Virtuvė, svetainė, miegamasis, vaikų, senelių kambariai, vonia, garažas – 270 kvadratinių metrų ploto name viskas kaip įprastame. Tik lovos, stalai, kilimai, net klozetas ir vonia – virš galvos, o žmonės vaikšto lubomis.
Prieš imdamiesi tokio vienintelio ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse projekto verslininkai apžiūrėjo apverstus namus Vokietijoje, Austrijoje.
Tie statiniai – mažesni negu lietuviškas.
Neturi kur dėti pinigų, nesąmonė – tokie ir dar piktesni komentarai pasipylė internete, kai čia pasirodė apversto namo nuotraukos.
„Ar tokie žmonių vertinimai nenuslopina entuziazmo ir noro siūlyti žmonėms vis naujas pramogas?“ – pasiteiravau klaipėdiečių.
Andrius: Tie, kurie linkę niurzgėti, niurzgės ir toliau, o tie, kuriems reikia pramogų, atvažiuos pas mus.
Manau, kad ir niurgzliai atvažiuoja, tik kažin ar paskui berašo komentarus.
Smagu apkalbėti, ką kitas padarė, sunkiau pačiam padaryti. Bet manau, kad būtų blogiau, jei niekas nereaguotų.
O dėl to namo... Kai kuriems skaitytojams pasirodė, kad mes tame apverstame name gyvensime. Įdomu, kaip jie tai įsivaizdavo?
– Ar iškart buvote nusprendę imtis pramogų verslo? Ar jūsų įgytos profesijos su tuo susijusios?
Andrius: Aš inžinierius, tuometiniame Kauno politechnikos institute baigiau mašinų gamybos specialybę, tačiau pagal ją nedirbau nė dienos.
Taip susiklostė aplinkybės. Pradėjau nuo bankų, ten dirbau aštuonerius metus. Tada su žmona nusprendėme, kad reikia imtis verslo.
Vita: Kaip tikri pajūrio gyventojai ėmėmės jūrinio verslo – rūkėme žuvis ir jomis prekiavome. Patenkindavome beveik visos Palangos poreikius.
Čia galėjau pritaikyti ir savo specialybę – baigiau ekonomiką. Sekėsi neblogai, bet paskui ėmė keistis higienos, veterinarijos, patalpų įrengimo reikalavimai. Reikėjo apsispręsti – griauname seną cechą ir statome naują ar imamės ko nors kito.
Visada norėjau atidaryti savą restoranėlį. Prieš keturiolika metų Radailiuose atidarėme pirčių kompleksą, paskui – ir restoraną. Nugriautos rūkyklos vietoje. Taigi paslaugų versle mes ne naujokai.
Kažkada Klaipėdos centre pristatėme pramogą „Neptūno keliai“ – tai toks mūšis su lazeriniais šautuvais. Tačiau netikėtai užgriuvo Rusijos krizė – ir visos pramogos baigėsi. Žmonės tam paprasčiausiai pritrūko pinigų.
– Užpernai birželį Radailiuose atidarėte Dinozaurų parką. Šįmet keturias dešimtis dinozaurų Vilniuje užkėlėte ant prekybos ir pramogų centro „Ozas“ stogo. Atrodo, sumanymas pavyko. O kodėl dinozaurai?
Andrius: Visuose verslo vadovėliuose ir paskaitose sakoma – būk išskirtinis, įtikink, kad pas tave reikia atvažiuoti.
Mūsų klientai dažnai atvykdavo su šeimomis, o vaikai nelabai turėdavo ką veikti. Pradėjome ieškoti jiems pramogų. Įrengėme žaidimų aikštelių, organizavome krikštynas.
Juokaudavome, kad tapome krikštynų sostine: kartais ši šventė primena vestuves, susirenka apie pusšimtį svečių.
Vita: Kartą važiuodami namo po atostogų užsukome į dinozaurų parką Lenkijoje. Pamanėme, gal ir mums reikėtų, bet tąkart taip ir liko.
Andrius: Po kelerių metų visą savaitę naršiau internete, ieškojau išskirtinių pramogų vaikams. Labiausiai užkabino dinozaurų parkas.
Tada dar kartą važiavome į Lenkiją pasižvalgyti – ten pilna tokių parkų, o pas mus nebuvo.
– Atrodo, kad nepralošėte – jau tris sezonus žmonės plūdo žiūrėti riaumojančių, judančių, šnypščiančių, vandeniu besilaistančių būtybių.
Andrius: Viskas pasiteisino šimtu procentų.
Tapome antru pagal lankomumą objektu Lietuvoje po Jūrų muziejaus.
Per sezoną priimame 120–130 tūkst. lankytojų. Beveik pusė jų – iš Latvijos.
– Kodėl nusprendėte įkurti Dinozaurų parką ant „Ozo“ stogo?
Andrius: Kartą pamaniau – juk ten didžiulės erdvės, šalia kavinės.
Paskambinau savininkui, po poros dienų buvau Vilniuje ir sutarėme.
Atidarėme parką rugpjūtį, lankytojų pakanka. Kitais metais bus dar viena naujiena ant stogo. Kokia – dar neatskleisime.
– O kaip sekasi Minske? Ar baltarusiams taip pat patinka dinozaurai?
Andrius: Dinozaurų parką atidarėme Minsko zoologijos sodo teritorijoje. Ten žmonės turi mažiau pinigų pramogoms. Lankytojų pakanka, bet bilietai turi būti pigesni negu pas mus.
– Daugybė žmonių susipažino su dinozaurais. Vaikams nuolat norisi ko nors nauja. Kaip juos priviliosite?
Vita: Stengiamės, kad mūsų lankytojai sugrįžtų. Vaikams siūlome vis naujų pramogų – elektromobilius, batutus, atidarėme 5D kino teatrą, veidrodžių labirintą.
Visiems patinka archeologinis edukacinis užsiėmimas „Atrask dinozaurą“.
Vaikai gauna gipso ir molio lenteles, kaltukus, plaktukus, teptukus ir turi atrasti paslėptus griaučius, o paskui iš jų sudėlioti dinozaurą.
Ir tas apverstas namas atsirado kaip dar vienas traukos objektas.
Andrius: Stengiuosi sužinoti, kas žmonėms rūpi. Iš pradžių vaikams net vesdavau ekskursijas. Bet po keliolikos minučių likdavau tik su mokytojais, vaikai išsilakstydavo prie mėgstamiausių dinozaurų.
Kartais pradinukai tiesiog priblokšdavo savo žiniomis apie dinozaurus, nors, atrodo, domiuosi jais ir nemažai žinau.
– Mėgstate keliauti su šeima. Bet ar atostogos netampa darbu?
Vita: Mūsų darbas – teikti pramogas. Kiti į parkus traukia pramogauti, o mes užsienio šalyse dar ir dairomės naujų idėjų.
Andrius: Kai iš Radailių žmonės išvažiuoja pilni gerų emocijų, tikimės, kad jie sugrįš kitąmet. Kad tik stovėjimo aikštelėje sutilptų jų automobiliai.
Gaila, kad pas mus šiltasis sezonas toks trumpas: dirbame tris keturis mėnesius, o likusį laiką ruošiamės naujam sezonui.
Mums labai svarbu orai, kaip ir palangiškiams: jei vėsu, ir Palangoje nėra poilsiautojų, gerokai mažiau jų ir Radailiuose.
– Auginate du sūnus ir dukrą. Jie jums padeda versle?
Vita: Mūsų dukrai Urtei – aštuoneri, ji mano dešinioji ranka, mano akys ir ausys. Urtė nuolat zuja parke, viską žino: kas gerai dirba, kas tinginiauja, ar daug lankytojų.
Dvidešimtmetis Mantas Vilniaus universitete studijuoja astrofiziką, Justas mokosi „Ąžuolyno“ gimnazijoje.
Andrius: Gal ir norėtųsi, kad vaikai įsitrauktų į mūsų verslą, bet tikrai jie nebus spaudžiami. Kiekvienas turi gyventi savo gyvenimą.
– Gyvenate šalia dinozaurų. Ar jų keliamas triukšmas nevargina?
Andrius: Ne, mes sutariame, kai jie pernelyg įsisiautėja, paglostome, jie nurimsta.
– Atrodo, humoro jausmo jums netrūksta.
Vita: Kai atidarėme apverstą namą, Andrius lankytojams rimtu tonu pasakodavo: žinote, mus ištiko nelaimė – pabėgo vienas dinozauras.
Žiūrėk, kuris nors ir klausia: ar liko gyvas?
Liko, bet bėgdamas namą aukštyn kojom apvertė. Tuomet suvokę apgaulę lankytojai pripažįsta – pričiupote.
– Ar jūsų dinozaurai nenukenčia, kai parkuose tiek daug lankytojų?
Vita: Vandalizmo atvejų dar nebuvo. Vienas dinozauras neteko liežuvio, kitas – kelių dantų. Bet juk visko gyvenime pasitaiko. Gal kam nors pasidarė labai įdomu, kaip tie gigantai sumontuoti.
Tiesa, dinozaurai kartais užkimsta ar kuriam nors koja suskausta, juos kartais reikia gydyti. Gydysime visus devynis mėnesius. Iki naujo sezono.
