Jaunystėje gyvendamas Bostone tuo metu būsimas kunigas A.Saulaitis antradienio ir šeštadienio vakarus skirdavo savanorystei. Jėzuitų namuose jis atsakinėdavo į telefono skambučius žmonių, atsidūrusių ties bedugne.
Ši emocinės paramos ir pagalbos linija buvo skirta žmonėms, kurių galvose sukosi mintys apie savižudybę. Tokią paramą jis teikė trejus metus.
Gimęs Kaune ir Antrojo pasaulinio karo pabaigoje išvykęs iš Lietuvos, 1949 metais A.Saulaitis kartu su tėvais įsikūrė JAV.
Bostono universitete įgijęs filosofijos, teologijos ir chemijos magistro laipsnius jis įstojo į Jėzaus draugiją, buvo įšventintas į kunigus.
Padėdamas kitiems jis matė daug vargo. A.Saulaitis tarnavo Brazilijoje San Paulo lietuvių parapijos vikaru, vadovavo Čikagos jaunimo centrui, vėliau tapo už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių jėzuitų vyresnysis.
1997-aisiais buvo paskirtas į Lietuvą, čia iki 2003-iųjų ėjo Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijolo pareigas. Iš visų pareigų, kurias gyvenime turėjo, A.Saulaičiui sunkiausia buvo laidoti jaunus nusižudžiusius žmones, kuriuos pats buvo pakrikštijęs.
Jaunystės patirtis, kai Bostone per savaitę aukodavo du vakarus, jam daug atvėrė. Daugiausia skambučių būdavo apie Kalėdas arba per Padėkos dieną, kuri JAV švenčiama kone kiekvienoje šeimoje.
Tokiu šventiniu metu vienatvė neretai prislegia vyresnio amžiaus amerikiečius. Jie nebūtinai buvo našliai, netekę savo antrųjų pusių.
Surinkę psichologinės pagalbos telefono numerį šie žmonės prisipažindavo A.Saulaičiui apie savo ketinimus žudytis.
Kartais lietuvis suprasdavo, kad gali būti paskutinis žmogus, kuris bendravo su suicidinių minčių (minčių apie savižudybę) apniktu asmeniu.
Kunigas A.Saulaitis prisiminė ne vieną istoriją, kurios atskleidė, kad kenčiantis žmogus gali kabintis už menkiausio šiaudo.
– Kaip užmegzdavote ryšį telefonu su žmonėmis, kurie grasindavo nusižudyti? Ką jiems sakydavote?
– Yra dvi geležinės taisyklės, kurias mes, savanoriai, žinojome. Viena jų – daryti viską, kad žmogus prabiltų ir išsikalbėtų.
Antra – stengtis įtraukti jį į pokalbį, įtikinti, kad yra įvairių galimybių įveikti sunkumus, o savižudybė nėra vienintelė išeitis.
Negalima sakyti tokių žodžių: „Viskas praeis“, „Nenusimink“. Yra buvę tokių sunkių pokalbių, kad išmušdavo prakaitas.
Negali filosofuoti su nepažįstamu žmogumi bet kokia tema, turi išklausyti, ką jis sako, ir neleisti jam nutilti.
– Kiek dažniausiai trukdavo pokalbiai?
– Apie 45 minutes ar valandą. Pasitaikė tokių atvejų, kai žmonės skambindavo į paramos liniją keliskart.
Viena jauna moteris pati buvo medikė, augino du vaikus. Mes ilgai kalbėjome, buvo jau vakaras, o mūsų telefono linija veikdavo iki 22 valandos.
Aš ją įspėjau, kad mūsų pokalbis gali nutrūkti. Ji prisipažino, kad nori nusižudyti rytoj, trečiadienį. O vėliau tikino, kad norėtų su manimi vėl pasikalbėti.
Aš pasakiau, kad kaip savanoris budžiu prie telefono antradieniais ir šeštadieniais. Jei ji nusižudys trečiadienį, vadinasi, šeštadienį mudu negalėsime pasikalbėti.
Moteris sukluso ir atsisveikino: „Teisingai, tada iki šeštadienio.“ Mūsų pokalbyje buvo mažai logikos, bet jis padėjo apsispręsti nelaimingai moteriai.
Dar vienas atvejis, kuris įstrigo į atmintį, – tai pokalbis su moterimi, kuri skundėsi, kad ją visi atstūmė, nesirūpina net vaikai ir jos nelanko.
„Blogiausia, kad mane užmiršo Dievas“, – tikino šešiasdešimtmetė.
Mes kalbėjome keliskart, ji skambindavo man kas kelias dienas. Vėliau sužinojau, kad ji yra lietuvių kilmės. Mes susitikome mieste, ji buvo tokia nusivylusi, kad nenorėjo rūpintis nei savimi, nei buitimi.
Man pavyko suorganizuoti būrelį jėzuitų studentų, su kuriais nuvykome pas ją, išdažėme jos butą, norėjome, kad ji įsitikintų – yra žmonių, kuriems ji rūpi. Jai reikėjo nedidelio padrąsinimo, nes vėliau ji atsitiesė.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ priede „Gyvenimo būdas“.
