Pamiršti neleidžia daina
Vėlinių dieną sukaks 55 metai, kai mirė jaunas pradedantis poetas V.Spudas, labai artimas biržiečiams ir pasvaliečiams.
Romantiškos sielos jaunojo literato pamiršti neleidžia jo pirmajai meilei skirtas eilėraštis „Dainos posmas“. Jis vėliau virto daina „Susitikt tave norėčiau vėlei“. Muziką kūriniui parašė kompozitorius Konradas Kaveckas, o dainą atlieka maestro Virgilijus Noreika.
Vis dėlto dažnai ši daina pristatoma be autorių – daugelis netgi mano, kad tai liaudies daina.
Kone visi vyresnės kartos biržiečiai prisimena jų rajone dirbusį ir Šiaurės Lietuvos kraštą gražiausiais poetiškais žodžiais aprašiusį poetą. Iš biržiečių atminties neišdilo talentingo, elegantiškai pasidabinusio, kone kiekvienos merginos išsvajoto poeto ir jaunutės biržietės moksleivės Romualdos Martinaitytės meilės istorija.
Draugų vakarėlyje susipažinę jaunuoliai gražius jausmus puoselėjo pustrečių metų. Nors ir nutrūko meilės romanas, poetas vedė kitą merginą, savo kolegę, buvę įsimylėjėliai bendravo iki pat jaunojo vyro mirties.
V.Spudas, palaužtas onkologinės ligos, mirė sulaukęs vos 26 metų.
Priklijavo ant suolo
Dabar Vilniuje gyvenanti R.Martinaitytė-Rutkuvienė, paprašyta sugrįžti į jaunystės prisiminimus, neslėpė susijaudinimo.
Moteris prisipažino, kad ir dabar, vos tik eteryje suskamba jai parašyta daina, visuomet sulaukia biržiečių skambučių.
„Kai Vaidotas parašė šį man skirtą eilėraštį, vietos laikraštis jį išspausdino. Mano mama pirmoji pamatė jame išspausdintas eiles. Po jomis taip ir buvo parašyta, kad jis skirtas man, nurodytas vardas.
Parnešusi namo laikraštį mama davė paskaityti. O kai kitą rytą nuėjau į mokyklą, klasės draugai laikraštį buvo priklijavę ant mano suolo“, – prisiminė poeto mūza.
Ji prisipažino, kad tas mylimojo gestas labai paglostė širdį.
Į lauką – pagal melodiją
R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad, nors jos tėvai buvo labai griežti, tačiau ji jų nebijojo – buvo padykusi mergiotė.
Kai V.Spudas pradėjo ją, šešiolikmetę, merginti, ji draugavo su kitu vaikinu. Tačiau sulaukusi romantiško vaikino dėmesio, ji buvusį kavalierių paliko.
Jaunuoliai susipažino pas abiem pažįstamą mergaitę švenčiant Onines.
„Vaidotas nebuvo gražuolis, bet labai gabus. Jis ne tik rašė fantastiškas eiles, bet ir gražiai piešė, buvo puikus plaukikas. Apie mūsų draugystę žinojo visi Biržų moksleiviai. Kai viena eidavau Biržų gatvėmis, mažesni berniūkščiai šaukdavo: „Eina Spudo boba.“ Tuo metu mane šie žodžiai labai nervindavo. Nors mūsų meilė buvo graži ir nekalta, griežtas mano tėtis tokiai ankstyvai draugystei nepritarė“, – pasakojo R.Martinaitytė-Rutkuvienė.
Nenorėdami rūstinti gimdytojo, jaunuoliai susigalvojo slaptažodį. Po mylimosios balkonu atėjęs V.Spudas apie save pranešdavo švilpavimu. Šią melodiją moteris atsimena iki šiol.
Jausmus išliejo dienoraštyje
Jaunas poetas jaunutę biržietę pamilo visa širdimi.
Šiais metais buvo išleista V.Spudo dienoraščių, laiškų, prisiminimų bei eilių knyga „Aš mėlyna jauna pušis“. Leidinyje išspausdintuose atsiminimuose poetas savo draugystę su Roma aprašo gražiausiais žodžiais.
„Aš jaučiu, kad tas jausmas ne bet koks. Tai ne ta meilė, kuri greit įsiliepsnoja ir greit užgęsta. Tai kažkas didingo, žėrinčio ir kilnaus. Roma, aš kasdien vis labiau skęstu į tą laimės ir meilės jūrą, kuri užliūliuoja mane kaip mažą kūdikį motinos rankose. Man norisi verkti ir džiaugtis, dainuoti ir skristi nežinomais mėlynais toliais ir nieko nematyti, vien tik tave, vien tik tavo nuostabias besijuokiančias akis ir jausti tave šalia savęs“, – savo jausmus mylimajai dienoraštyje išlieja poetas.
Moteris prisipažino, kad, nors ir jautė begalinę savo gerbėjo meilę, tačiau ji tokioje jaunystėje nebuvo dar subrendusi rimtiems santykiams. Jai prailgdavo laukti Vilniuje studijavusio ir tik trumpų atostogų grįžtančio mylimojo.
Staiga išdygdavo tarpdury
R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasakojo, kad jei pats poetas negalėdavo grįžti į Biržus, tai būtinai namo važiuojantiems draugams įdėdavo dovanėlę savo merginai.
Išvyniojusi popierių biržietė rasdavo tai knygą, tai atviruką su meilės žodžiais ar šiaip širdžiai mielą smulkmeną.
Dabar moteris juokiasi, kad kartais mylimasis padarydavo siurprizą.
„Susirinkdavome į mokyklos šokius, aš jau būdavau susitarusi su kokiu kavalieriumi, kad jis mane visą vakarą šokdins, o vėliau parlydės į namus. Tačiau netikėtai tarpduryje išdygdavo Vaidotas, ir visi mano planai subyrėdavo“, – juokėsi pašnekovė.
Gerai besimokanti biržietė svajojo studijuoti mediciną, tačiau susikirto per lietuvių kalbos egzaminą. Daugelis tada, sovietmečiu, žinojo, kad mediciną studijuoti – tai ne tik gerai mokytis, bet dar ir „gerų dėdžių“ turėti. Mergina ekspromtu įstojo į Veterinarijos akademiją.
V.Spudui likus gyventi Vilniuje, o merginai persikėlus į Kauną, jų keliai išsiskyrė.
Į pasimatymą neišleido žmona
R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasakojo, kad kartą skubėdama Kauno Laisvės alėja ji netikėtai susitiko Vaidotą. Jis ėjo su jauna moterimi. Tuomet mergina dar nežinojo, kad ta moteris – poeto žmona.
Poetas labai norėjo pasikalbėti su netikėtai sutikta buvusia mylimąja, tačiau studentė skubėjo į krepšinio varžybas ir pasiūlė susitikti vakare.
„Sutartą valandą nuskubėjau į pasimatymą. Ilgokai laukiau, tačiau Vaidotas taip ir nepasirodė. Tik vėliau iš nuogirdų supratau, kad žmona jo susitikti su manimi neišleido“, – apgailestavo pašnekovė.
Rašė norįs pabučiuoti
Po kurio laiko į akademiją atskriejo Romualdai Martinaitytei adresuotas laiškas. Mergina, vos pažvelgusi į voką, suprato, kad jį atsiuntė V.Spudas.
Poetas laišką rašė gulėdamas Rygos onkologinėje ligoninėje. Buvusiai draugei jis pasakojo apie kovą su liga, savo sūnų, kurio nuotrauką visada vežasi į ligoninę. Laiške vyras atviravo, kad, nutrūkus jųdviejų draugystei, po kelerių metų jis vėl pamilo. „Stipriai, aistringai, tačiau ta meilė buvo visiškai kitokio pobūdžio“, – rašė jis.
Poetas buvusiai mūzai dėkojo už jaunystės svajones, daug laimingų dienų, įkvėpimą, palinkėjo, kad jos gyvenimas būtų laimingas. O laiško pabaigoje parašė laukiąs atsakymo ir prisipažino labai norįs ją pabučiuoti.
Sūnui skaityti dar nedavė
R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad taip ir neišpildė mylimojo prašymo atvažiuoti pas jį į Linkuvą. Dėl to ji nesigaili – juk vyras jau turėjo savo šeimą, jo žmonai gal būtų nepatikę.
Neišdrįsusi aplankyti dar gyvo Vaidoto, ji vėliau kelis kartus važiavo į to miestelio kapines uždegti žvakučių ant velionio kapo.
Moteris apgailestavo, kad namuose kilęs gaisras sunaikino jai V.Spudo rašytus laiškus. Pavyko išsaugoti tik paskutiniuosius priešmirtinius poeto laiškus.
R.Martinaitytė-Rutkuvienė užaugino vieną sūnų. Apie jai skirtą V.Spudo daina virtusį eilėraštį motina atžalai buvo papasakojusi. Moteris dalyvavo ir Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose surengtame V.Spudo knygos pristatyme.
Ji ketino pabendrauti su poeto našle, tačiau pastaroji į pašnekesį nesileidusi.
Buvusi poeto mylimoji įsigijo dar spaustuvės dažais kvepiančią knygą, tačiau jos paskaityti sūnui dar nepasiūlė.
Sukosi ir daugiau gerbėjų
Šiuo metu viena sostinėje gyvenanti R.Martinaitytė-Rutkuvienė prisipažino, kad tokia meilė, kuri buvo įsiplieskusi su poetu, daugiau jos nebeaplankė.
Moteris pasakojo, kad jaunystėje apie ją sukosi nemažai gerbėjų, tačiau energija trykštančiai merginai jie greitai atsibosdavo.
Kai studijuodama veterinarijos mokslus ji susipažino su inžinerijos studentu, jau manė, kad sutiko tik-rąjį savo gyvenimo vyrą. Po metų draugystės jie atšoko vestuves, netrukus gimė ir sūnus.
Tačiau santuokiniame gyvenime romantikai vietos neatsirado. Galiausiai po 12 bendro gyvenimo metų jos vyras, susikrovęs mantą, išsikraustė pas kitą moterį.
Po skyrybų R.Martinaitytė-Rutkuvienė pasinėrė į darbą Žemės ūkio ministerijoje, rūpinosi vienturtės atžalos gerove. Nors buvo meniškos sielos, tačiau visą gyvenimą dirbo valdišką darbą ministerijoje.
Ir sūnus mokė dailės
Moteriai gyvenimas ryškiomis spalvomis nusidažė sulaukus pensijos. Viename renginyje ji susitiko našliu tapusį buvusį savo dėstytoją. Tarp jų užsimezgė šilta draugystė. Daug bendrų pomėgių turintys pensininkai artimai bendravo 9 metus. Juos išskyrė tik mirtis.
Sulaukusi garbingo amžiaus, beveik po 60 metų pertraukos, ponia Roma prisiminė jaunystės pomėgį – piešimą. Draugių paskatinta ji ryžosi praverti dailės mokyklos duris.
Moteris uoliai sėmėsi piešimo paslapčių. Išmokusi akvarelės technikos, dailininkė nutarė nebeišlaidauti mokėdama už dailės mokslus ir ėmė savarankiškai tapyti namuose. Juolab kad jos vienturtis sūnus yra profesionalus dailininkas Arūnas Rutkus. Šį talentą jis paveldėjo iš biržiečio savo senelio.
R.Martinaitytė-Rutkuvienė iki šiol trykšta energija ir sostinėje lanko renginius, yra aktyvi Biržiečių klubo narė.
Mirštant skambėjo jo daina
Pasvalio M.Katiliškio viešojoje bibliotekoje vykusiame V.Spudo knygos pristatyme jo žmona Ada Spudienė-Nikontienė pasakojo, kad su vyru santuokoje išgyveno vos trejus metus.
Moteris sakė, kad apie baisią Vaidoto ligą jie sužinojo iškart po vestuvių.
„Su Vaidotu susipažinau 1958 metais. Jo tėvas gavo palikimą – mirusios tetos namą Linkuvoje, ir visa šeima persikėlė ten gyventi. Vaidotas mokykloje pradėjo dirbti lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju. Toje mokykloje dirbau ir aš“, – pažintį su būsimu vyru prisiminė poeto našlė.
Jauną pedagogę sužavėjo gerai šokantis naujasis kolega. Per mokyklos poilsio vakarus V.Spudas pašokdindavo ir mokytojas, ir moksleives.
„Neretai susimąstau, kodėl iš kitų jis išskyrė mane, juk turėjo daug gerbėjų. Per vieną tokį vakarėlį Vaidotas ilgai šoko su manimi. Vėliau pasisiūlė palydėti. Aš jam leptelėjau: „Blozniakas.“ Mat buvau už jį ketveriais metais vyresnė. Tačiau jis nesutriko ir atšovė: „O įsimylėti galima?“ – draugystės pradžią su kolega V.Spudu prisiminė jo žmona.
Pasak A.Spudienės-Nikontienės, šeimoje Vaidotas buvo geras, rūpestingas, paslaugus ir dėmesingas vyras.
Moteris neslepia, jog kartais šviesų jų bendravimą aptemdydavo Vaidoto vyriškas pavydas – viena didžiausių poeto ydų.
Našlė spėja, kad tam įtakos galėjo turėti ir liga.
Moteris prisiminė, kad likimas poetui įteikė paskutinę dovaną.
Prieš pat užgęstant V.Spudo gyvybei, per palatoje buvusį radiją nuskambėjo daina „Susitikt tave norėčiau vėlei...“
