Pirmiau R.Mackevičiūtė ir E.Fedotovas tapo draugais, po to nėrė į bendrą verslą. Tik įsitikinę, kad tinka vienas kitam, susižadėjo.
Bet prekės ženklo „Coocoomos“ kūrėjai tuoktis neskuba, nors artimieji nesiliauja klausinėti, kada bus vestuvės. O kaip įsimylėjėliams sekasi drauge išbūti 24 valandas per parą – kartu spręsti darbo ir šeiminius reikalus?
Rūta: Visokių būna akimirkų – sunkesnių ir lengvesnių. Tačiau dėl to, kad esame partneriai gyvenime, mums nėra sunkiau būti partneriais darbe. Būna ginčų ir džiaugsmo akimirkų, tad viena nusveria kita.
Eduardas: Nebūna dienų ar valandų, kad nesikalbėtume apie darbą. Apie jį šnekamės tiek darbo metu, tiek pietaudami arba vakare eidami miegoti. Nėra kada ilsėtis nuo verslo.
Rūta: Mums darbas – pirmoje vietoje. Nors startavome prieš trejus metus, šiuo metu – didžiausias verslo augimas, daugybė naujų gaminių. Todėl darbas ir ima viršų. Bet per savaitę atsiranda kelios valandos, kai aptariame šeiminius klausimus.
– Ar neatrodė rizikinga, kad vos užmezgus pažintį imsitės verslo?
Rūta: Buvome pažįstami, labai daug bendravome įvairiomis temomis. O kalbantis paaiškėjo, kad turime panašių tikslų. Visa tai išaugo į mūsų verslą.
Nuo vaikystės mėgau siūti, buvau linkusi į madą.
Eduardas nuo vaikystės sukosi drabužių versle. Mūsų bendravimas išaugino pagrindą sukurti savo prekės ženklą.
Eduardas: Tinkamos puselės sutiko viena kitą ir papildė. Aš svarsčiau apie vyriškų drabužių siuvimą, pritaikytą pagal save.
Rūta: Aš užbėgau įvykiams už akių – tuo metu ieškojau drabužių sau, juos siuvausi, o mano pasiūti kostiumai sulaukė draugų ir pažįstamų dėmesio.
Pamaniau, kad norėčiau jų pasiūti daugiau ir parduoti. Pasidalinau ta mintimi su Eduardu, ir jis pritarė: „Galėtume iš to sukurti verslą.“ Kaip verslus žmogus jis greitai užčiuopė, kad iš to galima turėti naudos.
Eduardas: O vyriškų drabužių siuvimas dar laukia savo eilės.
– Nors esate lietuviškos mados kūrėjai, prekės ženklo pavadinimas „Coocoomos“ tautiečius gali ir suklaidinti. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?
Rūta: Nežinau, ar pavadinimas gali klaidinti. Žmonės, kurie domisi mūsų prekės ženklu, iš dalies jau žino tą istoriją.
Išvertus iš lotynų kalbos „Coocoomos“ reiškia „drąsi drąsi mada“. Nenorėjome apsiriboti tiktai Lietuvos rinka, siekėme sukurti tarptautinį ženklą. Nors pavadinimas atsirado visai atsitiktinai, jis atitiko visus kriterijus, kurie reikalingi prekės ženklui.
– Ar pakako žinių, įgytų universitetuose, kad sukurtumėte drabužių verslą?
Rūta: Iš pradžių aš studijavau verslo vadybą, vėliau – tarptautinę komunikaciją.
Baigusi šiuos mokslus Vilniaus universitete, nutariau labiau gilintis į drabužių konstravimą – lankiau kursus. Pailsėjusi metus įstojau į Vilniaus dailės akademiją, baigiau kultūros vadybos magistro studijas.
Dirbau keliose įmonėse – nuo alaus gamybos iki draudimo paslaugų, įgijau pardavimo, vadybos, viešųjų ryšių patirties. Ji labai naudinga kuriant savo verslą.
Eduardas: ISM vadybos ir ekonomikos universitete baigiau verslo vadybą ir analitiką.
Todėl aš, kaip analitikas ir verslo atstovas, o Rūta, kaip kūrėja, suvienijome savo žinias ir patirtį, papildėme vienas kitą.
– Užsiminėte, kad jau šiuo metu gyvenate Kalėdų nuotaika. Kokias dovanas ruošiate?
Eduardas: Pristatysime keturis naujus namų aromatus, kurie labai tiktų dovanoms, – jie turėtų patikti mūsų klientams. Mat prieš tai buvę jiems patiko, todėl dabar vėl laukia staigmenos.
Moterims pasiūlysime šilkinių skarelių, ant kurių bus vaizduojami vieno slovakų menininko paveikslai. Šio kūrėjo darbų parodos rengiamos ne tik Europoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Todėl moterys su kūriniais galės susipažinti niekur toli neišvykdamos, o pasipuošusios skarelėmis.
– Kaip pasipiršote Rūtai?
Eduardas: Per šias Kalėdas bus dveji metai, kai susižadėjome. Paslapčia išeidavau iš namų ir mokiausi skambinti pianinu, nes norėjau ją nustebinti.
Kalėdų rytą, kol Rūta dar miegojo, pianinu atlikau meilės kūrinį. Ji atsibudo. Tuomet ir pasipiršau.
Rūta: Kalėdiniu laikotarpiu dalyvavome parodose, mugėse, tad nepastebėjau, kaip namuose tarp daugybės daiktų atsirado pianinas.
Kiek sužinojau, Eduardas muzikos instrumentą atgabeno piršlybų išvakarėse. Matyt, tuomet pro jį prabėgau nepastebėdama, o rytą išgirdau skambančią muziką.
– Kas buvo po to, kai pagrojote pianinu?
Eduardas: Po to buvo kalba, atsirado žiedas.
Rūta: Eduardas visa tai papasakojo paprastais žodžiais, tačiau tai yra jautri akimirka tiek man, tiek jam.
Jis tai padarė labai nuoširdžiai. Aš labai daug ašarų neliejau, tačiau mane tai labai sujaudino. Iškart atsakiau: „Taip.“
Eduardas: Rūta neturėjo kur dėtis, nes laukė bendra kelionė – susižadėję vykome slidinėti į kalnus ir švęsti Naujųjų.
Rūta: Aš taip nenuvertinčiau to atsakymo. Manau, kiekviena moteris širdyje jaučia, kaip greitai gali atsakyti į besiperšančio vyro klausimą. Šiuo atveju visiškai nedvejojau.
Apie santykius daug kalbėdavomės, aptardavome, kaip viskas bus toliau.
Todėl man buvo suprantama, kad būsime kartu, – ar būtų piršlybos, ar vestuvės, ne tiek svarbu. Man buvo svarbu, kad mano mylimasis turi rimtų ketinimų.
– Kada planuojate vestuves?
Eduardas: Turime planų, o artimųjų spaudimas tapo dar didesnis po to, kai susižadėjome.
Visi giminės laukia vestuvių ir priekaištauja: „Kodėl ne vasarą?“ Seneliai skubina: esą vestuvės turėtų įvykti kuo greičiau.
– Manoma, susižadėjus derėtų per metus ir susituokti.
Eduardas: Šiais laikais nelabai kas paiso tradicijų, nes tai – tik dviejų žmonių susitarimas, bendras požiūris. Jeigu mes šiuo metu pirmenybę teikiame kam nors kitam, kodėl reikėtų skubėti tuoktis?
Be to, esame tokie žmonės, kurie, jei ką nors daro, tai turi būti labai gerai. Jeigu negalime išspausti puikaus rezultato, tuos reikalus atidedame.
– Tai ateinančią vasarą sumainysite aukso žiedus?
Eduardas: Gal. Galvojome susituokti užsienyje, bet pamanėme, kad paskui vis vien Lietuvoje vestuves reikės kelti, nes artimieji jų laukia.
Esame įpareigoti kelti dideles lietuviškas vestuves. (Šypsosi.)
– Ar apsigyvenus kartu reikėjo gludinti charakterius?
Rūta: Poroje aštrūs charakterio kampai gludinami ne vienus metus. Juk susiėjome iš skirtingų šeimų, kitokių pasaulių. Pradėjus gyventi kartu, aišku, atsiranda tai, ką vienas kitame norėtume patobulinti, bet sveikai.
Eduardas: Kai tikslai ir vertybės sutampa, kampų gludinimas tėra smulkmena. Juk negalime būti identiški kaip dvyniai. Netgi būtų neįdomu.
Vienas ir kitas kartais mokame patylėti, nors mano žodis dažnai būna galutinis. (Juokiasi.)
Rūta: Eduardas – labai tvirto charakterio, užsispyręs. Bet vienas kitam nenusileidžiame.
Šiuose santykiuose labiausiai vertinu tai, kad vienas kitam sugebame išsakyti pačią aršiausią kritiką.
Tuo metu, kai išklausai, kritika būna labai nemaloni, skaudinanti. Bet praėjus porai minučių supranti: jis pasakė tiesą, galbūt nenorėjau to pripažinti.
Manau, svarbiausia, kad vienas kitam pasakytume pačius blogiausius dalykus, nes vien tik padlaižiavimas nieko neduoda. Nemalonių minčių laikymas širdyje gali žmogų sugraužti, po to sunku kalbėtis.
– Ar baltakailį šuniuką įsigijote, kad išbandytumėte savo santykius?
Rūta: Kai mes susipažinome, Eduardas prasitarė: ieškau mamos savo sūnui.
Pamaniau, kad būtų įdomu susipažinti su sūnumi. Bet Eduardas sykį atsivedė Maltos bišoną Stiflerį, kurį juokais vadino sūnumi.
Eduardas: Stifleris – išlepęs šuo. Jis žino savo vertę. (Juokiasi.) Tačiau jis puikus dėl to, kad nesišeria kailis, neturi kvapo.
Nors jis mažas, tačiau su didelio šuns smegenimis.
Rūta: Augintinis jautrus. Pernai sunkiai sirgau gripu – Stifleris nesitraukė nuo manęs nė per žingsnį. Šuo labai jaučia žmogų. Net jeigu jautiesi blogai ar kas nors nesiseka, Stifleris sugeba prisėlinti ir prisiglausti. Jo buvimas šalia mažina įtampą.
Eduardas: Kai keliaujame, Stifleris lieka su artimaisiais, todėl tuo metu jo mums labai trūksta. Jis mums kaip vaikas – esame labai prie jo pripratę.
Tiems, kurie neturi gyvūnų, gali atrodyti kvailai, kad daugelis jiems tarsi suteikia žmogiškas savybes.
– Ar santykiams turi reikšmės nedidelis jūsų amžiaus skirtumas?
Eduardas: Reikėtų pabandyti su kitais partneriais, kad įsitikintume. (Kvatojasi.)
Rūta: Eduardas – labai subrendęs vyras. Kai mudu susipažinome, jam buvo 25-eri. Ir mąstymu, ir elgesiu, ir požiūriu į gyvenimą Eduardas buvo kur kas labiau subrendęs nei mano bendraamžiai ar vyresni pažįstami vyrai.
Tiek, kiek esame kartu, negalėčiau pasakyti, kad kurioje nors situacijoje Eduardas pasielgė vaikiškai ar negerai.
Eduardas: Esu tobulas. Jai pasisekė. (Juokiasi.)
Rūta: Eduardas yra toks valdingas ir sugebantis pagrįsti savo nuomonę, taip viską sudėlioti, kad aš, kaip moteris, stengiuosi tuo mėgautis.
Juk kitas žmogus tarsi už mane sutvarko mano gyvenimą, todėl net nesiveržiu jo valdyti, būti viršesnė. Man malonu, kai manimi rūpinasi.
