Visai Amerikai svarbią lapkričio 8-ąją su sužadėtiniu Andrew Giuliani į „Hilton“ viešbutį Niujorke atėjusi Ž.Rezgytė vilkėjo baltą kostiumėlį. Čia rinkosi milijardierių D.Trumpą prezidento rinkimuose palaikę jo bičiuliai.
Baltu puošniu apdaru tą vakarą Niujorke, „Trump Tower“ dangoraižyje, švytėjo ir 46 metų Melania Trump, pasirodžiusi šalia pergalingai besišypsančio 70 metų D.Trumpo.
Nekilnojamojo turto magnatas iš tribūnos pažadėjo, kad bus visų amerikiečių prezidentu. Bet prieš tai jis apsidairė ir sušuko: „Kur yra Rudy?!“
Rinkimų laimėtojas ne veltui dairėsi buvusio Niujorko mero 72-ejų R.Giuliani. Įtakingas politikas, buvęs prokuroras, jau daug metų yra ištikimas D.Trumpo draugas.
Italų kilmės R.Giuliani išgarsėjo kaip kovotojas su nusikaltėliais, pažabojęs jų gaujas Niujorke. Taip pat jis pelnė didelę pagarbą, kai ėmėsi ryžtingų veiksmų po 2001 metų rugsėjo 11-osios teroro išpuolių.
Per rinkimų kampaniją R.Giuliani skraidė iš vienos valstijos į kitą ir įtikinėjo balsuoti už bičiulį verslo magnatą, kurio pareiškimai kartais šokiruodavo amerikiečius ir kaitino priešiškas aistras. R.Giuliani tas aistras malšindavo.
„Būdavo, kad mes su Andrew net nežinodavome, kurioje vietoje yra jo tėvas, – per savaitę jis skrisdavo į penkias šešias vietoves Amerikoje arba į kitas šalis. Jis buvo labai užsiėmęs, daug padėjo savo draugui D.Trumpui“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Ž.Rezgytė.
Po įtemptų išvykų grįžęs namo R.Giuliani rasdavo laiko pakviesti sūnų ir jo sužadėtinę vakarienės arba kokteilio ir negailėjo patarimų įsimylėjėlių porai, jau planuojančiai vestuves Niujorke.
Patiko istorinis filmas
Kartą per prezidento rinkimų kampaniją Ž.Rezgytei teko su R.Giuliani kartu lėktuvu grįžti iš Dalaso į Niujorką.
Nors R.Giuliani sakė kalbą prieš didžiulę minią žmonių ir buvo pavargęs, jis visą kelią nuoširdžiai bendravo su būsimąja marčia.
Jis nemažai žino apie Lietuvą, jos istoriją. R.Giuliani kalbėjo būsimajai marčiai, kad jam patiko amerikiečių filmas „Raudonojo spalio“ medžioklė“, sukurtas pagal tikrus įvykius.
Pagrindinis kino juostos herojus – lietuvio kapitono Jono Pleškio prototipas. J.Pleškys 1961-aisiais sovietine karine barža pabėgo iš Klaipėdos į Švedijos Gotlando salą ir paprašė politinio prieglobsčio, o vėliau emigravo į Ameriką.
„R.Giuliani – labai išsilavinęs, domisi istorija, daug žino apie mano gimtinę. Jis yra paprastas ir nepasipūtęs – kaip ir jo sūnus. Nors prisipažinsiu – iš pradžių nenorėjau draugauti su Andrew“, – nusijuokė Ž.Rezgytė, greitai oficialiai tapsianti įtakingos amerikiečių šeimos nare.
Į treniruotes – pirmoji
„Nelengva buvo mano dukrai, ji išvyko beveik nemokėdama anglų kalbos, be pinigų, neturėjo Amerikoje pažįstamų. Siųsdavau jai angliškas knygas ir labai verkdavau. Bet turbūt toks jos likimas?“ – širdį draskiusį išsiskyrimą su dukterimi prieš 18 metų puikiai prisimena Juzefa Rezgienė.
70 metų klaipėdietė neabejoja, kad jos jaunėlei dukrai įsitvirtinti Jungtinėse Amerikos Valstijose padėjo atkaklus būdas, užsispyrimas. Tokia ji buvo septynerių metų, kai su drauge perskaitė skelbimą ir nukulniavo į meninės gimnastikos treniruotę.
„Ar čia ruošia pasaulio čempiones?“ – paklausė trenerės Valentinos Bagrijevos.
Trenerė mergaitės paklausė, kur jos mama.
„Ji neturi laiko“, – atsakė Živilė, nors iš tiesų motinai net neužsiminė apie troškimą tapti gimnaste.
Į sporto salę mergaitė skubėdavo prieš pamokas vidurinėje mokykloje, septintą valandą ryto, anksčiau už trenerę. Apšilusi gimnastė skambindavo jai pranešti, kad jau yra pasirengusi.
„Su Živile buvo lengva dirbti, ji norėjo būti stipriausia ir labai stengėsi. Mano gyvenime ji paliko ryškų pėdsaką.
Kartais mes, treneriai, daugiau žinome apie vaikų problemas nei jų tėvai. Būna, sėdi kamputyje kokia mergaitė susigūžusi ir tyli. Prieinu, ji išsikalba, aš patariu, ką daryti“, – kalbėjo 62 metų V.Bagrijeva.
Trenerė gimnastėms – kaip antra motina, kurios jos nepamiršta ir vėliau. Ir Ž.Rezgytė, atvykusi į gimtinę su širdies draugu A.Giuliani, nuskubėjo pas V.Bagrijevą pasidalyti savo laime.
„Žvaigždės Živilei buvo palankios“, – buvusios auklėtinės laime džiaugėsi trenerė.
Saugo dukters apdovanojimus
„Ji nematė vaikystės džiaugsmų, daug treniravosi. Gimnastika – sunkus sportas, kitos mergaitės neištvėrė, pasitraukė. Košmaras, kaip man būdavo baisu, kai Živilė lankstydavosi, – atrodydavo, kad perlūš. Buvo lieknutė, ryžių užkąsdavo, o bandelių vengdavo, kad nesustorėtų“, – susigraudino J.Rezgienė.
Skaudama širdimi klaipėdietė išleido dukrą ir į sporto mokyklą Vilniuje, kur kelerius metus ją treniravo Vaida Kubilienė ir Sigutė Kubiliūtė. Abi trenerės labai rūpinosi šia mergaite, V.Kubilienė svetingai jai atverdavo savo namų duris.
Motina visas atostogas praleisdavo lydėdama dukrą su Lietuvos rinktine į varžybas užsienyje. Trūko pinigų lėktuvo bilietams, bet J.Rezgienei pavykdavo pigiau išnuomoti autobusą.
Klaipėdietė susirado senus pageltusius laikraščius, kuriuose rašoma apie 1996 metų meninės gimnastikos Lietuvos taurės laimėtoją Ž.Rezgytę, taip pat jos pelnytą gražiausios klaipėdietės sportininkės titulą.
J.Rezgienė brangina visus dukters laimėtus apdovanojimus, diplomus, tvarkingai dėžutėje saugo medalius.
Jie tokie pat brangūs motinos širdžiai kaip ir akimirkos, kai duktė į Lietuvą atvyko su būsimu sužadėtiniu ir jis pasipiršo priklaupęs ant Palangos tilto.
Po Niujorką – su buvusiu meru
Klaipėdietė šypsojosi prisiminusi viešnagę JAV – gražiausias Niujorko vietas jai parodė buvęs šio didmiesčio meras R.Giuliani.
„Jis nuoširdus, tik labai užsiėmęs. Kartu su juo aplankėme vietą, kur 2001 metų rugsėjo 11-ąją teroristai įvykdė atakas prieš Pasaulio prekybos centro dangoraižius dvynius.
Nuvykome ir prie Laisvės statulos. Visur labai daug turistų, bet R.Giuliani turi VIP (labai svarbus asmuo. – Red.) kortelę, mums nereikėjo stovėti eilėse“, – įspūdžiais dalijosi J.Rezgienė.
Moteris džiaugėsi, kad dukrai pavyko Niujorke rasti gerą darbą, nusipirkti nuosavą būstą: „Lietuviai neprapuola. Nemažai amerikiečių būstus nuomojasi, o Živilė, kaip tikra lietuvė, pasiėmė paskolą ir įsigijo nedidelį butą Manhatane, prie Hadsono upės. Labai graži vieta, netoli parko.“
Padovanojo prosenelės žiedą
J.Rezgienei patinka būsimasis žentas Andrew, jo meilus elgesys su Živile: „Kai Andriukas lankėsi Lietuvoje, bijojau, kad mano dukters neužbučiuotų negyvai. Jis labai rūpestingas – Nidoje kopose skruzdėles jai nuo kojų rankiojo.“
„Aš iki šiol nieko taip nemylėjau ir turbūt nemylėsiu“, – tada kalbėjo A.Giuliani, per viešnagę Klaipėdoje ragaudamas būsimosios uošvės pagamintus lietuviškus patiekalus.
Prieš atvykdamas šią vasarą į Lietuvą A.Giuliani paskambino J.Rezgienei.
Moteris paprašė sūnėno pabūti vertėju. Amerikietis pasakė, kad nori prašyti Živilės rankos, ir paprašė jos motinos sutikimo.
„Mano mama, sesuo, sūnėnai jau žinojo, kad Andrew žada pasipiršti, o aš – dar ne! Atskridome į Palangos oro uostą. Prieš vykdami į Klaipėdą vaikščiojome po kurortą. Ant tilto Andrew priklaupė ir ištiesė man prosenelės žiedą“, – apie įsimintiną akimirką pasakojo Ž.Rezgytė.
Kuklus sidabrinis žiedas perduodamas iš kartos į kartą.
Ir R.Giuliani, ir Andrew motina, žinoma televizijos laidų vedėja Donna Hanover, neprieštaravo, kad brangi šeimos relikvija atitektų lietuvei.
Tačiau A.Giuliani teko pavargti, kol įžiebė buvusios klaipėdietės širdyje meilės ugnį. Apie tai, kaip užsimezgė draugystė su garsaus JAV politiko sūnumi, Ž.Rezgytė papasakojo išskirtiniame interviu „Lietuvos rytui“.
Nelengvai išsikovojo sėkmę
– Sakoma, kad Niujorkas – galimybių miestas. Daugybė žmonių iš viso pasaulio į jį vyksta ieškoti darbo, siekti karjeros, geresnio gyvenimo.
Ar jums sunku buvo įsitvirtinti šiame didmiestyje? – paklausiau Ž.Rezgytės.
– Iš pradžių gyvenau ir dirbau Čikagoje, vėliau atvykau į Niujorką. Tada čia nieko nepažinojau. Buvo nelengva. Sutikau ir daug gerų, ir blogų žmonių. Bet aš stengiuosi pamiršti tai, kas bloga.
Viską pasiekiau atkakliu darbu. Žinojau, kad negaliu sėdėti išsižiojusi ir tik skųstis, kaip kas nors man nepadėjo. Ir kitiems, kurie bandė padejuoti, sakydavau: „Ne guoskis, o eik dirbti!“
Kai man būdavo sunku, paverkdavau, nusibraukdavau ašaras ir eidavau toliau – dirbdavau, mokiausi anglų kalbos, domėjausi Amerikos kultūra, mezgiau pažintis. Stengiausi nenuleisti rankų, nepasiduoti.
Manau, svarbu nepražiopsoti sėkmės, o kai ji aplanko, – nepaleisti. Dabar dirbu nekilnojamojo turto draudimo kompanijoje, esu atsakinga už komercinius pastatus – viešbučius, prekybos centrus, biurus.
Mūsų kompanija užtikrina, kad sandoriai būtų skaidrūs, – tikriname, ar turtas nėra užstatytas, ar nėra skolų, ar nevyksta ginčų teismuose.
Mano klientai – labai turtingi verslininkai, įmonių vadovai, žarstantys milijonus.
– Esate JAV pilietė, o namais vadinate Niujorką?
– Taip, dabar čia mano namai, būtų sunku sugrįžti gyventi į gimtinę.Bet Lietuvoje – mano vaikystės namai, su jais mane sieja šilti prisiminimai. Džiaugiuosi, kad augau Lietuvoje, kad ten prabėgo mano vaikystė. Labai geri jausmai užplūsta apie ją pagalvojus. Tai man padeda.
Sekmadienį skaitykite antrąją šio straipsnio dalį.
