Tolumoje horizonte išnyksta miestas ir jūra, o atsidūrus kitoje greitkelio pusėje, žengiant smėlėtais keliais išilgai dygliuotų krūmų, aukštų pinijų, matyti ir daržai.
Moliūgai, cukinijos, pomidorai, persikai auga ant plačių įvairaus aukščio lysvių saulės nutviekstame slėnyje.
Tarp mėlynos spalvos statinių, kurios byloja apie sumanytą drėkinimo sistemą, prie bananų krūmų su mačete darbuojasi raumeningas nedidelio ūgio vyriškis.
„Jie atvyko čionai, – pasakė Mateu vardu prisistatęs 73 metų vyras, rodydamas į ilgaplaukių jaunų žmonių grupę, sėdinčią už poros šimtų metrų priešais seną namą. – Jie – tokie mieli ir malonūs, todėl man visai nesvarbu, kad čia gyvena nelegaliai.“
Jau 15 metų Kan Masdeu, buvusi raupsuotųjų ligoninė miškingose Barselonos apylinkėse, užimta. Iš tikrųjų šis pastatas su žemės sklypu priklauso vietos valdžiai ir bažnyčiai.
Bet per praėjusius 50 metų tai niekam neberūpėjo. Ligoninė buvo apleista, žolėmis apaugo sklypas, bet jo vertė tik augo.
„Čia visur augo usnys ir mėtėsi akmenys, o dabar galime auginti vaisius ir daržoves. Ir visa tai ekologiška“, – džiaugėsi Mateu.
2001-ųjų gruodžio mėnesį įsibrovėliai apsigyveno tuščiame pastate ir, nepaisydami visų jo savininkų skundų bei mėginimų iškeldinti, liko.
Jie žingsnis po žingsnio renovavo namą, pasirūpino vandens tiekimo, saulės energijos įrenginiais ir kartu su aplinkiniais gyventojais įdirbo bendrai naudojamus daržus.
Metams bėgant triukšmingosios Barselonos pašonėje atsirado idiliška vieta. Bet tokia, kur pragyventi žmonėms pakanka labai nedaug pinigų.
Naujųjų Kan Masdeu gyventojų kaimynas Mateu palygino: „Mano vaikystės metais buvo visiškai normalu, kad žmonės kartu augo ir gyveno kaime.
Dabar tai vadinama „bendruomene“ ar „kolektyvu“.
Bet visiškai nesvarbu, kaip tai apibūdinama: tai tiesiog gražus, patrauklus gyvenimo būdas kaip anksčiau.“
Kan Masdeu įsikūrė apie 30 suaugusiųjų ir vaikų. Jie vienas su kitu dalijasi požiūriu į gyvenimą ir troškimais.
„Nusprendę čia persikelti atsisveikinome su savo tradiciniu gyvenimu. Nors dabar dirbame net daugiau, bet jau kitaip.
Ir neuždirbame jokių pinigų. Čia laikomės kitokių nuostatų ir ugdome kitokias vertybes“, – „Lietuvos rytui“ aiškino viena Kan Masdeu gyventoja.
Bet tai nėra pabėgimas nuo įprasto gyvenimo su pilka kasdienybe, mokamo darbo ir vartojimo. Viso labo apsisprendimas dėl kitokio gyvenimo.
„Bet utopija nėra tikslas, tik kryptis“, – sakė fotografas Carlo Bevilacqua, remdamasis 1516-aisiais filosofo Thomo More’o išleistame romane „Utopija“ pavartota sąvoka.
Šis kūrinys pasakoja apie tolimą salą Utopiją, kurios žmonės laikosi idealios visuomenės formos. Jiems svarbiausia – bendra gerovė, o ne individuali nuosavybė.
Šią iš viduramžių atkeliavusią idėją iki šiol stengiamasi išbandyti visų formų ir rūšių bendrijose.
Norėdamas sužinoti, kaip atrodo mūsų laikų utopijos, italas C.Bevilacqua ketverius su puse metų keliavo po pasaulį ir fotografavo vietas, kur išbandomos kitokio gyvenimo svajonės.
Pasak menininko, jis susitiko ir bendravo su labai laimingais žmonėmis ir tarp jų nesutiko nė vieno ciniko ar praradusio realybės jausmą.
Savo kelionę C.Bevilacqua pradėjo nuo Aurovilio Indijoje – vienos seniausių eksperimentinių gyvenviečių, įkurtos dar 1968-aisiais.
Dabar čia, kur gyvena apie pustrečio tūkstančio žmonių, kasdien plūsta šimtai lankytojų. Jie nori viską pamatyti – pavyzdžiui, kad ir futuristinio rutulio formos šventyklą, atrodančią kaip ateivių rūmai iš ankstyvojo mokslo fantastikos filmo.
Šventykloje medituojama stengiantis panirti į dvasingumą, bet tai nėra susiję su religija.
Tautybė, amžius, lytis, turtas – viso to, kas gali žmones skirti, turi būti atsisakyta. Juk Aurovilis reiškia kur kas daugiau negu vietovę.
Ją drąsiai galima pavadinti laboratorija, kur tyrinėjamas žmogiškasis vieningumas, solidarumas, humanizmas.
Ši idėja praktikoje atrodo taip: mažos pagrindinės pajamos visiems Aurovilio gyventojams, ilgalaikių technologijų tyrimas ir pritaikymas, darbas žemės ūkyje, joga.
„Visa tai labai gerai organizuota“, – pasakojo C.Bevilacqua, kuris čia buvo apsistojęs trims savaitėms.
Aurovilio gyvenimo būdas nė kiek jo nevaržęs, neribojęs. Juk, kaip ir kiti gyventojai, fotografas galėjo bet kokiu metu pasitraukti.
Šios eksperimentinės gyvenvietės projektu rūpinasi Jungtinių Tautų Švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO ir Indijos vyriausybė.
Daugelis tokių vietų kaip Aurovilis buvo įkurtos praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje.
„Manyta, kad tokio tipo bendruomenių seniai nebelikę. Bet tai netiesa. Aš buvau maloniai nustebęs, kiek daug projektų išgyveno, kaip jie išaugo ir dabar tapo bendruomenėmis, kurių nariai puoselėja nesugadintas vertybes“, – sakė fotografas.
Praėjus trejiems metams, kai Indijoje buvo įkurtas Aurovilis, iš „gėlių vaikų“ miesto San Fransisko pajudėjusi „Volkswagen“ autobusiukų, sunkvežimių ir įvairiomis spalvomis išmargintų mokyklinių autobusų kolona patraukė į Samertauną (Tenesio valstija).
Šio neįprasto, vaizdžiai sakant, karavano keliautojai nusipirko rančą ir įkūrė bendruomenę „The Farm“, paremtą kolektyviniu darbu. Kadangi fermos gyventojai susidūrė su nemažomis problemomis, eksperimentavo su narkotikais, jų projektui buvo kilęs pavojus žlugti.
Dabar fermoje gyvena 150 narių, kurių dauguma ten ir gimė. Savo tėvų hipių idėjas jie pavertė šiuolaikinėmis.
Įrengusi efektyvius saulės įrenginius, įkūrusi leidyklą ir fabriką jonizuojančios spinduliuotės matavimo prietaisams gaminti dabar bendruomenė „The Farm“ yra nepriklausoma.
Daugelis jaunesniųjų jos narių porai metų buvo išvykę studijuoti, bet paskui grįžo.
„The Farm“ nariai – pragmatiški hipiai. Jie mėgina gyventi taip, kad nedarytų žalingo poveikio aplinkai, mažai vartoja ir beveik nesukaupia šiukšlių. Ir nuolat kuria naujas technologijas, kad galėtų ilgai naudotis turimais ištekliais“, – sakė C.Bevilacqua.
Vakarų Viržinijoje esančio Grin Banko miestelio žmonės norėtų turėti kuo mažiau reikalų su šiuolaikinėmis technologijomis.
Jie nesinaudoja mobiliaisiais telefonais, mikrobangų krosnelėmis, neturi radijo imtuvų, televizorių, belaidžio ryšio.
Grin Banko miestelis, didžiausio pasaulio radioteleskopo vieta, išsidėstęs zonoje, kur nėra jokių elektromagnetinių bangų.
Teleskopas priima signalus iš visatos, todėl aplinkui turi būti ramu.
Dėl šios priežasties Grin Banko miestelis tapo mobiliajam ryšiui jautrių žmonių iš viso pasaulio prieglobsčio vieta.
Čia įsikūrė 60 žmonių, kurie trokšta sukurti bendruomenę – nedidelį pasaulį be elektromagnetinių bangų.
Kitoks pasaulis yra įmanomas – toks Marinaledos (Ispanija) šūkis.
Marinaleda – komunizmas andalūziškai. Beveik tris tūkstančius gyventojų turinti bendruomenė nuo 1979 metų gyvena kolektyvinėje ekonomikos sistemoje, kuri remiasi mero Sanchezo Gordillo koncepcija.
Beveik visi kaimo gyventojai dirba žemės ūkio kooperatyve, kuris jau daugelį metų džiaugiasi geru pelnu.
Net tuomet, kai Ispaniją purtė krizė, Marinaledos rezultatai buvo tokie puikūs, kad kaimas buvo pirmųjų šalies žiniasklaidos puslapių lyderis.
Virdžinijos valstijoje (JAV) esantis Jogavilis, arba Ašramas, – vienas žinomiausių jogos vienuolynų pasaulyje.
Šioje vietovėje su lotoso žiedus primenančia šventykla įsikūrę 200 žmonių gyvena pagal tradicinius dvasinius papročius.
Dvasiškai giminingų sielų grupė, 1975-aisiais susibūrusi aplink charizmatiškąjį Falco Tarassaco, Šiaurės Italijoje įkūrė ekologinį kaimą Damanhurą.
Save aprūpinanti bendruomenė turi įspūdingą šventyklą, kuri buvo pastatyta po žeme.
Ant tarpeklių išraižytos vakarinės Vankuverio (Kanada) pakrantės, Laisvės įlankoje, Wayne’as Adamsas ir Catherine King sukūrė plaukiojančią Pavėsinės salą („The Bower“).
Tai – namas-laivas su didžiuliu sodu.
Lietaus vanduo ir netoli esantis krioklys – svarbiausias apsirūpinimo vandeniu šaltinis, sutvirtinantis jų ryšį su gamta.
„Šias vietas sieja viena nuostata: kartu pasiekiama daugiau nei pavieniui“, – sakė fotografas C.Bevilacqua.
Bet tai nereiškia radikalaus visuomeninio perversmo.
„Apsilankęs šiose netradicinėse vietose susidariau įspūdį, kad žmonės ieško natūralaus gyvenimo. Tokio, kuris ne griauna, bet kuria“, – sakė C.Bevilacqua.
Tokios bendruomenės gali išbandyti idėjas ir jas skleisti. Iš Kan Masdeu iki šiol neiškeldinti įsibrovėliai, nes visuomenė jaučia dideles simpatijas projektui.
„Utopija“ – reiškia nerealus, neįgyvendinamas.
Svarbu, kad esama tokių vietų, nes jos keičia pasaulį“, – sakė italų fotografas C.Bevilacqua.
