Neseniai Nacionalinės filharmonijos didžiojoje scenoje nuskambėjo nuotaikingas Artūro Noviko (51 m.) džiazo mokyklos vokalinio ansamblio „Jazz Island“ koncertas. Be jokio instrumentinio pritarimo, tik balsais buvo atliekama įvairių žanrų ir epochų muzika.
Šiame koncerte ypač ryškiai nuskambėjo Artūro tėvo Mikalojaus Noviko (76 m.) dainos, kurių aranžuotės padeda jas iš naujo atrasti.
Kai scenoje populiarios dainos „Gera“ pagal poeto Antano Saulyno eiles solo partiją užtraukė Artūro sūnus Paulius Novikas (18 m.), salėje nugriaudėjo plojimai.
Tokia staigmena salėje sėdinčiam kompozitoriui buvo geriausia anūko ir sūnaus dovana Kalėdų proga.
Šią dainą aranžavęs A.Novikas nesigaili, kad tapo vokalo pedagogu, choro dirigentu, nors paauglystėje jam buvo kilusi mintis nutraukti muzikos pamokas. Jis neslėpė, kad vienu metu smuikas atrodė kaip peilis po kaklu.
Chorvedės, vokalo pedagogės Irenos Novikienės (75 m.) ir kompozitoriaus M.Noviko šeimoje gimusiam Artūrui likimas nepašykštėjo įvairių išbandymų. Jis puikiai supranta savo sūnus Paulių ir Simą, kurie M.K.Čiurlionio menų mokykloje mokosi Dailės skyriuje.
Nuo trejų metų į dainavimo paslaptis gilinasi tik Paulius, o jo jaunesnis brolis Simas laisvalaikį skiria ne muzikai, o sportui.
Novikų šeimoje ne kartą nematoma ranka pakreipė likimo vingį. Kai Pauliaus senelis Mikalojus ėmė svajoti apie muzikos studijas, jis namuose neturėjo pianino.
Nusipiešęs ant popieriaus lapo klaviatūrą ir pasidėjęs ant stalo jis belsdavo pirštais ir lavindavo judesius.
Niekada nesigailėjęs, kad tapo kompozitoriumi, M.Novikas krimtosi tik dėl vieno – kad netapo pianistu. Jo tėvas muzikos pedagogas padėjo pasiruošti muzikos teorijos egzaminui, bet tapti pianistu jau buvo per vėlu.
1954 metais stojamasis egzaminas į Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą (vėliau – technikumą, konservatoriją) buvo kaip scena iš komedijos.
Įėjęs į kambarį, kuriame sėdėjo septyni komisijos nariai, M.Novikas sulaukė klausimo, kodėl čia stoja. Jis tikino, kad jo galvoje nuolat sukasi įvairios melodijos.
Tada kompozitorius Jurgis Gaižauskas (1922–2009) paprašė būsimo studento ką nors pagroti, bet jis teisinosi, kad negali to padaryti būtent dabar, nes labai jaudinasi.
M.Noviką išgelbėjo tai, kad sugebėjo pasiruošti teoriniams dalykams kur kas rimčiau nei muzikos mokęsi moksleiviai. Mikalojus svajojo tapti rimtu kompozitoriumi, kaip garsusis vokiečių muzikas Ludwigas van Beethovenas.
Per plauką ėmęs studijuoti kompoziciją M.Novikas dėkojo likimui, kad tai padėjo jam susirasti žmoną Ireną. Mikalojus ir Irena kartu – nuo 1963-iųjų. Jie susilaukė sūnaus Artūro ir dukters Ingridos.
Su būsima chorvede ir vokalo pedagoge Irena Kudabaite kompozitorius susipažino J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje. Jis buvo ketvirtakursis, o ji – pirmo kurso studentė.
Mikalojus kaip tikras džentelmenas kviesdavo į kino teatrą ne tik savo išrinktąją, bet ir jos drauges. Bet nutiko taip, kad 1959 metais jis beprotiškai įsimylėjo savo būsimos žmonos draugę.
Jis nebuvo gražuolis, todėl sukūrė dainą „Parašyk tu man paprastą laišką“.
Bet nei daina, nei jos autorius tai studentei nepatiko. Užtat labai patiko Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestro vadovui Jonui Vadauskui ir nuskambėjo televizijoje per naujametį koncertą.
Tuo metu estrados Lietuvoje beveik nebuvo, todėl po sėkmingo debiuto M.Noviko daug kas prašė duoti dainų.
„Nenorėjau kitų nuvilti, buvau priverstas dainas kurti, nes negalėjau prisipažinti, kad daugiau neturiu. Mano dainos paplito, o rimtoji kūryba buvo primiršta“, – pasakojo M.Novikas.
Kad sūnus Artūras paskyrė savo gyvenimą muzikai, kompozitorius taip pat vadino laimingu atsitiktinumu.
Nusivylimas smuiku ir noras mesti muziką, maištingas charakteris, net sunki tarnyba to meto sovietinėje armijoje – daug aplinkybių gludino būsimo choro dirigento, džiazo muzikos mokytojo, dainininko, aranžuočių, skirtų vokaliniams ansambliams bei chorams, autoriaus ir tarptautinių konkursų laureato A.Noviko charakterį.
Seneliai dabar tikisi, kad anūkas Paulius atsidės vokalo studijoms, nes turi gražų balsą ir yra labai darbštus.
Pokalbis apie jaunąją kartą Novikų namuose prasidėjo nuo to, kaip talentingi tėvai auklėja savo atžalas.
– Neklausiu, kaip atsitiko, kad atsidūrei scenoje, nes gimei Novikas. Ar tėvai atėmė iš jūsų vaikystę?
Paulius: Gal ir atėmė paprastą vaikystę, bet aš ją turėjau tokią, kokią nedaug vaikų turi. Kai pradedu skaičiuoti, kiek šalių apvažiavome, kokiose scenose esame stovėję ir kiek žmonių mums yra ploję, svaigsta galva.
Visas mano gyvenimas yra džiazo mokykla – beveik visi draugai iš ten. Ir aš neįsivaizduoju, kaip kitaip gali būti.
Mano jaunesnysis brolis Simas kažkaip sugebėjo nepradėti dainuoti. Jis sporto mokykloje žaidžia tėčio itin mėgstamą stalo tenisą ir jau greit jį sutvarkys bent kurioje nors srityje.
Bet ir Simas visada su muzika, nes visada su mumis – nedainuoja, bet garsinti padeda, žada būti mūsų fotografu. Ir mama juk ne muzikė, bet mums visiems vadovauja.
– Esame įpratę, kad choristai dainuoja taip susikaupę, lyg būtų gyvos statulos. Kodėl jūsų auklėtiniai ne tik dainuoja, bet ir šoka?
Artūras: Esu prieš stagnaciją, man nepriimtina muštruoti vaikus. Mano mokykloje galioja kitokios taisyklės: mes šokame, žaidžiame, netgi būna taip, kad solfedžio pamoką paverčiame linksmu užsiėmimu. Judesiui taip pat skiriame daug dėmesio.
Visaip bandome vaikus išlaisvinti, atpalaiduoti, vėliau – koordinuoti. Beveik visą dainų choreografiją sukuriu aš.
Net stovėjimo brėžinys yra surepetuotas ir judėjimas, aišku, jei tai nėra laisvas džiazinis kūrinys, kur paliekame vietos improvizacijai. Pastaruoju metu mes mokomės ir kalbėti.
Noriu, kad vaikai išmoktų pristatyti kūrinius, laisvai papasakotų apie mūsų kolektyvą, jei reikia, ir renginį vestų.
– Ketinate išleisti tėčio dainų kompaktinę plokštelę. Daug jo dainų atliekate koncertuose. Tai mada, ar duoklė tėčiui?
Artūras: Nenoriu ir negaliu jų savintis, bet vis tiek manau, kad turiu didesnę teisę nei kiti su jomis žaisti – atnaujinti, pamoderninti.
– Kaip anūkas vertina senelio prieš pusę amžiaus parašytas dainas?
Paulius: Kai tėtis pasakė, kad įrašinėsime kompaktinę plokštelę, nepuolėme krykštauti, nes žinojome, jog darbo reikės įdėti labai daug. Bet tėčio aranžuotės užkabina. Jei paklaustumėte „Jazz Island“ ansamblio dalyvių, kokias dainas linksmiausia dainuoti, daugelis paminėtų ne vieną mano senelio dainą.
– Prieš keletą metų vyko pasaulinė chorų olimpiada, kurioje net du jūsų vokaliniai ansambliai laimėjo medalį.
Artūras: Tai reiškia, kad dirbome ne veltui. Visiems savo būsimiems mokiniams noriu pasakyti, nes esami jau ir taip žino, kad norint ko nors pasiekti reikia daug dirbti. Ir savo sūnums tai kartoju nenuilsdamas.
– O kaip su jumis elgėsi jūsų tėvai?
Artūras: Jei prasižengdavau, mane uždarydavo į tamsų kambarį, statydavo į kampą, klupdydavo ant kelių. Aš viską atsimenu. O vieną kartą taip prisidirbau, kad dvi savaites tėvai manęs neišleido į lauką.
Buvo vasara. Pagavau širšę, nupjoviau uodegėlę, norėjau įsitikinti, ar ji gali suleisti savo geluonį. Pasirodo, gali. Mano seseriai Ingridai smarkiai ištino kaklas, grįžo tėvai, o ji vis verkė. Tada man buvo skirtas namų areštas. Pats nesuprantu, kodėl taip padariau.
Mikalojus: Buvo toks metas, kai Artūras tingėjo mokytis.
Irena: Jis lankė M.K.Čiurlionio meno mokyklą, grojo smuiku, reikėjo daug mokytis, o jis maištavo. Jau ketinome jį paimti iš tos mokyklos. Laimė, vienas pedagogas įtikino, kad tai būtų didžiausias nusikaltimas, nes Artūras – labai gabus.
– Kada įvyko lūžis?
Artūras: Vėjai galvoje buvo. Bet rimtai į viską žiūrėti privertė tarnyba kariuomenėje. Nyku ir baisu buvo Azerbaidžano kalnuose. Aplink arba tyla, arba azerbaidžanietiška muzika, kurios iki šiol negaliu klausytis.
Tada ir įvyko lūžis – supratau, kad pagaliau reikia žinoti, ko noriu iš gyvenimo. Ir tvirtai nusprendžiau – noriu muzikos.
Grįžęs iš armijos pasinėriau į mokslus ir darbus. Pradžioje Moksleivių rūmuose vadovavau chorui. Pamačiusi mano entuziazmą Jaunimo centro valdžia leido įkurti Džiazo studiją.
Vėliau, gimus pirmagimiui, žmona Jurga pasiūlė įkurti savo mokyklą. Rizikavome ir gerai padarėme. Dabar dirbame taip, kaip įsivaizduojame, kad turėtų dirbti muzikos mokyklos.
Mano mokiniai laimi „Dainų dainelės“, džiazo konkursus, aukso medalius pasaulio chorų olimpiadoje.
Viena scenos žvaigždė yra man pasakiusi – gerai tau, Novikai, kad gali užsidaryti savo džiazo mokykloje ir ramiai dirbti. Nereikia nei prie prodiuserių, nei prie visokių projektų derintis.
– Chorvedžiu reikia gimti ar to galima išmokti?
Artūras: Pažinojau puikių muzikantų, kurie negalėjo būti choro dirigentais. Jie net perėjo į muzikos teoriją, kad nereikėtų stovėti prieš minią žmonių.
– Ar kiekvienas gali sukurti dainą?
Mikalojus: Dabar tokia situacija, kad netgi nepažįstantis natų žmogus gali parašyti dainą. Jis gali neturėti supratimo, kas yra melodija, bet gali kurti dainas, tekstus. Aš niekada neeiliavau ir nerašiau eilėraščių, nes nesu šios srities profesionalas.
Daugiausia dirbau su šviesaus atminimo poetu A.Saulynu, pastaruoju metu Dalia Teišerskytė parašo man vieną kitą tekstą.
Visada numatydavau atlikėją. Dažniausiai rašydavau dainas ne moterims, o vyrams, ypač dainininkams Stasiui Liupkevičiui, Leonidui Šumskiui. Esu kelias dainas parašęs ir Stasiui Povilaičiui, bet mūsų biologiniai laukai nesutapo.
– Kas jūsų namuose laiko visus kampus?
Irena: Aš, nes taip buvo nuo pradžių. Mikalojus yra kaip garbės konsulas. Bet man netrūko dėmesio, nes mūsų šeimoje yra tradicija, kad po koncerto visi renkasi pas mus.
Aš taip pat atsidėjau muzikai – 15 metų dirbau su Lietuvos radijo ir televizijos komiteto choru, dar 20 metų buvau liaudies dainų ir šokių ansamblio „Ugnelė“ choro vadovė.
Mikalojus: Visą laiką stengiausi būti demokratiškas, manau, kad toks ir buvau.
Gerai sutariu su vaikų draugais. Mūsų namų durys jiems atviros. Ir dabar esu dėkingas anūkui Pauliui už tai, kad neužmeta mano dainų ir pateikia labai nuoširdžiai.
