Nors buvusio Irano šacho našlės veidas neišduoda ją užgriuvusios sunkios išgyvenimų naštos, tik vaikų netekusi motina gali suprasti, ką jaučia dukterį ir sūnų praradusi F.Diba.
Po 1959 metais įvykusių vestuvių, kurios tuomečiam Irano šachui buvo trečios, gražioji iranietė F.Diba buvo vadinama Vidurinių Rytų grožio etalonu.
1979 metais nuverstas Irano šachas M.Reza Pahlavi su žmona F.Diba ir keturiais vaikais buvo priversti palikti šalį.
Kai 1980-aisiais Kairo (Egiptas) karo ligoninėje šachas mirė nuo vėžio, F.Dibai teko vienai pakelti šeimą užgriuvusius likimo smūgius.
2001 metais Londone (Didžioji Britanija) prisigėrusi raminamųjų iš gyvenimo pasitraukė jos jauniausia duktė, tuomet 31-erių Leila Pahlavi, taip ir nepajėgusi išsiveržti iš depresijos gniaužtų.
Po dešimties metų Bostone (JAV), būdamas priverstinėje emigracijoje, nusišovė jauniausias sūnus, tuomet 44-erių Ali Reza Pahlavi.
Tragiškiausia, kad jo gyvenimo draugė Raha Didevar (42 m.) buvo nėščia. Jų dukrelė Iryana, kuriai dabar penkeri, gimė praėjus septyniems mėnesiams po jos tėvo Ali savižudybės.
Visa tai subūrė likusius šeimos narius, kurie kasmet susirenka F.Dibos viloje Vašingtone per vieną seniausių Irano švenčių Novruzą, kuris laikomas Naujųjų metų pradžia.
Nuverstojo Irano šacho M.Rezos Pahlavi našlė F.Diba tapo kovotoja už moterų teises.
– Veikiausiai nėra nieko baisesnio nei savo vaiko mirtis. Kaip nuslopinote skausmą dėl dukters ir sūnaus netekties? – neseniai viename interviu žurnalistai paklausė F.Dibos.
– Apie savo vaikus galvoju kasdien. Ali ir Leila – priverstinės emigracijos, kurią tenka mums patirti, aukos.
Jiems buvo skaudu kilnotis iš vienos šalies į kitą, kai jų tėvynėje Irane dėjosi siaubingi dalykai, o televizija blogai kalbėjo apie jų tėvą.
Per visus tuos priverstinės emigracijos metus išmokau savęs negailėti. Iš man siunčiamų daugybės elektroninių ir paprastų laiškų žinau, kad dėl savo šalies galiu daug padaryti.
Bet ir meditacija bei joga padėjo man ištverti savo vaikų netektį.
– Šių metų birželį buvo 15-osios jūsų dukters Leilos mirties metinės. Dėl ko labiausiai jos pasigendate?
– Leila buvo intelektuali ir labai bendraujanti moteris. Nelaimė, kad ji pernelyg daug laiko praleido su netinkamais žmonėmis ir išklydo iš tiesaus kelio.
Išbandžiau viską stengdamasi jai padėti. Ją lydėjau ir pas gydytojus, kad ji atrastų reikiamą kelio vingį.
Liūdna, jog ji nusprendė palikti mūsų pasaulį, kad užbaigtų savo kančias. Kasdien pasigendu savo mažosios Leilos ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl ji atėmė sau gyvybę. Kartais iš vaiko ko nors tikimasi, o jis pasielgia priešingai.
Vienintelė paguoda, kad mūsų santykiai visada buvo geri. Ir Leilos tėvas jautė jai išskirtinę simpatiją.
Nieko nuostabaus: ji buvo protinga, miela ir labai žavi.
– 2015-aisiais sukako penkeri metai, kai jus paliko ir sūnus Ali. Kokie santykiai buvo su juo?
– Mano jaunesnysis sūnus buvo labai protingas ir puikus Irano istorijos ir kultūros studentas. Jis visuomet mane nustebindavo savo žiniomis apie Vidurinius Rytus.
Ali buvo nepaprastai draugiškas ir turėjo puikų humoro jausmą. Be to, mėgo keliauti ir gilintis į kitas kultūras.
– Kaip jūsų gyvenimas klostosi dabar?
– Man vis dar sunku susitaikyti ir suprasti, kodėl Leila ir Ali pasitraukė iš gyvenimo. Bet žinau ir tai, kad atgal laiko negalima pasukti.
Stengiuosi išlikti stipri, o jėgų man suteikia sūnaus princo Cyruso (55 m.), dukters princesės Farachnaz (53 m.) ir keturių anūkių meilė.
Dažnai galvoju apie savo kraštiečius, kurių vaikai taip pat paliko šį pasaulį. Stengiuosi suteikti jiems stiprybės.
– Ar būna akimirkų, kai pasigendate savo 1980 metais mirusio vyro?
– Jo buvimo pasigendu kasdien. Jaučiu jį arti savęs, kai jį prisiminusių žmonių veidai šviesėja. Jis buvo toks puikus tėvas.
Kai bendravo su vaikais, jiems negaliojo jokios taisyklės: buvo šokinėjama ant lovos, o jei norėjo ko nors paklausti, galėjo bet kuriuo metu įeiti į jo kabinetą. Mūsų vaikai jį gerbė.
Jis buvo nuostabiausias žmogus, kokį kada nors esu sutikusi savo gyvenime, ir tikras džentelmenas.
Bet mane žavėjo ir jo politinė vizija. Labiausiai už viską jis mylėjo savo šalį.
– Praėjus vos savaitei po pažinties jis pasipiršo. Ar kada nors manėte, jog tapsite Irano šacho žmona?
– Ne. Mano pirmasis prisiminimas apie šachą buvo dar tuomet, kai aš, maža mergaitė, su mama ėjau pažiūrėti, kai jis važiuoja Teherano gatvėmis. Niekuomet nemaniau, kad vieną dieną būsiu šalia jo.
Niekuomet nepamiršiu tos akimirkos, kai man pasipiršo. Jis pasakė: „Jei tapsi mano karaliene, prisiimsi didelę atsakomybę. Bet tautos meilė suteiks tam reikalingų jėgų.“
– Ar tikitės kada nors vėl įžengti į Irano žemę?
– Tai būtų mano didžiausias troškimas. Aš svajoju apie suvienytą šalį, laisvą ir demokratišką. Tikiuosi, kad vieną dieną režimo nebeliks ir mano šalies įvaizdis bus geresnis.
Už tai kasdien meldžiuosi.
Parengė Ona Kacėnaitė
