinęs, kad yra netradicinės lytinės orientacijos, Edvinas įskaudino visus savo artimuosius.
Tačiau ta knyga buvo didžioji jo paties reabilitacija savo akyse po patirtų kančių ir bičiulio Šarūno, nusižudžiusio dėl to, kad tėvai jo nepriėmė tokio, koks yra, vežiojo po psichiatrijos ligonines, įprasminimas.
Ieškodamas savęs Edvinas Šarūną susirado internetu. Jis gyveno kitame Lietuvos gale ir laiškuose Edvinas jį nuolat ragindavo nebijoti būti savimi.
„Kai paleisdavo iš psichiatrijos ligoninės, jis imdavo kartoti, kad yra gamtos klaida, kad neverta gyventi. Kai pasitraukė iš gyvenimo, jis dar nebuvo sulaukęs pilnametystės.
Jaučiausi kaltas, kad nesugebėjau jam padėti, nepatariau pabėgti nuo tėvų ir daryti taip, kaip pačiam geriau“, – išgyveno Edvinas.
Jo knyga iš dalies ir yra būdas apsaugoti kitus jaunus žmones, išgyvenančius panašius dalykus kaip jis.
Tėvas nebuvo autoritetas
Edvinas su broliu dvyniu augo Lietuvos pasienio mieste Kybartuose. Tėvas šeimą paliko, kai berniukams buvo penkeri.
„Niekada nejaučiau su juo jokio ryšio. Tėvas mėgdavo išgerti, bet nesmurtaudavo.
Galiausiai mama neištvėrė, ir mes su ja likome gyventi trise.
Vienintelis mano prisiminimas iš tų laikų, kai dar gyvenome visi kartu, – kai mes miegodavome, tėvas įsijungdavo naktinę lemputę ir privemdavo šalia lovos. Vaikystėje, paauglystėje mes su broliu tėvą lygindavome su kiaule. Jis niekada mums nebuvo pavyzdys“, – atviravo vaikinas.
Edvinas nemano, kad tai, jog tėvo nebuvo šalia, galėjo lemti, kad jie su broliu yra homoseksualūs. Jo nuomone, tai įgimta.
„Bandydavau draugauti su mergaitėmis ir suprasdavau, kad jaučiu ne trauką, o atstūmimą. Suvokimas, kad esi homoseksualus ar heteroseksualus, ateina natūraliai, nebūna vieno įvykio, po kurio staiga tai supranti“, – aiškino E.Krocas.
Būdamas mažas jis apsirengdavo mamos rūbais, kai ji išeidavo į parduotuvę.
„Mama, dirbdama vaikų darželyje, buvo mačiusi, kad berniukai žaidžia su lėlėmis, tad pernelyg nekreipdavo dėmesio, kai su broliu prašydavome Kalėdoms nupirkti po Barbę.
Per Užgavėnes su broliu apsirengdavome čigonėmis ir lėkdavome per laukus su mamos aukštakulniais.
Nulaužydavome kulnus, bet jausdavomės laimingi“, – prisimena Edvinas.
Išdrįso prisipažinti broliui
Kad jaučia trauką ne merginoms, o vaikinams, broliai slėpė vienas nuo kito.
Atskirai vienas nuo kito ieškojo informacijos ir bendraminčių internete, o vienas kitą pravardžiuodavo gėjumi.
Noras prisipažinti broliui, koks yra, Edvinui kilo po keisto įvykio. Kartą vasarą jie abu nuvažiavo į Šventąją, nes mama jau buvo emigravusi į Angliją.
Atrakcionų parke Edvinas prasiskėlė galvą. Jam susiuvo žaizdą, suleido vaistų ir naktį jis vienas nuėjo prie jūros.
Visas paplūdimys buvo nusėtas tūkstančiais negyvų karkvabalių.
„Jie visi skrido per audrą ir žuvo. Kai kurie dar leisgyviai šliaužė tikėdamiesi išsigelbėti. Tada supratau: jeigu dabar nerizikuosiu, ir man nutiks taip, kaip jiems. Jei gyvensiu taip, kaip žmonės sako, kad yra normalu gyventi, pražudysiu save kaip tie karkvabaliai.
Grįžęs iš Šventosios į Kybartus vieną vakarą atidariau kambario duris ir pasakiau broliui, kad esu homoseksualus ir negaliu to pakeisti“, – pasakojo vaikinas.
Brolis tada Edviną pasmerkė, o po kelių dienų tuomet dar gyvas buvęs bičiulis Šarūnas Edvinui parašė, kad bendravo su jo broliu, kuris taip pat yra homoseksualus.
„Mes vienas apie kitą žinojome ir niekam nepasakojome. Mokykloje sklandė kalbos, gal buvo matyti iš mūsų manierų.
Žmonės pusiau juokais pavadindavo mus negražiais žodžiais“, – mokyklos laikus prisiminė Edvinas.
Pirmasis kartas nuvylė
Pirmąkart su vyru Edvinas pasimylėjo anksčiau už savo brolį.
Seneliai, pas kuriuos paaugliai gyveno, tuo metu neįtarė, kad vyksta tokie dalykai.
Pirmoji seksualinė patirtis šiek tiek nuvylė.
„Buvo labai keista. Pamaniau, kad galbūt ne su tuo žmogumi tai darau“, – sunkiai žodžius rinko šiaip jau kišenėje jų neieškantis Edvinas.
„Su tuo vaikinu bendraudavome internetu. Jis buvo lietuvis, bet gyveno Anglijoje. Pakvietė mane susitikti.
Buvo lapkričio pabaiga. Jis atvažiavo į Kybartus manęs pasiimti su savo draugais. Labai bijojau – tai buvo pirmas kartas, kai turėjau susitikti su vaikinu ir šnekėtis su juo kaip su žmogumi, kuris pirmą kartą mane pabučiuos“, – pasakojo E.Krocas.
Jis stovėjo šalia pagrindinės miesto gatvės visas drebėdamas, kartu buvo ir brolis su drauge.
Jie drąsino Edviną, bet pamatę atvažiuojantį automobilį pasislėpė už medžio.
„Išlipęs iš automobilio jis mane apsikabino. Įsėdau, ir mes nuvažiavome į jo draugų namus Jurbarke. Likome miegoti. Paaugliškai gėrėme ir rūkėme. O po to įvyko tai“, – neslėpė Edvinas.
Vis dėlto didysis lūžis buvo vasarą, išvažiavus atostogų pas Anglijoje gyvenančią motiną. Edvinui buvo šešiolika.
„Netoli namų, kur mama gyveno, buvo homoseksualų baras. Vieną vakarą ten nuėjau. Sutikau vyresnį britą. Jis tame bare buvo didžėjus.
Tai buvo pirmas mano drąsesnis bandymas atrasti save.
Pradėjau jį idealizuoti – jis tapo mano gelbėtoju, padėjusiu atsiverti, nors jam galbūt buvau tik seksualinis žaisliukas. Santykius laikėme paslaptimi.
Jis man papasakojo apie savo prisipažinimą.
Jį labai smerkė tėvai, ir jis pabėgo iš namų. Tėvai net ieškojo su policija, bet galiausiai jį priėmė tokį, koks yra“, – pasakojo Edvinas.
Gyveno lyg košmare
Viešėdamas Anglijoje vaikinas žengė lemiamą žingsnį – apie savo netradicinę lytinę orientaciją prisipažino motinai.
„Išėjau į barą. Mama liepė grįžti 10 valandą vakaro, bet aš grįžau kitą rytą. Ir grįžau su kraujosruva ant kaklo. Ji paklausė, iš kur tai, ir pradėjo ant manęs šaukti, kad per anksti prisidarysiu vaikų, gąsdinti, jog visos mergos yra kekšės. Tada pamelavau, kad draugė man tai padarė. Mama labai pyko.
Vakare gulėjau lovoje ir žiūrėjau į musę. Ji skraidė aplink šviesą. Pamaniau, kad ir mano dienos taip eina. Nuolat kartoju tą patį ratą ir nesugebu būti drąsus, perlipti per save. Pradėjau ginčytis su mama ir galiausiai išstaugiau, kad anūkų ji neturės“, – pasakojo Edvinas.
Jis papasakojo ir apie brolį. Motina labai jautriai priėmė tą žinią.
„Išsižadėjo ir manęs, ir brolio, klausinėjo šlykščių dalykų. Pasibaigus atostogoms su broliu grįžome pas senelius, o mama liko Anglijoje.
Ji pasakė ir seneliams, jie taip pat labai skaudžiai reagavo į šią žinią. Su broliu gyvenome tarp dangaus ir žemės, bet bent turėjome vienas kitą“, – apie didžiausią gyvenimo košmarą pasakojo Edvinas.
Bet ir didžiausioje tamsoje atsirado šviesos spindulys.
„Buvo gruodžio mėnuo, išvažiavau į Kauną, nes reikėjo nuo viso to pailsėti. Atsisėdęs ant kažkokių laiptų pradėjau rašyti savo knygą.
Rašiau ją ir grįžęs į Kybartus, kai grįždavau iš mokyklos. Buvo labai sunkus laikotarpis, ir aš tiesiog norėjau išsiklykti“, – guodėsi vaikinas.
Mama įteikė gėlių
Baigęs dvyliktą klasę Edvinas, nors mokykloje mokėsi prastai, sugebėjo įstoti į lietuvių filologijos specialybę Vilniaus universitete.
Tačiau studijų taip ir nepradėjo. Atsirado galimybė išvažiuoti padirbėti į Angliją, ir jis net nenuvyko pasirašyti su universitetu sutarties.
„Dirbau vištų fabrike. Stovėdavau prie konvejerio, o man ant galvos taškėsi vištų kraujas.
Sakydavau sau, kad man pasiseks, – ištrūksiu iš čia, išleisiu pirmą knygą ir ji kam nors padės“, – dar vieną pragarą prisiminė E.Krocas.
Atsiradus galimybei jis su širdies draugu išvyko į Londoną, bet jų santykiai nutrūko. Po skyrybų Edvinas vėl jautėsi atsidūręs duobėje.
„Eidavau susitikti su bet kokiais žmonėmis ir buvau pasirengęs daryti bet ką, išbandžiau visokias nesąmones.
Bet tada supratau: man nepriimtina, kai permiegoti su kuo nors reiškia lyg pasisveikinti.
Šiuo metu esu vienas, noriu gyventi laimingas ir nieko specialiai neieškoti“, – prisipažino Edvinas.
Susitaupęs 4 tūkstančius eurų jis išleido savo pirmąją knygą. Per knygos pristatymą motina jam įteikė gėlių puokštę ir atsiprašė.
„Abu susigraudinome, – neslėpė vaikinas, išdrįsęs prabilti apie netradicinę lytinę orientaciją. – Pasakiau, kad ne ji turi manęs atsiprašyti, o aš jos. Žmonės dabar linkę smerkti ją, kad galbūt ne taip mus augino. Tačiau ji padarė viską, ką galėjo, kad mes su broliu augtume laimingi.“
