Jie juokėsi iš propagandos, kurios žodžiais prabilo D.Subota. Tokį melą apie kovotojus už Ukrainos vientisumą skleidžia prorusiški separatistai.
Humoro jausmo nepraradęs jaunas ukrainietis kaip ir dar keli karo Ukrainoje dalyvių mėnesiui buvo atvykę į Druskininkų Karių reabilitacijos centrą. Čia jie pailsėjo, atsigavo, kad vėl grįžtų į frontą ar civilius darbus.
Reabilitacija vieniems gydė kūno žaizdas, kitiems – kraupius karo atsiminimus.
Dirbo angelų angelu
D.Subota – paramedikų evakuacinio automobilio vairuotojas. Nuo karo pradžios jis daugiau nei aštuonis mėnesius praleido fronte ir jo prieigose. Į Druskininkus jis atvyko dėl problemų su kojomis.
„Mano užduotis buvo iš karo zonos paimti sužeistuosius ir išvežti juos į saugią zoną. Paramedikai pas mus vadinami angelais, o aš – paramedikų angelu“, – savo pareigas apibūdino jaunuolis.
Jis atsakignas ne tik už gydytojų, bet ir už sužeistųjų, kuriuos vežė, gyvybes. Stebuklas, kad per jo darbo mėnesius tik du komandos nariai buvo rimčiau sužeisti.
Dieną ir naktį D.Subota važiuodavo į karo lauką ir gelbėjo sužeistus karius, išveždavo žuvusiuosius. Vaikinas iš mirties gniaužtų ištraukė per 60 vyrų.
Jaunas vyras stebino entuziazmu. Jei ne jo užsidegimas, fronte būtų žuvę dešimtys Ukrainos karių. „Medikai ne visada norėjo važiuoti į raudonąją zoną. Kartais su jais pykdavomės, kelis kartus mažai trūko iki susišaudymų.
Ten, kur jie bijodavo su šarvuočiu važiuoti, aš važiuodavau su paprastu visureigiu.
Ar šaudydavo, ar sprogdindavo, visada važiuodavau. Privalėjau žinoti kiekvieną posūkį, kiekvieną kelmą – važiuoti reikėjo greitai, be jokių šviesų“, – pasakojo angelų angelas.
Liejo ašaras traukinyje
Vaikinas prisiminė vieną ypatingą istoriją, kuri nutiko pernai balandį mūšyje prie Donecko oro uosto. „Pirma nakties. Tankai važiuoja, aplink šaudo, granatos sproginėja.
Ruošiamės – tuoj važiuosim. Iš pradžių tarp namų, paskui apie pusę kilometro plynu lauku. Šalia – Donecko oro uostas. Į mus ėmė šaudyti. Naktis, o nuo šūvių taip šviesu kaip dieną.
Spaudžiau pedalą, o mintis viena – išliksim ar ne? Porą kartų į mus pataikė, bet nieko nepažeidė.
Kai atvažiavome pas savus, jie ėmė giedoti Ukrainos himną. „Manėme, kad mus visi metė ir niekas nebeatvažiuos“, – sakė jie. Radome tris sužeistuosius.
Juos išsiveždami, pakeliui radome vieną žuvusiojo kūną. Nugabenę tuos tris į saugią vietą, grįžome paimti velionio.
Kūnas buvo be galvos. Kelias valandas jos ieškojome, kad galėtume parvežti kartu su kūnu. Laimei, radome.
Vėliau, kai buvau išleistas poilsiui ir važiavau link Dniepro, traukinio kupe sėdėjo du kariai. Viena ausimi išgirdau, kad jie kalba apie mane.
„Sveiki, aš Subota“, – prisistačiau. „Ne, Subota buvo kitoks“, – paprieštaravo jie ir parodė mano, tik apžėlusio ir purvino, nuotrauką.
Patikinau – tai aš. Paaiškėjo, kad vienas iš tų trijų, kuriuos išvežiau iš karo zonos, dabar važiavo su manimi traukiniu. Jis puolė mane bučiuoti. „Jeigu ne jūs, man būtų galas“, – sakė karys.
Tai buvo pirmas kartas, kai sutikau savo išgelbėtą žmogų. Tai įstrigo man į atmintį“, – pasakojo herojus.
Kitas karys, kuris D.Subotai skolingas gyvybę, jam dėkojo telefonu. Vyrui mūšyje buvo smarkiai sumaitotas veidas.
Vairuotojas skubiai jį parvežė į bazę, sraigtasparniu karys buvo nuskraidintas į Lenkiją. Medikai išgelbėjo jam gyvybę.
„Ten buvo sekundžių klausimas. Dar pora minučių ir jis būtų miręs“, – pasakojo paramedikų vairuotojas.
Ginti šalį svarbiau
Automobiliai D.Subotą traukė nuo vaikystės. Iki karo jis dirbo mechaniku vienoje gamykloje ir studijavo institute, kur rengėsi tapti inžinieriumi-mechaniku. Grįžęs po pirmų mėnesių fronte, jis išėjo iš darbo, išsilaikė egzaminus ir vėl patraukė į karą.
Kai institute vyko baigiamųjų darbų gynimas, vaikinas nespėjo į juos atvykti. „Diplomo taip ir negavau – tris dienas pavėlavau, – šypsojosi buvęs studentas. – Ginti šalį man buvo svarbiau nei mokslai. Juos pabaigsiu vėliau.“
Jis diplomą paaukojo, nes toliau gelbėjo karius. D.Subota ir dar vienas vairuotojas tarnyboje liko kelias dienas ilgiau, nes norėjo padėti naujajai medikų ir vairuotojų komandai. Mat visa senoji pamaina buvo paleista, o naujoji nieko nežinojo.
„Tik aš ir kitas vairuotojas galėjome karo zonoje važiuoti užsimerkę – taip gerai žinojome vietovę. Nusprendžiau likti vežioti žmones užuot vykti apsiginti darbą ir pasiimti diplomo“, – sakė vaikinas.
Greitoji nepriima
Grįžęs iš karo zonos, jaunas vyras ne taip jautriai reaguoja į mirtį. Jis net mėgino įsidarbinti greitosios pagalbos vairuotoju, tačiau jo nepriėmė.
„Sakiau jiems, kad žinau daugiau nei vidutinis felčeris, tačiau tame darbe reikia medicininio išsilavinimo“, – aiškino ukrainietis.
Už tarnybą karo zonoje jis negauna jokio atlygio, yra savanoris.
Po reabilitacijos jis ketino grįžti į karo zoną, į Marianką, kur dabar vyksta karštos kovos ir tęsti savanorišką tarnybą. Ką veiks, kai kariniai veiksmai baigsis? Vėl dirbs mechaniku gamykloje, pabaigs mokslus.
Vaikino tėvas gyvena Maskvoje, mama – Ukrainoje, sūnaus kaimynystėje. Pats D.Subota nuo penkerių gyvena su seneliais.
Kad sūnus išvyko į karą, motina sužinojo po savaitės. Tėvas – dar vėliau, atsitiktinai, dėka vieno įrašo feisbuke.
„Jis visą laiką manė, kad mokausi institute“, – šypsojosi buvęs studentas.
Senelis anūką į karą išleido nedvejodamas. Močiutė šiek tiek jaudinosi, bet anūko nestabdė.
Daug jo pažįstamų gina Ukrainą. Kai kurie draugai jau žuvo kare. Tačiau tai jauno vyro negąsdina – ginti tėvynę yra jo pareiga.
