Rūšiuoja savo lobyną
Kupiškio rajone, Maugarų kaime, gyvenanti buvusi prancūzų kalbos mokytoja 84 metų Janina Lauciuvienė yra aistringa kolekcininkė. Ji renka kalendorėlius, atvirukus, vokus, pašto ženklus, pinigus – monetas ir banknotus, degtukų dėžučių etiketes, skirtukus knygoms ir metalinius ženklelius.
Maugariškės kolekcijos įspūdingos, jose – nuo kelių šimtų iki kelių tūkstančių eksponatų.
Keliatūkstantinėje pašto ženklų kolekcijoje – eksponatai iš 130 valstybių. O naujausi monetų kolekcijos eksponatai – visų ES šalių eurų rinkiniai.
Moteris atskirai sudėjusi visa, kas siejasi su Kupiškio kraštu. Vien kalendorėlių Kupiškio tema ji sukaupusi per šimtą. Ji turi ir keliolika kalendorėlių, skirtų kraštietei dailininkei Veronikai Šleivytei.
Pašto ženklų ir pinigų kolekcijų pensininkė namie nelaiko, jas sūnūs išvežę ir saugiai padėję Vilniuje, o atvirukų, mažų kalendorių ir vokų lobynai – visad po ranka.
Ilgai rinktas įdomybes pensininkė dabar kaip tik rūšiuoja ir sistemina.
Kolekcijoje – jaunas A.Sabonis
J.Lauciuvienė neša ir ant stalo deda sunkius albumus su kalendorėliais. Juos moteris renka nuo 1969 metų. Neseniai suskaičiavo, kad turi prikaupusi 4300 vienetų.
Tiesa, daugelį per ilgus metus kauptų eksponatų moteris dėdavo į stalčių ir tik išėjusi į pensiją sukauptą turtą išskirstė, sukaišiojo į albumus pagal temas.
Kalendoriukų paveikslėliai – savotiškas mūsų šalies raidos atspindys. Miestų herbai, juvelyrų reklamos, gyvybės draudimas, kelionių agentūros, Dailės akademija, kaimo turizmo sodybos, Grūto parkas, automobiliai, TV serialo „Giminės“ reklama, pasaulio lietuvių sporto žaidynės, gyvūnai, Zodiako ženklai, lietuviška atributika, sportas ir dar gausybė kitokių temų, išleistų prieš daugelį metų, dabar atrodo egzotiškai.
Pačiai kolekcininkei įdomiausi – nepriklausomybės pradžioje leisti kalendorėliai, juose daug tautinės simbolikos, beveik ant kiekvieno puikuojasi trispalvė. Tarp tokių ir gausybė kalendorėlių su garsiais mūsų sportininkais, su anuomet į aukštumas šovusia krepšinio žvaigžde Arvydu Saboniu.
„Visas Kupiškis tuos kalendorėlius man rinko. Jei kas toliau kur išvažiuoja, vis parveža dar nematytų“, – prisiminė J.Lauciuvienė.
Tokiu būdu kolekcininkę pasiekė ir keletas Kinijoje leistų senų kalendoriukų.
Kelis lapus užima kalendorėliai su cirku. Kai J.Lauciuvienė prancūzų kalbą dėstė Vabalninko žemės ūkio technikume, vieno mokinio tėvas, kažkaip susijęs su cirku, tų kalendorėlių jai padovanojo visą šūsnį.
Šaiposi, kad karstan sudės
Užsidegimą rinkti įdomius daiktus J.Lauciuvienė paveldėjo iš savo tėvo. Dalis dabartinių jos kolekcijų pradėtos rinkti seniau nei prieš šimtą metų.
Iš tėvo kolekcionuotų daiktų gausiausia buvusi pašto ženklų kolekcija.
„Seniai norėjau tą kolekciją perimti ir toliau pildyti, bet tėvas vis nedavė, labai ją vertino ir saugojo, tik kai paseno ir ėmė eksponatus vaikams dalinti, gavau progą kolekcijas perimti“, – sako pensininkė.
J.Lauciuvienės vaikai, anūkai ir proanūkiai polinkio šiam pomėgiui neturi, dėl to jai šiek tiek apmaudu.
Kolekcininkės sutuoktinis 86 metų Albinas Laucius žmoną erzina: „Gal jai karstan reiks visa sudėt?“
„Kai sūnūs buvo maži, kolekcionavo saldainių popierėlius. Bet tuo viskas ir baigėsi“, – juokiasi J.Lauciuvienė. Vienas sūnus dirba gydytoju, kitas baigė fiziką, o sukasi prekybos medicinos įranga versle.
„Anūkas atsiuntė kelis šimtus pašto ženklų iš JAV ir Anglijos. Štai ką tik gavau atvirlaiškį iš Londono, vėl naujas pašto ženklas“, – džiaugiasi J.Lauciuvienė.
Kai anūkas dirbo Danijoje, atvirlaiškiai keliavo ir iš ten. Dabar vienas proanūkis gyvena Norvegijoje, tad iš fiordų šalies į Maugarus taip pat plaukia popieriniai laiškai.
„Šiaulių muziejus man laišką parašė, kad kai bus nebereikalingi atvirukai, jie mielai atvažiuos ir išsiveš“, – J.Lauciuvienė rami, kad jos popieriniai lobiai neprapuls.
Gelbėdamiesi dalį sunaikino
Atvirukų kolekcija skaičiumi kiek kuklesnė. Seniausias šios kolekcijos eksponatas išleistas turbūt 1925 metais, o gal kiek anksčiau, bet tuo laiku siųstas paštu J.Lauciuvienės mamai. Ant atviruko pavaizduoti du įsimylėjėliai, kita pusė smulkiai prirašyta, užpildytas kiekvienas plotelis.
„Mano mamai simpatija rašė, bet jų draugystė, matyt, nutrūko, nes tai nebuvo mūsų tėtis“, – šypsosi moteris.
To laiško smulki rašysena ir pablukęs rašalas saugo labai senas romantiškas paslaptis.
Ikikarinių atvirukų mokytojos kolekcijoje – vos keletas. Senais laikais, kai atvirukus kolekcionavo jos tėvas, tų laikų leidinukų, siuntinėtų kaip atvirlaiškių, buvę daug.
„Močiutę ir tetą pagavo ir išvežė į Sibirą, tėtė su broliais spėjo pabėgti. Tada jie sunaikino viską, prie ko raudonieji būtų galėję prisikabinti. Atsimenu, turėjom stiklinę su Vyčiu, dabar kieme radau tik šukes. Teta dirbo Panevėžio ligoninėje, ji namo buvo parvežusi nuotraukų, kur sovietiniai saugumiečiai gydytojus ruožais išpjaustė. Tas nuotraukas dėdės irgi sunaikino“, – tragiškas giminės likimo akimirkas prisiminė J.Lauciuvienė.
Atvirukų kolekciją papildo ir keli tūkstančiai įvairiausių spalvų ir formų vokų.
Su prancūze turi daug kalbos
J.Lauciuvienė tikina, kad prie jos kolekcijų gausėjimo daug prisideda ir susirašinėjimų draugė prancūzė Rozalina. Ji už lietuvę jaunesnė 20 metų.
Moterys susipažino prieš 10 metų Salamiestyje. J.Lauciuvienė ten į renginį buvo pakviesta vertėjauti.
„Jau seniai nebedirbau mokytoja, kai nekalbi, tai kalba užsimiršta. Tą dieną susipažinę be pertrūkio kalbėjomės 4 valandas ir išsiskyrėme kaip didelės draugės. Rozalina mus su vyru pakvietė atvykti į Prancūziją, buvome susiruošę, bet aplinkybės sutrukdė ir nuo tada su prancūze ėmėme susirašinėti“, – netikėtai užsimezgusią ir jau dešimtmetį trunkančią draugystę J.Lauciuvienė labai brangina.
Rozalina finansininkė, ji tik pernai išėjo į pensiją. Ji dabar daug keliauja ir lietuvei siunčia aprašytus savo įspūdžius iš įvairių šalių. Kartu svečiuose kraštuose įsigyja ir vietinių pinigų draugės kolekcijai. J.Lauciuvienė rodo neseniai Mianmaro turguje pirktus ryškiaspalvius banknotus, juos prancūzė ką tik atsiuntė.
„Laiškuose mes kalbam apie viską, pasakojamės apie šeimas, vaikus, anūkus, turim vieni kitų nuotraukų. Kai atšventėm savo auksines vestuves, jai nusiuntėm nuotraukų“, – pasakoja moteris.
J.Lauciuvienė irgi ne namisėda, ji lankėsi Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje.
„Tiek, kiek Rozalina, aš nepamatysiu. Jie iš savo pensijų gali po pasaulį keliaut, o mums apie tai nė ko kalbėti nėra. Prisimenu ir laiką, kai tik universitetą baigiau, grįžau į kaimą mokytojauti. Įgijusi aukštąjį išsilavinimą, o iš pirmos algos net dviračio negalėjau nusipirkt“, – prisimena pensininkė.
Renka ir krašto istoriją
J.Lauciuvienė yra surinkusi 900 degtukų dėžučių etikečių. Jos kolekcijoje guli 300 skirtukų knygoms, o metalinių ženklelių skaičius perkopęs 500.
Be aistros kolekcionuoti, maugariškė yra dar ir atsidavusi kraštotyrininkė, ji renka medžiagą apie Kupiškio rajone išnykusius kaimus. Vietovėse jau seniai nebelikę nė vienos sodybos, o ji suranda ten gyvenusių žmonių giminaičius, važiuoja pas juos, klausinėja, ką šie prisimena iš anų išnykusių kaimų gyventojų pasakojimų, žmonės suranda ir senų nuotraukų.
J.Lauciuvienė yra viena iš leidžiamos „Kupiškėnų enciklopedijos“ talkininkių, davusių medžiagos net keliems skyriams. Ji taip pat trijų knygų apie iš šio krašto kilusius sportininkus bendraautorė.
