Atvirame pokalbyje moteris pripažins, kad gelbėti vėžiu sergančius vaikus – savotiška terapija.
Lyg karo onkologinių ligų bijojusi Edita tvirtino, kad padėti tiems, kuriems skauda – tai padėti sau suvokti, kad ties savo skausmu ir problemomis gyvenimas nesibaigia.
Akistatos su onkologinėmis ligomis
Nuo pat mažens Edita labai bijojo onkologinių ligų. Dabar juokiasi – jos pasąmonėje vėžys yra tolygus karui ir skamba lyg mirties nuosprendis.
Ji matė sergantį savo tėtį, kuriam medikai diagnozavo inkstų, o vėliau ir prostatos vėžį. Buvęs tremtinys ir kariškis ligas atlaikė didvyriškai, skausmais niekada nesiskundė.
Laimei, Editos tėčio istorija, susijusi su onkologine liga, sėkminga. Šiuo metu jis sveikas, o visos ligos – praeityje.
Vos prieš tris savaites Editai vėl teko susidurti su onkologine liga. Anapilin iškeliavo sesers vyras, kuriam buvo diagnozuotas itin retas vėžys. Tokia forma sergančių nėra nė tūkstančio visame pasaulyje.
Edita šypteli. „Ak, ta likimo ironija. Kiek daug medikų pažįstu Lietuvoje ir Amerikoje, kiek daug vaistų ir informacijos žinau apie onkologiją, tačiau buvau bejėgė padėti sesers vyrui.“
Šiuo metu ji aktyviai dirba su ligoninėmis, kuriose gydomi sunkiomis onkologinėmis ligomis sergantys vaikai. Su fondo narėmis ji dovanoja jiems žaislus, knygeles ir priemones, kurios būtinos gydytis.
Atšoko studentiškas vestuves
Į Čikagą 39-erių Edita pirmą kartą išvyko būdama devyniolikos, kai studijavo antrajame kurse edukologijos specialybę. Tada, kaip pati prisipažino, buvo visai jaunutė, troško pokyčių. Kaunietei viskas atrodė paprasta ir lengvai pasiekiama.
Taip pat ji norėjo pagerinti finansines sąlygas. Kaip pati sakė, jos šeima niekada negyveno itin pasiturinčiai, todėl jauna mergina svajojo apie kitokią buitį.
Pabuvusi tris mėnesius ji sugrįžo į Lietuvą, tęsė studijas, tačiau vis kurpė planus apie antrąją kelionę į valstijas.
Tai padarė būdama magistrante. Kartu su mylimuoju Artūru, su kuriuo buvo pažįstami dar mokykloje, ji išvyko į Čikagą. Po ketverių metų, praleistų svetur, pora ten susituokė.
„Atšokome studentiškas vestuves. Taip niekada ir nešventėme tikrų lietuviškų vestuvių. Mūsų šventė buvo visai paprasta, ceremonijoje dalyvavo vos keli mūsų draugai, laiką leidome gamtoje.
Tėvai mūsų pasveikinti atvyko tik praėjus kuriam laikui.
Šventė nebuvo ypatinga, netrukus toliau darbavomės. Aš tada dirbau aukle, vėliau atradau save darbe su fizinę ir psichinę negalią turinčiais vaikais, su kuriais pradirbau apie 10 metų.
Su vyru, kuris vadovauja statybų verslui, auginame du berniukus. Martynui bus dvylika, Titui greitai šešeri. Abu lanko lituanistinę mokyklą, puikiai kalba lietuviškai“, – pasakojo moteris.
Skaudina lietuvių abejingumas
Pagrindinė moters veikla Čigakoje – paramos fondas, kurio veiklai ji vadovauja. Nuo 2014-ųjų fondo nariai padeda vaikams, sergantiems onkologinėmis ligomis.
Pastaruoju metu fondo nariai aktyviai globoja fizinę ir protinę negalią turinčius vaikus, gerina jų gyvenimo kokybę.
Edita kartu su aktyviais Čikagos lietuviais rengia labdaringas vakarienes, renginius ir aukcionus, kurių metu žmonės raginami prisidėti žaislais, knygelėmis, drabužiais, avalyne bei pinigais, kurie skiriami Lietuvoje sergantiems vaikams.
Kodėl daugiau nei 20 metų valstijose gyvenančiai Editai vis dar rūpi Lietuva? Ar ne paprasčiau padėti Čikagos ligoniukams?
Pasak moters, valstijose vaikai gydomi pačiomis geriausiomis sąlygomis, o Lietuvoje, kaip bebūtų gaila, kai kurių ligoninių skyriai primena karines bazes.
„Prieš kelerius metus kartu su „Vyrų fondu“ padėjome vienų Lietuvoje esančių klinikų endokrinologijos skyriui. Mūsų fondo lėšomis buvo suremontuotos penkios palatos.
Ėmėmės šių darbų, nes mus pasiekė nuotraukos, kuriose Lietuvoje esančios klinikos palatų vaizdai priminė karines sąlygas Sirijoje.
Remontas buvo nedarytas beveik dešimt metų.
Išsiuntėme galybę žaislų, patalynę, pagalves vaikučiams. Stengėmės užtikrinti pačias geriausias sąlygas vaikams sirgti, tačiau susidūrėme su milžiniška biurokratija ir abejingumu.
Susidarė įspūdis, kad padėti Afrikai yra lengviau negu Lietuvai. Atrodė, jog tos pagalbos reikia labiau mums, o ne ligoninei.
Man labai skauda širdį dėl sergančių vaikučių Lietuvoje, todėl visomis išgalėmis stengiamės padėti.
Per mažiau nei pusmetį mūsų fondas skyrė 11 tūkst. eurų feisbuko grupės „Vilties spindulėlis“ nariams. Pinigai buvo išskirstyti pagal poreikį visiems vaikams, kuriems reikalinga finansinė parama“, – gerumu dalijosi Čikagos lietuvė.
Jaučiasi skolinga Lietuvai
Moteris džiaugiasi galinti sau leisti dirbti tik su fondu ir auginti du vaikus. Jos vyras nė karto nėra papriekaištavęs žmonai, kad dviejų automobilių garažai gana dažnai būna užversti labdarai skirtais daiktais, o surinktų žaislų svoris kartą siekė net 500 kilogramus.
„Mano vyras – ramus žmogus. Jis tik atsidūsta sakydamas, kad jei mano siela rami, tai viskas šeimoje bus gerai. Valstijose labai populiarus pasakymas, jog gyvenimas bus laimingas tada, kai šeimoje laiminga bus žmona.
Džiaugiuosi, kad panašiai galvoja ir kitų fondo narių vyrai, kurie turi taikstytis su nuolat gaunama labdara, apkrautais drabužiais ir mūsų užimtumu.
Moteriai apmaudu, kad daugybę vaikų, turinčių fizinę arba protinę negalią, negauna tiek paramos, kiek kitomis ligomis sergantys vaikai. Būtent dėl to, kad tokie vaikai yra paliekami už borto, ji stengiasi dėti visas įmanomas pastangas dėl jų gerovės.
„Jaučiuosi skolinga Lietuvai, todėl daugiau nei 80 proc. gaunamos labdaros ir aukų keliauja į Lietuvą. Glaudžiai bendradarbiaujame su paramos ir labdaros fondu „Mamų unija“, kuriai skyrėme beveik 70 tūkst. eurų, už kuriuos buvo nupirktas žemės sklypas šeimos namams, kuriuose galėtų gyventi ir gydytis onkologinėmis ligomis sergantys vaikai ir jų šeimos nariai. Padengėme pusė reikalingos sumos.
Pasakysiu atvirai – beveik 20 metų gyvenu Čikagoje, tačiau labai noriu į Lietuvą“, – neslėpė ilgesio moteris.
Ji prisipažino su vyru sau pažadėjo, kad senatvėje būtinai gyvens Lietuvos pajūryje, mat abu žavi Smiltynės paplūdimys.
Ir nors šeimoje kartą buvo toks lūžis, kurio metu jiedu norėjo viską palikti ir grįžti į Lietuvą, juos tada sustabdė racionalus požiūris – tik gyvendami ir dirbdami Amerikoje jiedu gali savo vaikams suteikti pačias geriausias sąlygas gyventi, mokytis ir tobulėti.
