Išvaizdus, iš pažiūros gerokai jaunesnis dviejų vaikų tėvas ir ištikimas teisėsaugininkės vyras anksčiau buvo užkietėjęs nusikaltėlis. Kalėjime jis praleido kone du dešimtmečius.
Apie kriminalinę praeitį byloja ir dvi šautinės žaizdos jo kūne. Taip sėbrai bandė susidoroti su nepatogiu bendražygiu.
Vaido istoriją temdo ir narkotikai. 25-erius metus vyras svaiginosi jais, alkoholiu arba raminamaisiais.
Didelės skolos, valkatavimas, gyvenimas landynėje, maistas nuo konteinerių – tai dar vienas kauniečio gyvenimo puslapis.
Laimei, visos piktadarystės, priklausomybės ir purvas – jau praeitis.
Šiemet kaunietis devintą kartą švęs Kūčias blaivus, švaria sąžine, tvarkinguose namuose, apsuptas mylimos šeimos. Be skolų naštos ir noro numirti.
Stalius savo rankomis pelnosi duoną, ugdo vaikus, kurie nė neįtaria, kokia tėvo praeitis, lanko Anoniminių narkomanų grupę, kur padeda sau ir likimo draugams.
Prieš dešimtmetį vienatvėje sutiktos Kūčios, kurios sukrėtė Vaidą ir paženklino pasiektą dugną, dabar tėra tik skaudus prisiminimas.
Kūne – šautinės žaizdos
Į kalėjimą vyras pateko labai jaunas. Nelaisvėje 20-ies pirmą kartą paragavo narkotikų.
„Buvau pasiutęs. Neturėjau tėvo. Vaikystėje jis išgėrinėdavo ir smurtaudavo, naktimis mus varydavo iš namų, kirviu daužydavo duris. Mane auklėjo vien mama.
Anksti susidėjau su netikusiais draugais. Visi mano nusikaltimai – smurtas ir agresija“, – pasakojo kaunietis.
Nelaisvėje jis praleido panašiai tiek, kiek grafas Montekristas – beveik 20 metų.
Kai išėjęs į laisvę nutoldavo nuo narkotikų, juos keisdavo alkoholis ar raminamieji. Visiškai atsisakyti priklausomybės savo jėgomis vyrui nesisekė.
Vaidas nuolat sukosi tarp nusikaltėlių. Kartą jo sėbrai net bandė vyrą nužudyti. Jo kūne – dvi šautinės žaizdos.
Iš nusikaltėlio narkomanas po truputį virto skurdžiumi – valkatavo, imdavo maistą nuo konteinerių, vogdavo duoną.
Įklimpęs į narkotikus, skolas, skurdą ir vienatvę dviejų vaikų tėvas mėgino atimti sau gyvybę. Laimei – nesėkmingai.
„Visą laiką vargau – nemokėjau gyventi“, – pripažino ilgametis kalinys.
Sukrėtė Kūčios
Vaidą sukrėtė vienas Kūčių vakaras. „Ėjau miesto gatve, važiavo tušti troleibusai, languose degė šviesos, kalėdinės lemputės, žvakutės. O aš ėjau vienas ir visiškai niekam nereikalingas.
Supratau, kad neįsipaišau į šitą gyvenimą. Tą vakarą apėmė didelis liūdesys.
Anksčiau laikiau save geros širdies žmogumi, o tądien jaučiausi apleistas. Neturiu su kuo net Kūčių suvalgyti – nieko neturiu“, – prisiminė anoniminis narkomanas.
Tuo metu vyras jau buvo visų atstumtas, gyveno į landynę virtusiame motinos bute, buvo nepanašus į žmogų.
Kūčių vakaro liūdesį jis ir vėl paskandino svaigaluose. Tačiau tas vakaras įsirėžė giliai į atmintį.
Už kelių mėnesių Vaidas eilinį kartą įkliuvo policijai. Įkalinimo įstaigoje, tarp keturių sienų ir įvyko stebuklas.
„Kalėjime mane savaitei uždarė vieną. Niekur negalėjau pabėgti nuo savo minčių, neturėjau draugų, su kuo pasikalbėti. Turėjau tik Naująjį Testamentą, kurį man įdavė kalėjime. Niekada anksčiau nebuvau jo skaitęs.
Skaičiau jį ir kažkas manyje pasikeitė. Ėmiau prastai jaustis dėl to, kad esu už grotų. Ką aš čia veikiu? Galiu kitaip gyventi, viduje esu kitoks!“ – svarstė kaunietis.
Nejučiomis jis ėmė keistis, nevartojo narkotikų. Už gerą elgesį jį anksčiau laiko išleido į laisvę. Iš kalėjimo jis grįžo praėjus beveik metams po lemtingųjų Kūčių.
Prislėgė skola
„Jei nieko nedarysi su savimi, nematysi vaikų“, – į laisvę grįžusį Vaidą perspėjo dabartinė jo žmona. Tuo metu jų dukrai buvo puspenktų, sūnui – pustrečių metų.
Vaikai vyrui buvo svarbūs. Jis ėmė lankyti Kauno anoniminių narkomanų (AN) grupę „Santaka“.
Kauniečiui teko iš naujo mokytis gyventi. „Neturėjau socialinių įgūdžių – nežinojau, kaip mokėti mokesčius, kaip elgtis institucijose, kaip bendrauti su žmonėmis. Anoniminių narkomanų grupelėje iš naujo visko mokiausi“, – pasakojo AN grupės narys.
Buvęs narkomanas neturėjo pajamų, dokumentų, darbo. Neturėjo ir ką valgyti. „Pasidarė gėda. Suaugęs vyras ir nieko neturiu, nieko negaliu. Tenorėjau pakeisti savo gyvenimą. Buvau sutrikęs, išsigandęs“, – prisiminė Vaidas.
Per mėnesį gaudavo 100 litų kompensaciją. Už ją nusipirkdavo įvairiausių kruopų. Blaivininkui kartais tekdavo valgyti ir vargetų valgyklose. „Supratau, kad pats nukaliau sau tokį likimą, kad tai – mano paties nuopelnas. Supratau, kad turiu pakilti iš čia“, – dėstė kaunietis.
Dvejus metus jis gyveno atskirai nuo žmonos, daug meldėsi, iš rankų nepaleido Naujojo Testamento. Kai įsidarbino, jo diena atrodydavo taip: darbas, bažnyčia, AN grupė ir vaikai.
Buvusį nusikaltėlį netrukus prislėgė 20 tūkst. litų skola. Jis nesitikėjo kada nors grąžinti tokią didelę sumą. Tačiau jį įdarbino bendrakeleivis iš grupelės, buvęs narkomanas. Skola ėmė tirpti.
„Banke nepatikėjo, kad galiu būti tiek skolingas – už neapmokėtus telefonus, vieno žmogaus gydymo išlaidas, antstoliams. Manė, kad įsivėlė klaida. Jau ilgą laiką buvau švarus ir susitvarkęs“, – šypsojosi stalius.
Pirmasis jo darbas – statybose. Jis gręžė žemėje skyles, kasė duobes. Dabar dailidė pagal verslo liudijimą gamina baldus, kitus medžio dirbinius. Meistras apie praeitį klientams ir naujiems pažįstamiems nepasakoja – nori likti saugus.
Du angelai sargai
Kaunietis gerai pamena ir pirmąsias blaivias Kūčias.
Vaikų motina, dabartinė žmona priėmė jį švęsti Kūčių į savo namus. Prie stalo jiedu sėdo su vaikais, žmonos mama ir pusbroliu. „Žmonos pusbrolis – profesorius. Jaudinausi. Buvo gėda, kad niekuo neprisidėjau prie šventės, neįprasta, kad sėdėjau su žmonėmis, su savo vaikais“, – prisiminė Vaidas.
Jis iki šiol dėkingas žmonai, kad juo tikėjo. „Šita moteris – pagrindinis asmuo mano gyvenimo pasikeitime. Visada jutau jos palaikymą. Ji nesitaikstė su manimi, vartojančiu ir geriančiu.
Taip pat ji mokėdavo pasakyti dalykus be pykčio, niekada manęs nepasmerkė. Turiu nulenkti galvą prieš jos užsispyrimą. Ši moteris yra dovana mano gyvenime“, – pripažino buvęs narkomanas.
Vaidui labai padėjo ir susitikimai su likimo draugais. Dvejus metus į anoniminių narkomanų grupelę jis eidavo kasdien, septynis kartus per savaitę. Iki šiol vyras lanko grupę, tarnauja jos nariams.
Lankydamas AN grupę, Vaidas sutiko antrąjį savo gyvenime angelą sargą – Kauno kunigų seminarijos rektorių, kunigą Aurelijų Žukauskų.
„Buvau pakviestas į velykines pamaldas, kuriose man plovė kojas. Tuomet dar nežinojau, kad A.Žukauskas – kunigas. Jis apsikabino mane kaip brolį. Iki šiol jis mano nuodėmklausys ir dvasinis vedlys, antras svarbus žmogus po žmonos, kuris padėjo pakilti“, – pasakojo buvęs nusikaltėlis.
Vaikai nežino
Tas pats kunigas ir sutuokė porą po 13 metų pažinties. Vaidas jau gyveno su būsima žmona. „Žmona iš pradžių sakė, kad netekės už manęs. Po metų vėl piršausi. Pykau, kodėl ji neteka.
Paskui pablogėjo jos motinos sveikata. Aš visą laiką buvau šalia. Tada ji atsipeikėjo ir pamatė: „Koks tu geras!“ Tuomet ir sutiko už manęs tekėti“, – trejų metų senumo įvykius prisiminė pašnekovas.
Dabar kauniečio gyvenimas nė kiek neprimena baisios istorijos. Vaidas išlipo iš skolų, išsilaikė teises, nusipirko automobilį, rūpinasi vaikais ir žmona. „Stengiuosi užmiršti save, savo poreikius. Žmogus yra laimingas tiek, kiek yra naudingas kitiems, pasauliui.
Buvo laikas, kai mėginau savo jėgomis išsikapstyti ir gerdavau vaistus nuo depresijos. Dabar manau, kad mano depresija buvo aukščiausia egoizmo forma“, – tikino krikščionis.
Dvylikametis ir keturiolikmetė apie tėvo praeitį nutuokia tik iš užuominų, kokią grupę tėvas lanko.
Jie neatsimena tėvo apsvaigusio nuo narkotikų ar alkoholio. Prieš trejus metus sūnus negalėjo patikėti, kad tėvas žino alaus skonį: „Tėti, juk tu negeri.“
