Rasti darbą Lietuvoje svetimšalei buvo sunkiau nei iškęsti žiemiškus speigus. Jei pirmąjį pusmetį nebūtų buvę lietuvių kalbos paskaitų, M.Tsha vargu ar būtų galėjusi įsidarbinti net valytoja.
Mat kur tik ji ieškojo darbo, buvo pageidautina nors kiek mokėti kalbėti lietuviškai.
„Užsieniečiui sunku Lietuvoje surasti darbą, tačiau man padėjo viena draugė“, – džiaugėsi afrikietė.
Centrinės Afrikos valstybėje gimusi M.Tsha tik prieš pustrečių metų sužinojo, kokie permainingi gali būti orai ir kad svetur nėra lengva įsitvirtinti.
Tuo metu ji su tėvynaine Miriam atvyko į Vilnių studijuoti pasirinktos profesijos.
Vilniuje įsikūrusi M.Tsha vargiai pragyventų iš valytojos atlyginimo, todėl dar tiek pat pinigų jai atsiunčia tėvai iš Kongo.
Gimdytojai viliasi, kad šįmet vasarą studijas baigsianti Marie Lietuvoje susiras geriau mokamą darbą, nes ji norėtų likti gyventi būtent čia.
Marie dabar jau beveik viską supranta, kas kalbama, tačiau pačiai kalbėti sklandžiai lietuviškai dar per sunku.
M.Tsha tikisi iki vasaros patobulinti savo šnekamąją kalbą.
Kol Kongo sostinėje Kinšasoje mokėsi mokykloje, Marie iš geografijos pamokų tik apytiksliai žinojo, kur yra Lietuva.
Tuo metu ji nesitikėjo, kad likimas kada nors nublokš į šią šalį.
„Man patinka studijuoti užsienyje. Kai pabaigėme mokyklą, su Miriam išvykome į Indiją pasimokyti anglų kalbos“, – pasakojo M.Tsha.
Nors afrikietės gimtoji kalba – prancūzų, ji norėjo išmokti kalbėti angliškai, kad galėtų rinktis studijas šia kalba. M.Tsha su drauge Bangalore Pietų Indijoje naujos kalbos mokėsi metus ir septynis mėnesius.
Miriam draugė studijavo Ukrainoje ir jai pasakodavo apie Lietuvą. Indijoje tuo metu buvusios afrikietės susižavėjo tais pasakojimais ir nutarė paieškoti studijų būtent mūsų šalyje.
Anglakalbių grupėje Socialinių mokslų kolegijoje studijuojanti M.Tsha Vilniuje su drauge nuomojasi butą, tad teko ieškotis ir darbo.
Marie pavyko įsidarbinti tik valytoja, nes ji norėjo dirbti ne visą dieną, kad turėtų laiko nueiti į paskaitas.
Viename sostinės biure studentė iš Kongo Demokratinės Respublikos plauna grindis, valo dulkes, išneša šiukšles.
Kol ankstyvais rytais ir savaitgaliais M.Tsha sukasi su šepečiais ir vandens kibiru, darbuotojų prie darbo stalų paprastai dar nebūna.
Todėl ji tvarkosi gerai nusiteikusi ir atsipalaidavusi – valytoja niūniuoja savo šalies dainas, kartais įsijungia televizorių, kad pasižiūrėtų futbolo mačą.
Nors šis darbas praskaidrina M.Tsha nuotaiką, uždarbio nepakanka pragyventi. Todėl tėvai kiekvieną mėnesį Marie siunčia dar tokią pat sumą, kokią ji gauna už valytojos darbą.
Smulkų verslą turintys afrikietės tėvai, be Marie, užaugino du sūnus ir keturias dukras. Bet tik Marie savo gyvenimą mėgina kurti ne tėvynėje.
Kad galėtų paremti dukrą, motina siuva drabužius ir juos parduoda vietos žmonėms, o uždirbtus pinigus gimdytojai siunčia į Lietuvą atžalai. Drabužių, skirtingai nei pinigų, M.Tshai netrūksta.
Mat šį sausį paspaudus dideliems šalčiams draugai Marie sunešė daugybę vilnonių megztinių, kojinių, šalikų.
Vieną dieną, kai termometras parodė 23 laipsnius šalčio, net ir turėdama šiltų drabužių, M.Tsha nesiryžo išeiti iš namų.
Tądien ji laiką leido šiltai įsitaisiusi prie knygų ir ruošė valgį. Marie mėgsta gaminti savo šalies virtuvės patiekalus – dažniausiai ji ruošia ryžius su daržovėmis, kepa žuvį.
Tačiau prekybos centre nusipirkusi mangų M.Tsha nebuvo sužavėta, nes šie vaisiai nė iš tolo nepriminė tų, kuriuos ji ragaudavo gyvendama Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Lietuvoje afrikietei net ir apelsinai neskanūs, nes jie – per daug vandeningi.
Tačiau mandarinų dažnai pavyksta nusipirkti normalių, kokius buvo įpratusi valgyti savo šalyje.
Su draugais kavinėse apsilankiusi M.Tsha ragavo lietuviškų patiekalų – cepelinų, kiaulienos karbonado ir jai šie valgiai patiko. Užsisakydama maisto ar susitikdama su bičiuliais Marie turi puikią progą pabendrauti mūsų kalba.
„Aš turiu lietuviškai kalbančių draugų, iš jų mokausi. Viską suprantu, ką jie šneka, bet jūsų kalba labai sunki“, – lietuviškai ištarė Marie.
Tačiau savo mintį pratęsė angliškai pabrėždama: „Jeigu noriu turėti gerą darbą, turėsiu išmokti kalbėti lietuviškai.“
Ar Vilniuje ji nesutiko lietuvio mylimojo?
„Neturiu draugo“, – patikino M.Tsha.
Egzotiškos išvaizdos studentė nepastebėjo ir didesnio vyrų dėmesio, mat gatvėje lietuviai nesišypso, neužkalbina.
Tačiau M.Tsha gerbėjai nelabai ir rūpi. Studentė šiuo metu dar negalvoja apie šeimą.
Išvengti painiavos padeda sostinių pavadinimai
Kongo Demokratinė Respublika, iš kurios kilusi M.Tsha (nuo 1971 iki 1997-ųjų buvęs Zairas), kartais vadinama Kongu-Kinšasa.
Taip siekiama atskirti Kongo Demokratinę Respubliką nuo Kongo Respublikos su sostine Brazaviliu.
Pastaroji valstybė dažniau vadinama tiesiog Kongu arba Kongu-Brazaviliu.
