Vos septynių kvadratinių metrų bendrabučio kambaryje dienas leidžianti Gražina praradusi viltį, kad jos gyvenimas kada nors pasikeis, mat ramybę drumsčia ir beveik 9000 eurų skola.
Vis dėlto per negandas ji vis dar sugeba matyti šviesą ir atsikvėpusi ištaria. „Aš tikiu stebuklais ir gerais žmonėmis.“
G.Sakalauskaitė gyvena itin kukliame kambaryje. Nors jis labai mažas, jame labai jauku ir tvarkinga. Paklota lova, pakabintos švarios užuolaidos, greta keli šventųjų paveikslėliai ir kalėdinės girliandos, primenančios, jog artinasi didžiosios metų šventės. Juntamas kosmetikos kvapas.
Tiesa, dėl susidariusių skolų Gražinos šventės nebus sočios ir džiugios. Ji šypteli – jei ne ją globojanti Maltos ordino pagalbos tarnyba, ji neturėtų nei šio kambarėlio, nei maisto šaldytuve.
Gyvenimas dužo po mamos mirties
Vaikystę Gražina leido Kauno rajone su seneliais. Dienos buvo nerūpestingos ir sočios, mergaitė augo apsupta meilės ir šilumos.
Kai ji sulaukė septynerių, mama ją pasiėmė į savo namus. Gražina ėmė lankyti mokyklą, tačiau tuo pačiu patyrė nemažai streso – ją trikdė patėvis, mylimas mamos vyras.
„Negalėjau pakęsti matydama, kaip jis muša mano mamą, kaip nuolat geria. Mama buvo labai tvarkinga moteris, nuolat dirbo ir stengėsi dėl šeimos gerovės. O jis, kiek pamenu, visus pinigus pragerdavo“, – prisiminė Gražina.
Kai Gražinos mamai suėjo 36-eri, jai diagnozavo žarnyno ir dvylikapirštės žarnos vėžį. Dukra kasdien rūpinosi ant patalo gulinčia mama, o greitoji į namus važiuodavo kone kasnakt – mama negalėdavo pakęsti baisių skausmų.
Vis dėlto kova su vėžiu buvo sėkminga – dėka vieno Kauno profesoriaus moteris pagijo, o pasaulį paliko praėjus ligai kone 20 metų, autoavarijos metu.
Tada jai buvo 56-eri. „Mes tada važiavome automobiliu ir rėžėmės į stovintį sunkvežimį. Mačiau, kaip mama užgeso. Niekada nepamiršiu tos akimirkos.
Man buvo 26-eri. Iki šiol jaučiu, kad man trūksta mamos“, – sėdėdama savo kambaryje pasakojo moteris.
Maskvoje patyrė tris insultus
Mamos mirtis paliko neišdildomus randus Gražinos širdyje. Dėl patirto streso, jaudulio ir nerimo moteriai paralyžiavo kojas. „Laimei, anksčiau buvau sportininkė, mano rankos buvo labai stiprios, todėl galėjau ropoti jomis pasiremdama.
Vėliau situacija pagerėjo, atsigavau ir pradėjau vaikščioti“, – skaudžius prisiminimus dėstė vilnietė.
Baigusi prekybos mokyklą, ji pradėjo dirbti su maisto parduotuvėje. Tiesa, visą gyvenimą svajojo apie dainavimą ir muzikavimą, mat iš tėvo paveldėjo gerą balsą ir muzikinę klausą.
Vis dėlto gyvenimas nebuvo rožėmis klotas – Lietuvoje neturėjusi artimųjų, į kuriuos galėtų remtis, po mamos mirties ji išvyko į Maskvą uždarbiauti. „Jokios kitos kalbos nemokėjau, todėl nesukau į Europą – tikėjau, kad ir Maskvoje galiu užsidirbti.
Tiesa, ten buvo chaosas, vieni darbdaviai mokėdavo atlyginimą, kiti – ne. Štai ir dabar iki šiol man niekas negali paskaičiuoti tikslaus mano darbo stažo, nes ten dirbau neoficialiai, pas skirtingus darbdavius.
Maskvoje nebuvo labai gerai. Ten patyriau tris insultus. Laimei, po jų netapau gulinčia „daržove“, tačiau pasekmės – visam gyvenimui.
Aš nevaldau kairės kūno pusės, smegenų žievė yra pažeista. Dėl to aš negaliu greitai dirbti, mano reakcija sulėtėjusi, šlubuoja atmintis.
O kažkada galėjau pasigirti puikia atmintimi“, – neslėpė liūdesio G.Sakalauskaitė.
Piktina valstybės dėmesys į skurstančius
Gražina niekada nebuvo ištekėjusi. Ji neslepia – turėjo draugų, tačiau į santykius žiūrėjo labai rimtai, todėl prie altoriaus nenuėjo nė su vienu.
Dabar ji gailisi dėl tokio sprendimo, bet pabrėžia, jog geriau būti vienai negu su girtaujančiu žmogumi. „Man smirda ta degtinė, labai nemėgstu girtuoklių“, – kategoriškai sakė pašnekovė.
Nors moteris turi antros grupės neįgalumą, vis dėlto jokios išmokos ji negauna. Kas mėnesį privalo pragyventi už 100 eurų, kuriuos gauna prekybos centruose rinkdama pirkimo kvitus.
Čekiai reikalingi statistikos departamentui. „Koks čia darbas. Čia kažkokie niekai. Bet vis geriau nei nieko.“
Už bendrabučio kambarį ji moka 90 eurų. Dar keliasdešimt – už komunalines. Tiek ji net neturi, todėl kaskart gelbsti Maltos ordino pagalbos tarnyba ir geri žmonės, neabejingi skurstančiųjų likimui.
„Man pikta, kad mūsų šalyje globojamos asocialios šeimos ir girtuokliai. Kiek daug tokių, kurie niekur nedirba, nesistengia kabintis į gyvenimą, tačiau gauna išmokas. Štai aš nieko negaunu.
Nenoriu būti našta. Jaučiu, kad dar galiu šiek tiek dirbti, tačiau kam aš galiu būti reikalinga su lėtu mąstymu ir prasta atmintimi?
Myniau visas instancijas, bet man tik parodo įstatymus ir pasako, kad mano darbo stažas per mažas gauti neįgalumo išmokas.
Kartais man atrodo, kad mūsų valstybėje vyrauja fašistinės ideologijos – kuo greičiau atsikratyti silpniausiųjų, nes jie niekam nereikalingi.
Vienintelė išeitis – skelbti asmeninį bankrotą. Kitaip neįsivaizduoju – juk skolos išaugusios daugiau nei 9000 eurų“, – kuklinosi vilnietė.
Paskendusi skolose griebiasi šiaudo
„Iš kur tiek skolų?“ – paklausėme Gražinos.
„Jos kaupėsi palengva. Turėjau mokėti už butą, kuriame kažkada gyvenau, tačiau neturėjau iš ko. Ėmiau greituosius kreditus. Ėmė augti delspinigiai. Vėliau dirbau su platinama kosmetika, tačiau mane apvogė. Neliko kosmetikos, kurią galėčiau parduoti, tačiau sumokėti kompanijai vis tiek turėjau.
Sumos kaupėsi palaipsniui. Nesigiriu tuo, bet dabar yra susidariusi tokia situacija ir man labai skaudu.
Dar nusipirkau ortopedinį čiužinį, kad galėčiau išsimiegoti. Ilgus metus mane kankino nemiga, baimė, skausmai. Dabar situacija kiek pagerėjusi, galiu išsimiegoti. Bent sudėjusi gluostą negalvoju apie tragišką situaciją, kuri mane slegia“, – kalbėjo ji.
Gražina prisipažino tikinti Dievu ir stebuklais. Ji viliasi, kad atsiras neabejingų žmonių, kurie padės jai išsikapstyti iš apgailėtinos situacijos, kuri šiuo metu susidariusi.
„Niekada negalvojau, kad man galėtų taip nutikti. Sapne nesapnavau. Visada norėjau gyventi oriai. Man ir dabar labai svarbu pasidažyti, pasišukuoti ir gerai atrodyti.
Tokia pati buvo ir mano mama – niekada nežibėjo prabanga, tačiau buvo labai tvarkinga moteris. Tai, turbūt, jau įaugę mums į kraują.
Nenoriu būti valstybei ar kitiems žmonėms našta. Pati suprantu, kaip viskas beviltiška, todėl aš tik maldauju padėti. Juk skęstantis griebiasi ir šiaudo“, – tvirtai laikėsi ir bandydama slėpti ašaras kalbėjo vilnietė Gražina.
***
Norėdami prisidėti prie Gražinos Sakalauskaitės gerovės, tai galite padaryti čia:
Maltos ordino pagalbos tarnybos A/s (IBAN) LT924010042400083985 AB DnB bankas
Paskirtyje nurodykite: „Pagalba Gražinai Sakalauskaitei“.
