Neįprastos tylos pasiilgęs vienuolis Paberžėje, Kėdainių rajone, praleido paskutinius trejus savo gyvenimo metus, jau sunkiai sirgdamas.
Ši vietovė jam buvo įaugusi į kraują. Jis mėgdavo sėdėti senosios klebonijos verandoje, gerti arbatą.
Kai Dotnuvoje paaukodavo mišias, kurios prasidėdavo 12 valandą, jau 15 valandą atvykdavo aukoti mišių į Paberžę. Ir taip kiekvieną savaitę.
Po mišių dvi valandas jis pietaudavo verandoje niekur neskubėdamas. Jis dažnai sakydavo: „Kad man Dievas duotų pagyventi Paberžėje nors tris dienas prieš mirtį, koks būčiau laimingas.“
Tai, kad Paberžėje yra įkurta labai plataus diapazono nuolatinių seisminių stebėjimų stotis, kur registruojami žemės virpesiai, rodo, jog čia yra susiformavusi ypatinga tyla.
„Gyventi garsiai, o mirti tyliai“, – tokia vieno iškiliausių XX amžiaus vokiečių poetų Rainerio Marios Rilke eilutė giliai įstrigo dvasininkui į atmintį.
Kankinanti liga
Kai jis atstatė Dotnuvos vienuolyną ir smarkiai pasiligojo, jam buvo leista grįžti į Paberžę. Dievas jam leido pagyventi Paberžėje dar trejus metus.
Apie Tėvo Stanislovo laikyseną mirties akivaizdoje neseniai išleistoje knygoje „Sielos gydytojas“ daug rašo ir Regina Galvanauskienė (71 m.).
Ji persikėlė iš Šiaulių į Paberžę 1990-aisiais, gavusi įpareigojimą rinkti medžiagą Šilingo dvare kuriamam 1863 metų sukilimui skirtam muziejui.
Kai Tėvas Stanislovas buvo iškeltas į Dotnuvą, moteris prižiūrėjo ir jo įkurtą bažnytinio meno ir senovinių daiktų muziejų, kuriame sukaupti arnotai, stulos, kitokie dvasininkų drabužiai.
R.Galvanauskienę sukrėtė ir kunigo liga, suteikusi jam daug skausmo ir nusivylimo.
„Kai buvo labai silpnas, kritiniais momentais matydamas slaugančiųjų sutrikimą jis mus visus guodė, prašė nesijaudinti, tikino, kad pasiruošęs sutikti mirtį, tik prašė turėti šventintą žvakę“, – prisiminė knygos autorė.
Moteris iki šiol svarsto, ar reikėjo vežti į ligoninę gelbėti smarkiai nuo vėžio pasiligojusį vienuolį, kuris pats gerai nujautė, kad liko nedaug dienų.
Iš Paberžės perkeltas į Kėdainių ligoninę, o vėliau – į Kauno klinikas vienuolis grįžo namo jau karste.
Chemoterapija, blogai toleruojamas gydymas, metastazės visame kūne, išsekimas – daug teko iškentėti Tėvui Stanislovui, kurį vargino prostatos vėžys. Tačiau jis nebuvo linkęs verkšlenti.
Dėl ligos jis neįstengdavo net valgyti. Prileistas morfino išbalusiu veidu jis gulėdavo lovoje nejudėdamas, bet žmonės vis tiek jį norėdavo aplankyti. Tokiais atvejais nežinodama, ką daryti, Regina eidavo klausti garsaus ligonio.
Matydama, kaip jis sukrutina ranką, ji teiraudavosi, ar galėtų atvykę žmonės pas jį trumpam užeiti. Jis visada duodavo ženklą įleisti nepažįstamuosius. Kiekvienas, kuris įeidavo, būdavo nustebintas, kad gulėdamas ligos patale Tėvas Stanislovas domėdavosi kitų likimu.
Nė žodžio jis neprasitardavo apie savo sveikatos būklę, bet turėdamas gerą atmintį nepamiršdavo pasiteirauti kito žmogaus: „Kaip tavo širdelė po infarkto?“
Kunigo požiūrį į kančią atspindėjo ir pamokslai. Viename jų Tėvas Stanislovas užsiminė – jei kančia būtų nugalima, ji nebebūtų kančia, o laimė.
„Tai ir yra kančios esmė, kai ji atsistoja prieš mane visu savo klaikumu ir beprasmybe. Bet nieko bendra su laimėjimu neturi tai, kad mes kančios akivaizdoje pradedame spirtis, nes įsileidžiame į savo širdį susikrimtimą“, – įspėjo garsus pamokslininkas.
Jaudinantis paskutinis pamokslas
Algirdas Mykolas Dobrovolskis – toks buvo Tėvo Stanislovo tikrasis vardas ir pavardė – kunigystei atidavė 60 savo gyvenimo metų.
2005-ųjų birželio 5-ąją Paberžėje jis aukojo mišias paskutinį kartą.
Tai buvo jaudinanti diena. Jis prašė atnešti kėdę į vidurį bažnyčios, kuo arčiau tikinčiųjų, ir prabilo: „Nieko daugiau nebegaliu dirbti, guliu lovoje ir žiūriu į lubas, dieną ir naktį, bet visą laiką galvoju, ką jums pasakysiu paskutinį kartą.“
Tėvas Stanislovas atvirai kalbėjo apie prostatos vėžį, kuris išplito po kūną, perėjo į kaulus. Jis dalijosi su kitais nuojauta, kad gali daugiau nepasimatyti. Jo linkėjimus nesusitapatinti su kančia prisiminė ir R.Galvanauskienė.
„Nesusilituokite, vyrai žino, kas yra lituoklis, o moterys – ne. Tai aš paaiškinsiu. Kai jūsų kūnas bus paliegęs, nusilpęs, kad negalėsite net rankos pakelti, pasistenkite, kad jūsų siela išliktų šviesi, kokia buvo ir visą gyvenimą.
Kad nesusilituotų jūsų paliegęs kūnas su šviesia siela, to nuoširdžiausiai aš jums linkiu, o dabar eikite“, – ragino savo parapijiečius sunkiai sergantis kunigas.
Bet žmonės nėjo lauk iš bažnyčios, klaupėsi prie jo, bučiavo jam rankas, vedė vaikus, kad jis palaimintų. Pagaliau jis paprašė visų išeiti ir nunešti jo kėdę prie altoriaus. Tada jis gerą valandą praleido vienas bažnyčioje, galbūt gyveno atsiminimais, o gal meldėsi.
Tą birželio dieną su ašaromis akyse jis atsisveikino su bažnyčia, kurioje tarnavo beveik 40 metų. 2005-ųjų birželio 23-iąją Tėvas Stanislovas mirė, praleidęs ligoninėje 10 dienų.
Prie jo karsto bažnyčioje nebuvo nė vieno gėlės žiedo. To prašė Tėvas Stanislovas. Degė tik žvakės.
Į amžinojo poilsio vietą jį lydėjo minios žmonių, laikydami rankose žibintus, kuriuos nagingas rankas turėjęs dvasininkas su pagalbininkais nušveitė ir nudažė. Nuovargio nepažinojusį kunigo kūną priglaudė Paberžės žemė.
Iki šiol ši vietovė traukia žmones iš visos Lietuvos. Rekonstruotoje senojoje klebonijoje išsaugota celė, kurioje gyveno Tėvas Stanislovas.
Čia yra svečių kambarys, nuo kurio sienos jis neleido nukabinti Stalino portreto, kad jaunuoliai nepamirštų didžiausio žmonijos nusikaltėlio. Už savo pažiūras kunigas buvo ištremtas į lagerį ir jį vadino Stalino sanatorija.
Celėje – nedidelė krosnis, nes dvasininkas gyveno asketiškai, nebuvo sau reiklus, nemėgo prabangos, mokėjo pasitenkinti tuo, ką turi.
Jo aistrą kolekcionuoti liudija sukaupti seni nereikalingi daiktai. Viena klebonijos iena nukabinta surūdijusiais raktais, kita – variniais puodais, drožinių fragmentais, dar daug surinkta skulptūrėlių, kurios jau netinka koplytstulpiams.
Senų žvakidžių kolekciją Tėvas Stanislovas laikė ir bažnyčioje. Čia jis priglaudė ir šimtus senų maldaknygių.
Kartą paklaustas, iš kur jos atkeliavo, atsakė poeto R.M.Rilke žodžiais: „Ir ateis pas tave daiktas, kaip sužieduotinė. Ir atėjo, o iš kur – ką aš žinau.“
Žodžio kišenėje neieškojęs dvasininkas įgijo daug gerbėjų. Tėvo Stanislovo mintys iki šiol keliauja po virtualiąją erdvę, socialinio tinklo paskyroje jas susiranda tūkstančiai žmonių.
Vilnietis Mindaugas Puidokas sukūrė vieną tokią paskyrą, skirtą Tėvui Stanislovui. Kartais per parą joje apsilanko apie 32 tūkstančius žmonių.
Vadino Tėveliu
Dažniausiai tai būna artėjant rugsėjo 29-ajai. Tai diena, kai 1918 metais Radviliškyje geležinkelio tarnautojo šeimoje gimė būsimasis Tėvas Stanislovas.
Anksti apsisprendęs tapti dvasininku jis įstojo į Plungės kapucinų vienuolyną, vėliau studijavo Kauno kunigų seminarijoje, o 1944 metais Kaune buvo įšventintas į kunigus.
Dėl savo pažiūrų nekart buvo areštuotas: pirmą kartą nuteistas 10 metų lagerio dirbo Intos anglių kasyklose, o antrą kartą suimtas atsidūrė Vorkutoje. Buvo metas, kai jį persekiojo saugumas, jam drausta sakyti pamokslus, aukoti mišias, netgi dėvėti kapucino drabužius.
Tėvas Stanislovas kunigavo Dotnuvoje, kurioje augo ir bažnyčios chore giedojo M.Puidokas. Vienuolį jis vadino Tėveliu. Toks kreipinys buvo įprastas daugeliui žmonių.
„Tėvelis turėjo unikalią savybę perprasti žmones, jis buvo meistras šio reikalo. Tėvelis turėjo tai, kas būdinga krikščionims. Tai – meilė žmonėms.
Kai myli žmones ir bandai su jais dalytis savo jausmais, nėra svarbu, ar bendrauji su išsilavinusiu ar mažiau patyrusiu asmeniu“, – aiškino M.Puidokas.
Tėvas Stanislovas daug prisidėjo prie grigališkojo choralo sugrįžimo į Lietuvą. Vienuoliams įprasta giedoti septynias liturgines valandas, viena jų – rytmetinė, ji lotyniškai vadinama „laudes“.
Atsitiktinumas ar sutapimas, kad Paberžėje teka Liaudės upelis, kurio pavadinimas panašiai skamba kaip rytmetinės liturgijos.
Kurį laiką gyvavo net toks pasakymas, kuris Tėveliui labai patiko – Paberžėje šalia Liaudės reikia giedoti „laudes“.
M.Puidoko susidomėjimą grigališkuoju choralu taip pat lėmė bendravimas su Tėveliu. Toks giedojimas dabar puoselėjamas Vilniaus universiteto grigališkojo choralo mokykloje „Schola Cantorum Vilnensis“, taip pat Vilniaus Šv.Kryžiaus (bonifratrų) bažnyčioje.
Dvasininkas sugebėjo pakerėti širdį tūkstančiams žmonių. Savo dienoraštyje jis yra rašęs, kad per vienus metus pakrikštijo 1100 vaikų.
Vienuolį susirasdavo ne tik naujagimio susilaukę tėvai ar būsimi jaunavedžiai. Kai į Lietuvą atvyko popiežius Jonas Paulius II, Tėvas Stanislovas nevyko su juo susitikti, tikino, kad kas nors turi likti bažnyčioje, jei kam atsitiktų nelaimė.
Kunigo pašaukimas jam buvo šventas dalykas, todėl laidodavo netgi nusikaltėlius ir žudikus, kurie būdavo pakėlę ranką prieš kitus.
Kai niekas nedrįsdavo laidoti Panevėžyje siautusių Tulpinių gaujai priklausiusių asmenų, Tėvas Stanislovas niekada neatsisakydavo. Tik grįžęs namo iš tokių laidotuvių dažnai jausdavosi be jėgų.
Aplankyti vienuolio atvykdavo daug žmonių ir iš tuometės Sovietų Sąjungos. Artimiausia traukinių stotelė – Gudžiūnai. Joje išlipę ne vieną kilometrą žmonės pėsti eidavo iki Paberžės. Tarp jų būdavo ir tokių, kuriuos kamavo įvairios fizinės ar psichikos ligos.
Ne vienam asmeniui, kamuojamam priklausomybės, jis padėjo pakilti siūlydamas ir maldą, ir darbo terapiją.
Tokiems palūžusiems kunigas sugalvodavo įvairiausių užduočių: šveisti ir dažyti metalines tvoreles, suvežtas iš suniokotų kapinių, atnaujinti aprūkusius vario puodus, kol jie imdavo žvilgėti. Tėvas Stanislovas tikino, kad ilgai pasėdėjus prie tų puodų tikrai nebeskaudės galvos, nes varis turi gydomųjų savybių.
Iki šiol kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį iš Kretingos į Paberžę atvyksta psichoterapeutė Rūta Mizerienė.
Ji dirbo šį darbą, kai dar buvo gyvas Tėvas Stanislovas. Mirdamas jis prašė neapleisti vargšų žmonių.
R.Galvanauskienė taip pat jaučia didelę atsakomybę, kad būtų tęsiami Tėvo Stanislovo pradėti darbai.
Prieš mirtį jis prašė pedagogės pasistengti, kad čia nebūtų vien sausas muziejus su nereikalingais daiktais, kad čia atvyktų žmonės. Jam labai rūpėjo, kad visa tai, ką jis sukūrė per kelis dešimtmečius, neprapultų ir nenunyktų.
Smarkiai pasiligojęs kunigas nespėjo baigti ir klebonijos remonto. Tuo metu nebuvo nė vienos sveikos sienos, iki langų sukalti pastoliai, buvo likęs tik klebonijos stogas.
Pakeitė pedagogės gyvenimą
Pažintis su Tėvu Stanislovu pakeitė ir R.Galvanauskienės gyvenimą. Jos vyras tautodailininkas noriai sutiko padėti kunigui puošti Paberžę. Kur kas sunkiau buvo pritapti anksčiau Šiauliuose dirbusiai muzikos pedagogei.
Ji neslėpė, kad iš pradžių nemėgo kaimo. Iki tol ji dėstė dainavimą, fortepijoną, kūrė įvairias metodikas, turėjo savo koncertmeisterę, bet buvo nutupdyta į kaimą. Ji jautėsi lyg būtų atplėšta nuo mėgstamo darbo.
Užėjus liūdesiui, ji užsidėdavo ant patefono rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio 6-osios simfonijos plokštelę, klausydavosi jos ir verkdavo. Tai skausmingiausias šio garsaus kompozitoriaus kūrinys.
Kartą pedagogės vyras įkalbinėjo ją, kad reikia auginti gyvulių, nes kaimo žmonės gali juos užbadyti pirštais.
Taip muzikos pedagogė įsigijo žąsų, kalakutų, avių, tik bijodavo arklio ir karvės. Kai moteriai reikėdavo eiti melžti ožką, ši sprukdavo ir nesileisdavo pagaunama, todėl buvusi miestietė jausdavosi kaip pas dantistą.
Nebuvo daug džiaugsmo šeimai, kai reikėdavo akėti bulves. Sutuoktinis eidavo paskui plūgą, o žmonai reikėdavo vesti užsispyrusį arklį, kuris nenorėdavo paklusti.
„Buvau kaip šiltadaržio gėlė, nesupratau, kad Paberžė – nepaprastas kaimas. Vėliau mane pakvietė ne viena mokykla, nes čia trūko muzikos pedagogų, turėjau daug energijos ir pripratau“, – apie vidaus lūžį sakė R.Galvanauskienė.
Dar didesnė jai buvo staigmena, kai sulaukė pasiūlymo parašyti knygą apie Tėvą Stanislovą. Ne vienas žmogus kalbino ją imtis šio darbo ir užrašyti tai, ką ji pasakoja į muziejų atvykusiems lankytojams.
„Man – jau 71 metai. Niekada nebūčiau pradėjusi šio darbo, bet turiu gerą klausą, mokėdavau pagauti jo intonaciją ir daug ką prisimenu“, – pasakojo knygos autorė.
Kurį laiką ji atidėliojo šį sumanymą. Vieną dieną iš Sankt Peterburgo į Paberžę atvyko psichologė, kuri jau buvo parašiusi daug knygų. Ją sužavėjo R.Galvanauskienės atsiminimai apie vienuolį.
Išvykdama ji padėjo 100 eurų banknotą sakydama – tai knygos rašymo pradžiai. Ji prigrasino, kad vis tiek sužinos, jei R.Galvanauskienė neparašys žadėtos knygos. Tai buvo rimtas įpareigojimas.
R.Galvanauskienės laukė sudėtingas darbas, nes Tėvas Stanislovas nekalbėjo literatūrine kalba, nuo vaikystės lenkų kalba jam buvo gimtoji. Jis mėgo palyginimus, sodrius posakius, todėl nelengva buvo perteikti jo intonacijas ir žargoną.
„Norėjau savo knygoje jį atskleisti kaip muziejininką, kai jis vedžiodavo ekskursijas, pribarstydavo išminties krislelių ir sugebėdavo užvaldyti visų dėmesį“, – prisiminė pašnekovė.
Kunigas turėjo ne vieną patarimą – jei skauda galvą, jokių tablečių, tik fizinis darbas, čiupkit jį taip, kad per kaktą varvėtų. Praeis trys dienos, ir vėl pradėsite šypsotis, galvos neskaudės.
Jis sakydavo, kad džiaugsmo visur pilna, tik reikia jo ieškoti. Ir būsi laimingas. Net kalėdamas lageryje jis rasdavo progų pagiedoti.
Kai kalinius nuleisdavo vagonėliais į anglių šachtą, o vėliau varydavo juos ilgais tuneliais iki kasimviečių, eidamas jis giedodavo ir džiaugdavosi, kaip puikiai skamba giesmė.
Tėvas Stanislovas laikėsi vienuolio regulos – dieną suplanuodavo iš vakaro, o keldavosi ketvirtą penktą valandą. Šeštą jau būdavo bažnyčioje besimeldžiantis, vėliau jo laukė darbas. Himno jam vertas tylus darbas ir kantri meilė.
Kunigas ypač vertino liaudies meistrų koplytstulpius, dievadirbių išdrožinėtas statulėlės. Jis net sakydavo: „Tu man parodyk Monos Lizos portretą, taip nesusižavėsiu, o žiūrėdamas į seną skulptūrėlę galiu pradėti verkti.“
Vesdama ekskursijas į Paberžę atvykusiems svečiams R.Galvanauskienė turi ką papasakoti, nes daugelis Tėvo Stanislovo išminties krislų tarsi užsirakino jos atmintyje.
