Jaunystėje gyvendamas Bostone tuo metu būsimas kunigas A.Saulaitis antradienio ir šeštadienio vakarus skirdavo savanorystei. Jėzuitų namuose jis atsakinėdavo į telefono skambučius žmonių, atsidūrusių ties bedugne.
Ši emocinės paramos ir pagalbos linija buvo skirta žmonėms, kurių galvose sukosi mintys apie savižudybę. Tokią paramą jis teikė trejus metus.
Gimęs Kaune ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvykęs iš Lietuvos, 1949 metais A.Saulaitis kartu su tėvais įsikūrė JAV.
Bostono universitete įgijęs filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius jis įstojo į Jėzaus draugiją, buvo įšventintas į kunigus.
Padėdamas kitiems jis matė daug vargo. A.Saulaitis tarnavo Brazilijoje San Paulo lietuvių parapijos vikaru, vadovavo Čikagos jaunimo centrui, vėliau tapo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresnysis.
1997-aisiais buvo paskirtas į Lietuvą, čia iki 2003-iųjų ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas. Iš visų pareigų, kurias gyvenime turėjo, A.Saulaičiui sunkiausia buvo laidoti jaunus nusižudžiusius žmones, kuriuos pats buvo pakrikštijęs.
Jaunystės patirtis, kai Bostone per savaitę aukodavo du vakarus, jam daug atvėrė. Daugiausia skambučių būdavo apie Kalėdas arba per Padėkos dieną, kuri JAV švenčiama kone kiekvienoje šeimoje.
Tokiu šventiniu metu vienatvė neretai prislegia vyresnio amžiaus amerikiečius. Jie nebūtinai buvo našliai, netekę savo antrųjų pusių.
Surinkę psichologinės pagalbos telefono numerį šie žmonės prisipažindavo A.Saulaičiui apie savo ketinimus žudytis.
Kartais lietuvis suprasdavo, kad gali būti paskutinis žmogus, kuris bendravo su suicidinių minčių (minčių apie savižudybę) apniktu asmeniu.
Kunigas A.Saulaitis prisiminė ne vieną istoriją, kurios atskleidė, kad kenčiantis žmogus gali kabintis už menkiausio šiaudo.
– Kaip užmegzdavote ryšį telefonu su žmonėmis, kurie grasindavo nusižudyti? Ką jiems sakydavote?
– Yra dvi geležinės taisyklės, kurias mes, savanoriai, žinojome. Viena jų – daryti viską, kad žmogus prabiltų ir išsikalbėtų.
Antra – stengtis įtraukti jį į pokalbį, įtikinti, kad yra įvairių galimybių įveikti sunkumus, o savižudybė nėra vienintelė išeitis.
Negalima sakyti tokių žodžių: „Viskas praeis“, „Nenusimink“. Yra buvę tokių sunkių pokalbių, kad išmušdavo prakaitas.
Negali filosofuoti su nepažįstamu žmogumi bet kokia tema, turi išklausyti, ką jis sako, ir neleisti jam nutilti.
– Kiek dažniausiai trukdavo pokalbiai?
– Apie 45 minutes ar valandą. Pasitaikė tokių atvejų, kai žmonės skambindavo į paramos liniją keliskart.
Viena jauna moteris pati buvo medikė, augino du vaikus. Mes ilgai kalbėjome, buvo jau vakaras, o mūsų telefono linija veikdavo iki 22 valandos.
Aš ją įspėjau, kad mūsų pokalbis gali nutrūkti. Ji prisipažino, kad nori nusižudyti rytoj, trečiadienį. O vėliau tikino, kad norėtų su manimi vėl pasikalbėti.
Aš pasakiau, kad kaip savanoris budžiu prie telefono antradieniais ir šeštadieniais. Jei ji nusižudys trečiadienį, vadinasi, šeštadienį mudu negalėsime pasikalbėti.
Moteris sukluso ir atsisveikino: „Teisingai, tada iki šeštadienio.“ Mūsų pokalbyje buvo mažai logikos, bet jis padėjo apsispręsti nelaimingai moteriai.
Dar vienas atvejis, kuris įstrigo į atmintį, – tai pokalbis su moterimi, kuri skundėsi, kad ją visi atstūmė, nesirūpina net vaikai ir jos nelanko.
„Blogiausia, kad mane užmiršo Dievas“, – tikino šešiasdešimtmetė.
Mes kalbėjome keliskart, ji skambindavo man kas kelias dienas. Vėliau sužinojau, kad ji yra lietuvių kilmės. Mes susitikome mieste, ji buvo tokia nusivylusi, kad nenorėjo rūpintis nei savimi, nei buitimi.
Man pavyko suorganizuoti būrelį jėzuitų studentų, su kuriais nuvykome pas ją, išdažėme jos butą, norėjome, kad ji įsitikintų – yra žmonių, kuriems ji rūpi. Jai reikėjo nedidelio padrąsinimo, nes vėliau ji atsitiesė.
– Kodėl pradėjote savanoriauti? Ar domėjotės psichologija? Ar turėjote daug laisvo laiko?
– Tuo metu savanoriavo vyresnio kurso jėzuitai, jie man pasiūlė pabandyti, aš mielai sutikau.
– Ar buvo tokių akimirkų, kai manėte: esu paskutinis žmogus, su kuriuo nepažįstamasis bendrauja? Ar nebuvo nuojautos, kad, nepaisant visų pastangų, jis gali nusižudyti?
– Žmogus skambina į pagalbos liniją iš didelio skausmo. Būdamas kitame telefono ryšio gale turi neleisti jam nuklysti į abstrakčius dalykus, turi padėti sugrįžti prie esamos nuotaikos, jausmų. Turi klausytis tų signalų, nes nepažįstamas žmogus kalba su tavimi ne šiaip sau, o įspraustas į kampą.
Privalai su juo kalbėtis tol, kol jis už ko nors užsikabins ir supras, kad jo ketinimas nusižudyti – bloga išeitis.
Nė vienas savanoris negali garantuoti, kad išgelbės visus. Savanorio tarnystė dar nereiškia, kad kitam žmogui pavyks įveikti sunkumus. Savanorio užduotis – išklausyti, bet jis negali mokyti, ką toliau daryti.
Būtų kvaila, jei pultum auklėti. Žmogus turi suprasti, kad yra daug įvairių būdų atsikratyti dvasinio skausmo, kad yra specialistų, kurie gali padėti.
– Ką daryti, jei žmogus atstumia tokią pagalbą? Jei jis jaučiasi nemylimas, nors jį supa puikūs žmonės, kurie juo rūpinasi?
– Reikia stengtis jį prakalbinti. Bet negalima jo smerkti už tai, kad nori nusižudyti, kad yra nedėkingas ar nenuoširdus. Jei užsipulsime, kad jis neteisus, kad nemyli gyvenimo, jis dar labiau užsisklęs savyje.
Svarbu remtis patirtimi kitų šalių, kurios daug nuveikė savižudybių prevencijos srityje. Lietuvoje jau irgi yra sukurtas tokios pagalbos tinklas.
Žmonės pamažu įsitikina, kad nėra gėda kreiptis pagalbos į psichologą, kaip ne gėda susilaužius ranką ieškoti specialisto, kuris galėtų uždėti gipsą ir ją sutvarstyti.
– Ar tikintieji rečiau galvoja apie savižudybę?
– Esu įsitikinęs, kad susidūrę su sunkumais jie ieško kitokios išeities. Bet tikėjimas nėra tautybė, nėra pasas, todėl sunku daryti išvadas.
Tikėjimas labiau padeda atsitiesti žmonėms, kurių artimieji nusižudė.
Keletą metų esame organizavę pagalbą žmonėms, kurie neteko savo šeimos narių. Tai buvo 10 savaičių trukmės programa. Kartu su manimi dirbo kelios psichologės.
Mano gyvenime iš visų darbų tai buvo sunkiausias. Kai girdi skaudžias istorijas, negali jų užmiršti – viskas lieka viduje.
Yra daug jaunų žmonių, kurių tėvas ar motina nusižudė. Ši nelaimė palieka randą gyvųjų širdyje, nes jų artimieji nemirė nuo ligos, o patys pakėlė ranką prieš save.
Blogai, kai kiti nesupranta, jog žmogus žudosi ne norėdamas mirti, o norėdamas gyventi be skausmo. Jis neištveria dvasinio skausmo, nes nuo fizinio skausmo yra stiprių medikamentų.
Turime mokyti visuomenę, kaip atpažinti suicidinius ketinimus. Kilus įtarimų, reikia išdrįsti paklausti: „Ar galvoji apie savižudybę?“ Jei žmogus tai patvirtina, reikia jam padėti gauti pagalbą.
– Jei namuose įvyksta savižudybė, ne visi žmonės kreipiasi į savitarpio pagalbos grupę. Kaip ištirpdyti ledus?
– Sunku prisipažinti, kad artimasis nusižudė. Ypač motinoms, kurių vaikai pasitraukė iš gyvenimo. Jos neretai nutraukia ryšius su tais, kurie pažinojo jos vaiką, nes tai tik primena skausmą.
Aš niekada nesistebiu, nesmerkiu ir neteisiu. Jei mama išgyvena dėl sūnaus žūties – pradedu nuo to momento, bet neklausinėju, kodėl jis nusižudė.
Visą dėmesį skiriu stipriems jausmams bei išgyvenimams ir vengiu detalių. Būtų didžiausia nesąmonė kaltinti motiną, kad ji ne taip augino sūnų.
Reikia galvoti, kaip eiti pirmyn. To neįmanoma padaryti be susitaikymo.
Vienas berniukas, kurį aš pats krikštijau, sulaukęs penkiolikos metų nušoko nuo tilto. Kai mes jį laidojome, vienas klasės draugų pasakė tobulą kalbą: „Mes tau atleidžiame, ir tu mums atleisk.“
Lietuvoje vis dar gyva tradicija, kai nusižudę žmonės laidojami kapinėse atskirai – šalia nekrikštytų vaikų.
Visuotinėje Bažnyčioje to jau seniai nėra, o Lietuvoje net šiandien yra kunigų, kurie laikosi tokio požiūrio.
Ateina pas tokį žmogus ir sako, kad nusižudė paauglys sūnus, bet kunigas nesutinka pašventinti, nesutinka, kad mirusio paauglio karstas būtų įneštas į bažnyčią. Tai labai blogai.
– Ar yra tokia dogma, kad atėmęs sau gyvybę žmogus turi būti atskirtas nuo Bažnyčios?
– Taip elgiamasi manant, kad visi blogi žmonės turi būti atskirti – jie ne tokie geri kaip mes.
Vargšas mirusysis jau yra Dievo glėbyje, jam nėra jokio skirtumo, kur ir kaip bus palaidotas.
Pagalvokime apie jo tėvus ir artimuosius. Juk žmonės eina į bažnyčią, kai turi bėdų, todėl negalima jų dar labiau skaudinti.
Esu laidojęs daug žmonių, kurie nusižudė. Mes meldžiame Dievo gailestingumo gyviesiems ir mirusiesiems – tokia dabar Bažnyčios nuostata, nors prieš šimtą metų galėjo būti ir kitaip.
Negalime smerkti ar teisti nusižudžiusio žmogaus. Turime padėti jo tėvams išgyventi skausmą, kuris būna kur kas didesnis, nei vaikui mirus nuo ligos ar žuvus avarijoje. Turime rūpintis gyvaisiais. Jau yra kur kreiptis – emocinės paramos ir pagalbos linijos, įvairios programos.
Tik reikia nenuleisti rankų – juk viena savižudybė paliečia mažiausiai dešimties žmonių gyvenimą.
