Naktinėjimo prie televizoriaus šventinę Naujųjų metų naktį Rinkevičių namuose nebūna. „Visi užmigtume, – neslėpė Donata. – Užtat scenoje mums su vyru labai linksma.“
Jau tapo tradicija, kad net brangiausi bilietai į naujamečius koncertus šalies salėse iššluojami iš anksto. O Vilniaus kongresų rūmuose visą šventinę savaitę būna publikos apgultis, nes G.Rinkevičiaus diriguojamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras dovanoja klausytojams įspūdingą puokštę skirtingų programų – roko ir kino muzikos, džiazo ir klasikos šedevrų, operų ir miuziklų arijų, Johanno Strausso valsų ir polkų.
Pasitinkant 2017-uosius šį muzikos vėrinį pagyvino dar viena spalva – tarp simfoninių miniatiūrų įsiterpė humoristiniai dialogai: Naujųjų išvakarėse premjerinę populiariosios klasikos programą „Dviračio žinių“ stiliumi vedė aktoriai Giedrius Arbačiauskas ir D.Rinkevičienė, persikūniję į suvalkiečius iš Marijampolės ir atvykėlius iš Amerikos.
Tad įtampos per ką tik prabėgusias šventes užteko abiem Rinkevičiams.
– Ar ne apmaudu, kad per gražiausias metų šventes tenka būti juodadarbiais?
Gintaras: Jokio juodumo čia nematau. Apie muziką negalima taip sakyti – ji užveda. Prieš publiką visada būnu žvalus. Anksčiau gal mažiau koncertuodavome šventiniu laikotarpiu. Tačiau norisi atiduoti duoklę publikai ir įvairiausiems muzikos žanrams – visą savaitę kiekvieną dieną grojame skirtingas programas.
Visi mūsų šventiniai koncertai – anšlaginiai, ar skambėtų popsas, ar simfoninė muzika. Tai naudinga ir orkestrui – gerokai papildo mūsų biudžetą.
Donata: Streso akimirkomis, prieš pasirodymus, lyg ir ilgiuosi tų ramių Naujųjų, kai būdavau tik žiūrovė ar laukdavau maestro namuose.
Nors kartu koncertuojame nuo 2014-ųjų, iki šiol jaučiu nežmonišką scenos baimę.
Kartais ji apima prabudus naktį ir prisiminus koncertą. Tada negaliu užmigti – galvoje ima suktis tekstai. Bet po koncerto būna smagu.
Kai prieš dvejus metus pirmą kartą rodėme programą „J.Strausso valsų ir polkų fejerverkai“, man buvo didelė staigmena pamatyti savo vyrą pokštaujantį.
Jis yra labai griežtas žmogus, o scenoje puikiausiai moka paišdykauti – groja ksilofonu, plaktukais, daro griaustinį, smagiai bendrauja su publika.
Paskutinį programos kūrinį mes visada sušokame. Išvien pokštauja ir orkestras, tad baimė išgaruoja.
Be to, J.Strausso kūrinių programoje su mumis dalyvauja ir mūsų spanielis. Jo reikia pasakojant vieną J.Strausso gyvenimo epizodą.
Mat kompozitoriaus laikais būdavo madinga dovanoti gerbėjoms savo plaukų sruogas, o žymusis valsų ir polkų kūrėjas nukirpdavo savo šuns plaukų.
Scenos skonio jau paragavo abu mūsų šeimos keturkojai – motina ir jos atžala. Vyresnioji apsunko – nebeišlaikau vienoje rankoje, tad pradėjo „vaidinti“ mažoji.
Publikai būna daug juoko, kai mūsų spanielis laižo maestro smakrą.
Daugiau baimės šįsyk man kėlė naujoji programa, kurią reikėjo vesti paskutinį metų vakarą. Laimė, kad šalia buvo labai smagus partneris G.Arbačiauskas – jis taip greitai pagauna visas emocijas, čia pat improvizuoja!
Esame kartu sukūrę įvairiausių personažų „Dviračio žiniose“, tad turėjau į ką atsiremti.
Gintaras: Nuotaikingi, humoristiniai momentai kartais reikalauja daugiau darbo ir nervinės įtampos negu įprastinis klasikinės muzikos atlikimas.
Donata J.Strausso programoje ne tik pasakoja linksmas istorijas, bet ir groja pliauške, aš skambinu varpeliais, daužau lėkštes ir dar daug ką darau.
Mūsų programose visada yra vietos netikėtumams, o jei kuri nors programa kartojama, įliejame naujovių.
– Per darbų maratoną lieka laiko šeimos ritualams?
Gintaras: Aišku, lieka – šiek tiek laisviau būna po repeticijų ir pirmąją Kalėdų dieną nedirbame. Truputį padedu tvarkytis Donatai, nors ji mane ir atleidžia nuo darbų namuose.
Laikomės įprastų tradicijų, kurios buvo mano šeimoje, kai gyveno mama.
Tėtis per Kūčias atveža kalėdaičių. Pagoniškų ritualų neatliekame. (Juokiasi.)
Vaikai nebūna vieni namuose, kai mes dirbame, – taip pat eina į koncertus. Neprisimenu, kad per Naujuosius metus nekoncertuočiau. O Naujuosius visada sutinkame šeimoje.
Donata: Maestro būtinasis ritualas – išpuošti namus lemputėmis ir leisti fejerverkus. Jis kasmet perka vis naujas lemputes, o be fejerverkų neįsivaizduojame Naujųjų sutikimo. Vidurnaktį jie pokši mūsų kieme. Aplinkui nėra jokių langų, todėl pavojaus niekam nekeliame.
O į namų ruošą maestro nelabai įkinkysi, nes jis siaubingai daug dirba. Man geriausia viską daryti vienai, ypač jeigu laukiame giminių, kaip buvo šiemet.
Nelabai mėgstu įsileisti ir vaikų į virtuvę, net jei siūlosi padėti. Verčiau siunčiu juos susitvarkyti, užuot tvarkiusi jų paliktą netvarką virtuvėje. Vaikai puošia namus ir eglutę.
Dovanos būtinai turi būti po eglute. Kalėdų rytą jie mus pažadina, kad matytume, kaip jas išvynioja ir džiaugiasi. Tiek tų ritualų.
– Turbūt daugelis mamų stebisi, kaip jūs visur suspėjate.
– Gal spėju dėl to, kad vaikai jau nemaži: jauniausiam yra vienuolika metų, vyresnėlėms – dvylika ir keturiolika, o 20-metė Danielė jau gyvena atskirai su draugu. Ji studijuoja turizmą ir viešbučių administravimą – dar liko vieni metai.
Sunku buvo, kol vaikai nėjo į mokyklą. Laimingas atsitiktinumas, kad darbai užgriuvo jiems paaugus. To tikrai neplanavau.
Gyvenime daug kas pasikeitė, bet vaikams reikia ne mažiau dėmesio. Visi jie yra skirtingi, turi savo poreikių, su kiekvienu reikia bendrauti kitaip.
– Visa jūsų šeima ir netgi šuniukai muzikuoja. Kada surengsite bendrą koncertą?
Gintaras: Norint koncertuoti, reikia profesionalumo. Sūnus Marius rimtai mokosi dainuoti Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, todėl eina į sceną. Jis neseniai atliko svarbų vaidmenį operoje „Toska“ – gerai dainuoja. Dukra Saulė yra profesionali smuikininkė, todėl gali koncertuoti.
O Laura su Ieva galėtų pamuzikuoti tik šeimos šventėje. Jos mokosi Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje: viena – dainavimo, kita – skambinti klasikine gitara.
Tačiau paauglius ne taip lengva įkalbėti pakoncertuoti ir namuose. Kai atvažiuoja mano tėtis, buvęs vokiečių kalbos mokytojas Justinas Rinkevičius, jam kažkaip pavyksta įtikinti vaikus parodyti sugebėjimus. Jis taip pat yra dainininkas mėgėjas.
– Ar įsiminė kurios nors metų pabaigtuvės kaip išskirtinės?
Gintaras: Buvo visko. Tradiciškai per Naujuosius negastroliuoju, bet pirmaisiais Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gyvavimo metais labai veržėmės į užsienį, todėl grodavome naujamečius koncertus Ispanijoje.
Kartais ir dabar pasitaiko pasiūlymų, kurių sunku atsisakyti. Vienas atvejis įsimins visiems laikams.
Kartą per Kalėdas koncertavau Berlyno filharmonijos kamerinėje salėje su Berlyno kameriniu orkestru, o po repeticijos skridau vienai dienai namo.
Tačiau lėktuvas dėl blogų orų nutūpė Rygoje ir teko važiuoti į Vilnių taksi. Galėjau ir negrįžti tą naktį – dideliu greičiu skriejantį automobilį sumėtė ant apledėjusio kelio.
Visa laimė, kad bloškėmės į pusnį, o važiavusieji iš paskos padėjo išstumti mašiną. Taigi namo grįžau gyvas ir sveikas.
Donata: Visus penkiolika metų, kiek esame kartu, mūsų Naujieji vienodi.
Maestro po dviejų koncertų grįžta namo lyg išgręžtas.
Pasėdime prie stalo, paleidžiame fejerverkus, sugiedame Lietuvos himną, dar iškeliame vėliavą, kad nereikėtų sausio 1-ąją, Vėliavos dieną, ir „nulūžtame“.
Tikrasis mūsų šventimas – scenoje. Turbūt greitai orkestre prasidės kalbos, kad laikas ruošti naują programą.
