Juos abu jaunystėje prispaudė ta pati liga – inkstų nepakankamumas. Abiems nusišypsojo laimė – inkstai buvo persodinti, G.Žydelienei – net du kartus.
Dėl patirtų transplantacijų jie atsidūrė toje pačioje ligoninėje. Gitaną gydytis privertė kelionėje įsigyti labai gražūs, bet itin nepatogūs bateliai.
Kai ligoninėje sėdėdami priešais televizorių jiedu ėmė draugiškai šnekučiuotis, nė vienas nenutuokė, kad sujungs savo gyvenimus.
Praėjo šešiolika metų. Dabar Žydeliai Kauno pakraštyje turi gražų namą, abu užsiima mėgstamais darbais ir planuoja keliones. Didžiausia jų svajonė – Šri Lanka.
Taip pat kartu su Lietuvos nefrologinių ligonių asociacija „Gyvastis“ jie imasi misijos – pasakoti, kaip gera gyventi po inkstų transplantacijos ir kokį milžinišką gerą darbą daro tie, kurie sutinka tapti organų donorais.
Susirgo paauglystėje
Būdama 16 metų Gitana pradėjo jausti pirmuosius inkstų nepakankamumo simptomus. Iš pradžių paauglė dar turėjo jėgų aktyviai dalyvauti šokiuose, būreliuose, pamokose.
Kai 19-os jos kraujas buvo galutinai užterštas, moteris jau vos krutėjo. „Bijojau dializių (dirbtinis kraujo valymo būdas, kai inkstai nebeatlieka šios funkcijos. – Red.). Pusmetį iki tol bandžiau gydytis žolėmis, bet su tokiais metodais galėjau ir į kapus nueiti“, – prisiminė kaunietė.
Prireikė pusmečio, kol po „gydymosi“ žolėmis medikai ją atgaivino. Vėliau dar tiek ji gulėjo ligoninėje, kad kas antrą dieną aparatai jai valytų kraują.
„Dializes prisimenu kaip konclagerį. Manau, kad dializės būtų gera bausmė kaliniams, jie daugiau niekada nenorėtų nusikalsti“, – sakė daug iškentusi moteris.
Namo jos neišleisdavo nė savaitgaliui. „Kai kurie išleisti negrįždavo. Dabar iš viso skyriaus, kur gulėjo vien jaunimas, gyvos esame trys. Laimė, kad dabar medicina stipriai pažengusi į priekį“, – sakė Gitana.
Inkstą aukojo tėvas
Inkstų persodinimą kaunietė prisiminė kaip didžiulį palengvėjimą: „Gyvenimas prasidėjo iš naujo.“
Inkstą jai paaukojo tėvas. „Mačiau, kaip koridoriuje jis verkė, kai mane atvežė į ligoninę vos ne ant mirties slenksčio. Jis norėjo kuo greičiau man padėti. Visada būsiu jam dėkinga“, – prisiminė moteris.
Persodintas tėvo inkstas tarnavo 22 metus. Jam nustojus funkcionuoti, prieš daugiau nei metus buvo persodintas donoro organas.
„Prasidėjo trečias gyvenimas. Aš – kaip katė“, – juokėsi moteris.
Donoru tapo jos bendraamžė. „Nežinau, kas tiksliai yra donoras, šie duomenys saugomi. Parašiau padėką donoro šeimai, nunešiau ją į Nacionalinį transplantacijos biurą. Kiek žinau, ir kiti jos organai buvo persodinti. Žmogus turbūt be eilės pateks į rojų, kad tai paaukoja“, – sakė kaunietė.
Padėti norėjo ir mama. Tačiau nuodugniai ištyrę jos organizmą, medikai rado, kad vieno baltymo yra daugiau nei reikia. Jei jo dar daugėtų, moteris rizikuotų susirgti kraujo vėžiu.
Motina negalėjo dovanoti savo inksto, tačiau gavo gyvybiškai svarbios informacijos. Ji reguliariai tikrinasi sveikatą ir galės užkirsti kelią vėžiui.
„Esu dėkinga likimui. Jei ji nebūtų donorė, niekas jos nebūtų taip nuodugniai ištyręs“, – sakė duktė.
Gyvybę išgelbėjo brolis
Varėnos rajone gyvenęs Gintaras apie savo ligą sužinojo prieš 22 metus. Jis kaime dirbo traktoriaus vairuotoju. Vyrą akimirksniu išsiuntė į Vilnių ir po kelių mėnesių, praėjus karštai vasarai, jam atliko transplantaciją. Inkstą padovanojo brolis.
Tuomet Gintarui buvo 25 metai. „Būna, kad ir 8 metus gyvena – taip sakydavo apie pacientus su persodintais inkstais, – įstrigo vyrui. – Tuo metu atrodė daug.“
Gyvenimą jis planuodavo tik pusmetį į priekį.
Kaip ir kitiems, jam buvo nustatytas neįgalumas. Iki šiol jis negali dirbti daugelio darbų.
„Nebegalėjau vairuoti traktoriaus, bet namuose atlikdavau ūkio darbus. Turėjau daug draugų, eidavau į šokių būrelius, vaidindavau spektakliuose, vakarus leisdavau kultūros namuose. Buvau užsiėmęs, mane supo jauni žmonės“, – kaip leido laiką, pasakojo Gintaras.
Suvedė bendras likimas
Kai jiedu susipažino, po transplantacijos buvo praėję Gintarui šešeri, Gitanai aštuoneri metai. Juos suvedė juokinga bėda.
Gitana keliaudama Turkijoje nusipirko labai gražius, bet nepatogius batelius. Nors skaudėjo, moteris juos nešiojo. Bateliai sukėlė sąnario uždegimą.
Keliautojai Vilniuje teko gultis į ligoninę, nefrologijos skyrių. Ten gydydavosi visi, kam persodinti inkstai. Tuo pat metu dėl menkų bėdų gydėsi ir Gintaras.
Jiedu susitiko prie televizoriaus. „Aš priėjau, paklausiau, ar šalia neužimta. Ėmėme kalbėti kaip seni pažįstami. Galvojau, kad jis geras vyras, geras tėvas, turi kokius tris vaikus“, – prisiminė moteris.
Netrukus ji sužinojo, kad Gintaras vienišas. „Kad bus kažkas daugiau, nesitikėjau, nemaniau, kad tapsime pora. Nesinori antros pusės iš savų, – taip Gitana vadino inkstų persodinimą patyrusiųjų bendruomenę. – Visgi jis man įstrigo kaip labai geras žmogus.“
Po kelių dienų Gintaras paliko ligoninę, grįžo į namus Varėnos rajone. Tačiau jiedu ėmė bendrauti telefonu, vėliau jis aplankydavo Gitaną Kaune. Moteris laikinojoje sostinėje dirbo kosmetike.
Dvejus metus „gyvastiečiai“ susitikinėjo, eidavo į kiną, teatrą, kavines. „Labai slėpėme tai nuo kitų. O jei nieko nepavyks? Juk verdame tame pačiame puode. „Gyvastis“ yra kaip didelė giminė. Kartais su savais tiek nesusitinki, kaip su gyvastiečiais“, – aiškino Gintaras.
Tuoktis neskubėjo
Kai Žydeliai susipažino, neskubėjo tuoktis. Gitana tuomet dar tik skyrėsi su pirmuoju vyru. „Jam buvo svarbu pinigai, jis išvažiavo į Ameriką. Išsiskyrėme abipusiu sutarimu“, – pasakojo moteris.
Tuoktis pirmąkart ji paskubėjo. „Pirmasis vyras visada buvo šalia. Buvome geri draugai, bet tuoktis nereikėjo. Tuomet maniau, kad nėra kitos galimybės“, – sakė G.Žydelio žmona.
Su pirmuoju vyru ji draugavo nuo mokyklos laikų. Jis buvo šalia ir kai devyniolikmetei teko persodinti inkstą.
Pora vaikų nesusilaukė – buvo manoma, kad persodinus inkstą lauktis ir gimdyti – perdėm pavojinga.
Po nepavykusios santuokos Gitana į santykius žiūrėjo atsargiai.
taip pat ir Gintaras. Iki tol jis vengė artimų draugysčių. „Buvau girdėjęs atvejį, kai žmona paliko vyrą, kai jam atsisakė inkstai. „Tu man toks nereikalingas“, – sakė ji. Nenorėjau tokios patirties“, – aiškino vyras.
Jam patiko, kad Gitanos ir jo būklė – panaši. Jis vylėsi, kad jiedu labiau vienas kitą atjaus.
Planuose – kelionės
Po dviejų draugystės metų pora išsinuomojo butą Šilainiuose ir apsigyveno kartu. Vėliau padedami Gitanos tėvų Kauno pakraštyje pasistatė namą.
„Galiausiai po aštuonių apmąstymo metų vieną dieną netikėtai nuvažiavom į Kauno Rotušę. Aš pasiūliau. Norėjome tuoktis po savaitės, bet galėjom tik po mėnesio“, – prisiminė Gitana.
Vestuvių dieną į Kauno Rotušę jie nukeliavo keturiese. Nuotaka dėvėjo pilkas kelnes ir baltą megztuką. Jaunuosius lydėjo tik liudininkai.
„Neturime net normalios vestuvinės nuotraukos. Buvo vasario pabaiga, stipriai lijo ir pūtė vėjas. Geriausia fotografija – iš povestuvinės kelionės po Tunisą“, – rodydama į virtuvės sieną puošiančią nuotrauką pasakojo Gitana.
Kuo daugiau metų pora gyvena, tuo drąsiau planuoja ateitį. Dabar numato ir penkerius metus į priekį.
„Sveikas žmogus suplanuoji ir ne viską pavyksta įgyvendinti. Kaip Juras Požėla. Jis irgi turėjo didelius planus. Čia ar sveikas, ar persodintu inkstu – dėl rytojaus nežinai. Bet planai turi būti“, – kalbėjo Gintaras.
Artimiausi šeimos planai – keliauti. „Norėčiau į Šri Lanką“, – prasitarė Gitana.
Gintaras mėgaujasi pynimu iš vytelių. Viliasi, kad galės ir toliau iš to uždirbti.
