Žymės Manto darbų kalendoriuje siekia net 2018 metų gruodį. Svarbiausias lietuvio tikslas dabar – patekti tarp dešimties geriausių JAV ir Kanados vestuvių fotografų. Buvimas geriausiųjų šimtuke jo nebetenkina.
„Mokytojai mane vadindavo narkomanu, nes mano akys visada paraudusios, o kodėl – nežinau“, – šyptelėjo Joniškyje gimęs ir augęs M.Kubilinskas.
Anuomet jis pedagogams buvo tikras galvos skausmas – visiškai nesimokė ir sunkiai nustygdavo vietoje.
„Turbūt buvau pats blogiausias mokinys per visą mokyklos istoriją. Jei tik kas nors nutikdavo, kaltas būdavau aš“, – apie mokyklą lyg kokį košmarą pasakojo dabar amerikiečių garbstomas fotografas.
Kaina – būdas atsirinkti klientus
Viena vestuvių fotosesija kainuoja apie 4 tūkstančius JAV dolerių (3777 eurus). Tiek atsieina poros fotosesija prieš vestuves, per kurią fotografas susipažįsta su jaunaisiais, ir pačios šventės akimirkų fiksavimas.
Tokią sumą už svarbiausios gyvenimo šventės įamžinimą išgali mokėti jauni amerikiečių specialistai – gydytojai, architektai, menininkai, karininkai.
Būtent šis ne pats turtingiausias, tačiau anaiptol ir ne prasčiausiai gyvenantis amerikiečių socialinis sluoksnis pamišęs dėl lietuvio nuotraukų.
Kai kurie jo kadrai slepia tokią stiprią, kūną pašiurpti priverčiančią emociją, kad dramatiškumu galėtų drąsiai varžytis su dokumentiniais pasaulinių agentūrų „metų kadrais“.
Įkainiai Mantui padeda atsirinkti klientus, mat jo nuotraukos – ne kiekvieno skoniui.
„Mano fotosesijų kaina prasideda nuo 3900 JAV dolerių (3683 eurų). Taigi JAV palyginti nebrangu. Daug eksperimentavau tai keldamas, tai leisdamas kainas ir radau patį geriausią variantą – dabar pas mane ateina patys „fainiausi“ žmonės.
Jeigu kainą pakeliu, ateina tie, kurie turi daug pinigų ir tave šokdina. Verčiau darysiu už mažiau, bet tai, ką mėgstu“, – dėstė Mantas.
Anksčiau jo darbų kainos buvo mažesnės, bet vienas atvejis viską pakeitė.
„Didžiausias sukrėtimas buvo, kai kartą atėjęs į vestuves fotografuoti sužinojau, kad tortas kainavo brangiau nei mano paslaugos.
Tada atsibudau ir supratau, kad žmonės kėdėms, stalams, dekoracijoms išleidžia daugiau negu atsiminimams.
Po to karto pasakiau sau – daugiau už ačiū nedirbsiu“, – atviravo fotografas.
Kadrai nesurežisuoti
M.Kubilinskas nekenčia režisuotų kadrų.
„Nedarau perliukinių nuotraukų“, – savo žargonu kalbėjo buvęs joniškietis.
Niekas jo neprivers fotografuoti jaunųjų su skėčiais lietuje, nebent tas lietus įsiterptų į kadrą netyčia. Mantas niekada nepasakys, kaip dėti ranką ar pasukti galvą.
Jis leis jauniesiems švęsti savo šventę, jų nevarinėdamas, nepastebimai gaudydamas ypatingas akimirkas. To, ką sugauna jo objektyvo akis, surežisuoti neįmanoma, todėl nuotraukos sukrečiamai tikros.
Kiek akys užmato – beribis žaliai raibuliuojantis vanduo. Ir dvi susiglaudusios irklentės – vyras ir moteris sėdi, persiropštę ant vienos, nuleidę kojas į vandenį. O virš jų slenka milžiniškas lėktuvo šešėlis.
Tokios sužadėtuvių nuotraukos nesurežisuosi net ir labai norėdamas.
„Tai buvo pats didžiausias netikėtumas. Su visais klientais pradžioje išsišnekame, kas jiems patinka, ką mėgsta, kokie jų pomėgiai, kad atrastume fotosesijai ką nors įdomesnio.
Ši pora prisipažino mėgstanti irklentes. Man kilo idėja – paguldysiu juos ant irklenčių, kaip paplūdimyje, ir užsilipęs ant tilto fotografuosiu.
Susišnekėti nepavyko, nes tilto aukštis buvo 20–30 metrų, todėl jie apačioje darė bet ką, o aš fotografavau. Ir vieną akimirką viskas užtemo.
Apsidairiau, bet fotografavau toliau. Baigęs sesiją grįžau namo ir tik tada pamačiau lėktuvą“, – pasakojo fotografas.
Paklaustas, kaip atrodo tipiškos amerikiečių vestuvės – ar primena scenas soduose su baltomis kėdėmis iš holivudinių melodramų, Mantas šyptelėjo: „Lietuviškos vestuvės šimtą kartų gražesnės.
Ne vienas teko fotografuoti. Nepalyginsi, kiek meilės, darbo būna įdėta ir kaip atrodo. Ir žmonės pas mus labai gražūs.“
Amerikoje vestuvės švenčiamos labai įvairiai. Yra ir sodų, ir viešbučių. Švenčiama ant jūros kranto. Svečių dažniausiai būna apie 100–150.
Daugiausia Mantas yra matęs 800 svečių – tai buvo indų vestuvės, trukusios tris dienas, kiekvieną dieną – po 20 valandų. Tuo metu jis buvo kitos fotografės asistentas – nebuvo lengva atlaikyti.
„Indai nepraleidžia nė vienos tradicijos, nė vieno ritualo. Jiems tai šventa. O dažniausiai susiduriu su ceremonijomis, trunkančiomis 15 minučių, – poros apsikeičia žiedais ir eina švęsti.
Bažnytinės ceremonijos pasitaiko rečiau. Iš maždaug 40 mano fotografuojamų vestuvių kokios 6 būna su bažnyčia“, – pasakojo fotografas.
Kadangi tenka susidurti su įvairiausiomis kultūromis ir tradicijomis, Mantas savo darbe neišvengia nesusipratimų.
„Teko įbėgti į indų šventyklą su batais. Mane čiupo už pakarpos ir liepė nusiauti. Po to iš manęs labai juokėsi, kai prisivalgiau aštraus maisto: jiems net ašaros bėgo iš juoko, kai stovėjau visas raudonas ir kimšau saldainius“, – juokėsi Mantas.
Brazilės meilė išgąsdino
Kaip atrodytų paties Manto svajonių vestuvės?
„Labai paprastai. Fotografui duočiau išsirinkti bet kokią pasaulio vietą, kur jis norės fotografuoti.
Dalyvautų kunigas, aš, mano žmona ir fotografas. Ir viskas.
Su giminėmis ir draugais galima bet kurią kitą dieną susirinkti bare ir pašvęsti“, – dėstė vyras. Tiesa, kol kas neaišku, ar toks planas patiktų jo antrajai pusei.
Vieno trokštamiausių JAV vestuvių fotografų širdis šiuo metu vieniša. Kadangi turėjo galimybę palyginti lietuves ir amerikietes, Mantas savo likimą susieti trokštų tik su savo tautiete.
Pati baisiausia patirtis buvo koledžo romanas su mergina iš Brazilijos. Nors karštosios Lotynų Amerikos merginos tradiciškai laikomos vyrų svajone, brazilės meilės paragavęs lietuvis to pakartoti nenorėtų.
„Tegul vyrai svajoja, bet viskas atrodo gražu, kol nesusiduri. Aš supratau, kad nenoriu maišyti kultūrų. Kai bendrauju su lietuvaitėmis, galiu būti savimi. O su kitatautėmis? Turi ten augti ir gyventi visą gyvenimą, kad jas suprastum“, – patirtimi dalijosi Mantas.
Savo buvusiąją brazilę jis apibūdino vienu žodžiu – išprotėjusi.
„Tu esi vyras, tave pačiupo, ir viskas – negali net pajudėti. Atrodo, kad ir kaip pasisuksi – tave nuolat stebi. Pavydas nežmoniškas.
Vos pradėjus susitikinėti ji man ėmė pasakoti, kiek Brazilijoje lietuvių gyvena ir kaip mes ten gyvensime“, – tai prisiminęs Mantas net nusipurtė.
Gyventi su kitataute jis nenorėtų ir dėl tos priežasties, kad nenori visą gyvenimą šnekėti svetima kalba.
„Noriu, kad mano tėvai su mano vaikais šnekėtų lietuviškai“, – rimto nusiteikimo neslėpė fotografas.
Pradžioje vežiojo baldus
Mantas už Atlanto atsidūrė prieš 11 metų motinai laimėjus žaliąją kortelę.
Tuo metu vaikinui dar nebuvo suėję 21 metai, todėl jam buvo leista apsigyventi svajonių šalyje tik kartu su tėvais kaip „nepilnamečiui“, o metais vyresnis brolis buvo priverstas likti Lietuvoje.
Internetu pavyko rasti lietuvį Gedą, kuris Vašingtone turėjo kompaniją ir ieškojo žmonių. Iš šeimos Mantas nuvyko pirmas, po mėnesio atvyko ir tėvai.
„Savo 21-ąjį gimtadienį švenčiau vienas prie televizoriaus.
Tai buvo pats „nuostabiausias“ gimtadienis, koks tik gali būti. Atvažiuoji į naują šalį, nieko nepažįsti.
Sėdi vienas prie televizoriaus, mintyse prabėga gyvenimas. Šį gimtadienį atsiminsiu visą laiką“, – sunkią pradžią svetimoje šalyje prisiminė Mantas.
Pirmasis Manto darbas „svajonių Amerikoje“ buvo baldų pervežimas.
Kadangi amerikiečiai mėgsta ne pirkti, o nuomotis būstus ir dažnai juos keičia, galima tik įsivaizduoti, kiek būdavo darbo.
„Juokdavomės su bendradarbiais, kad po šito darbo galėtume eiti ir į legioną – net ten vargo nematytume, – prisiminė Mantas. – Išeini į darbą, 20 valandų atidirbi, kitą dieną – vėl 20 ir vėl.
Taip savaitę, dvi. Kiek pamenu, per dešimt mėnesių nė vieno laisvo savaitgalio neturėjau.“
Mantas padarė išvadą, kad tame pačiame būste amerikiečiai gyvena daugiausia penkerius metus. Į kitą vietą kraustosi pasiimdami viską, kas įmanoma.
„Būdavo, ateini į namus, garažas pilnas šlamšto, dėžių iš ankstesnės gyvenamosios vietos ir iš dar ankstesnės. Atveži visa tai į naują namą ir rūsį užkrauni dėžėmis.
Žiūrėdavau ir galvodavau – kam jiems to reikia? Dėl to mano namuose nieko ir nėra.
Tik sofa, stalas ir ant jo patefonas“, – amerikiečių kraustymosi įpročiams kritikos negailėjo fotografas.
Nuo 12 metų – verslininkas
Fotografiją vadinantis savo gyvenimo aistra Mantas ne iš karto atrado tikrąjį pašaukimą.
Mokykliniai dalykai netraukė, nes jis nejautė prasmės visa tai „kalti“.
„Visą gyvenimą mane traukė prie verslo“, – prisipažino.
Tėvas, važinėdavęs uždarbiauti po visą Europą, nupirko porą kompiuterių, ir Mantas, būdamas 12 metų, su metais vyresniu broliu atidarė kompiuterinę.
Šiaip ne taip pabaigęs vidurinę įstojo į profesinę mokyklą Vilniuje mokytis informacinių technologijų. Vėliau bandė studijuoti teisę, bet mokslai nesužavėjo.
Dalykas, kurį Mantas sugebėjo užbaigti koledže JAV, – psichologija.
O to, iš ko gyvena – fotografijos, jis niekada nestudijavo.
„Dar prieš išvažiuodamas į JAV, būdamas maždaug 19-os, pamačiau nuotraukas, kurios mane pribloškė. Jas parodė iš festivalio grįžęs draugas.
Pradėjau po truputį domėtis fotografija, draugas parodė fotografams skirtą interneto puslapį – ten ir prasidėjo mano pirmieji žingsniai.
Pirmąjį fotoaparatą nusipirkau Amerikoje, kai užsidirbau pinigų. Tačiau jis buvo tiktai pažaisti.
Vėliau, kai gavau darbą Lietuvos ambasadoje, mano kolega Leonas Garbačauskas, dabar – pats geriausias architektūros fotografas, kuris buvo ir diplomatas, davė man pačiupinėti išties kietą fotoaparatą, viso kadro“, – prisiminė Mantas.
Taip jis ir užsikabino. Paėmęs paskolą Mantas įsigijo svajonių fotoaparatą už 3 tūkstančius JAV dolerių (2833 eurus) ir ėmė ieškoti klientų.
Tikėjosi, kad paskolą pavyks greitai atiduoti, bet nesisekė taip, kaip norėjosi: per 8 mėnesius nesulaukė nė vieno užsakymo.
Aktyviai reiškiantis socialiniuose tinkluose galiausiai atsirado pirmasis klientas. Tačiau kol pradėjo plaukti reguliarūs užsakymai, turėjo prabėgti 2–3 metai.
Tikslas – būti tarp 10 geriausių
Kad įgytų patirties ir galėtų pademonstruoti, ką moka, Mantas pradėjo dirbti patyrusios vestuvių fotografės Erum Rizvi asistentu – ne iš jos prašė pinigų, o pasisiūlė pats mokėti už suteiktą galimybę.
Su E.Rizvi jis dirbo apie metus, o tuomet jau ėmė judėti ir jo paties verslas. Labai prisidėjo ir bičiulio iš Lietuvos sukurta nauja interneto svetainė.
Atvykęs į Ameriką M.Kubilinskas nepatyrė jokio ypatingo susižavėjimo ar galvos svaigulio. Niekada nesvajojo ten atsidurti, bet taip jau nutiko.
Ir, kai tik galės, sugrįš gyventi į tėvynę.
Tik pirma Amerikoje reikia pasiekti tai, ką užsibrėžė, – atsidurti geriausių JAV vestuvių fotografų dešimtuke, kasmet renkamame specializuoto fotografijos žurnalo.
Taip pat norisi įkurti kelis verslus ir tapti finansiškai nepriklausomam.
Manto vertinimais, per porą metų tai įmanoma padaryti.
Į geriausių JAV ir Kanados fotografų šimtuką jis jau yra įtrauktas. O pasiekus tikslą tiesiog nebebus įdomu ten būti, reikės naujų tikslų.
„Visada sakiau, kad noriu gyventi Lietuvoje. Tai, ką pasiekiau už Atlanto, galima pasiekti bet kur“, – įsitikinęs Mantas.
Niekada nebuvęs moksliuku, bet didelių aukštumų pasiekęs lietuvis nesakė, kad mokslai mokykloje – nieko verti, tačiau ragino vien jais negyventi.
„Geriau 100 procentų susitelkti į tai, kas tau iš tiesų patinka“, – sėkmės receptu pasidalijo fotografas.
