Susitikusi su buvusiu žvalgu nesusilaikiau nepaklaususi: ar Lietuvą artimiausiu metu kas nors puls?
„Reikėtų analizuoti ir lyginti. Tai visas mokslinis darbas. Dabar neturiu tam laiko, privalau užsidirbti duonai, alui ir benzinui“, – nusišypsojo Jonas.
Mat dabar J.Varnagiris užsiima įvairiais su statybomis susijusiais darbais – lieja namų pamatus, iš akmenų dėlioja fasadus. Pastaraisiais metais ėmė mūryti krosnis, daryti akmeninius židinius.
Dirba ne tik Lietuvoje
Darbas su akmenimis jam patinka – jis nėra bukinantis, tam reikia kūrybinės minties.
Vyras dirba tai Lietuvoje, tai užsienyje. Vien praėjusiais metais nugarą lenkė keturiose šalyse – Vokietijoje, Liuksemburge, Belgijoje ir gimtojoje Lietuvoje, kur gyvena jau suaugusi jo dukra iš buvusios santuokos.
„Vilniuje turiu namus, tačiau namai – sudėtinga sąvoka. Man jie yra ten, kur gerai jaučiuosi, kur yra dar kas nors, kas tave užkabina. Jau mažiausiai 7 metus keliauju kaip koks valkata. Bet toks esu ne vienas.
Yra daug žmonių, kurie taip gyvena. Puikiai moku vokiečių kalbą, tad darbo rasti nesunku“, – pradėjo pokalbį J.Varnagiris, dar kalbantis anglų, rusų ir šiek tiek lenkų kalbomis.
Radęs laisvų valandų Jonas paima į rankas knygą. Pastaruoju metu vyrą tiesiog įtraukė Czeslawo Miloszo „Abėcėlė“. Suprato, kad apie Vilnių jis, pasirodo, mažai ką žinojo.
Jonas visada domėjosi istorija, su ja susijusiomis temomis mėgsta padiskutuoti susitikęs su draugais. Artimiausiu metu norėtų apsilankyti teatre, nes per darbus jau senokai ten buvo.
„Nesu tipiškas statybininkas. Kiti labai greitai perpranta, kas aš per paukštis. Jei kolegos geri, galime dirbti kartu, bet dažnai sulaukiu ir piktokos reakcijos: ko čia atsibeldei į svetimą lizdą, jeigu toks protingas.
Bet juk aš nesu kokia nors išimtis. Yra gausybė žmonių, kurie dėjo pastangas, ko nors siekė, bet gyvenimui pasisukus atsidūrė visai kitoje srityje“, – tarsi teisinosi Vilniaus universitete filosofiją ir Mykolo Romerio universitete teisę baigęs J.Varnagiris.
Dabar Jonas klijuoja akmenis. Tačiau anksčiau jis rinko, kaupė ir analizavo su valstybės saugumu susijusią informaciją.
Beveik dešimt metų Jonas dirbo žvalgybininku karine žvalgyba ir kontržvalgyba užsiimančiame Antrajame operatyvinių tarnybų departamente prie Krašto apsaugos ministerijos.
Galima paprastai pasakyti – Jonas buvo šnipas. Vis dėlto ši patirtis ne kartą yra atsisukusi prieš jį patį. Esą daug kas į jį žiūri įtariai.
Gailėtis nėra kada, tačiau dabar Jonas svarsto, kad gal galėjo ir neiti į šią tarnybą arba išeiti iš jos anksčiau.
Prisipažįsta – ryžto pritrūko. Be to, darbas buvo gerai mokamas, įdomus, slaptas, jaudinantis.
„Daugiausia dirbau žvalgybinį darbą, kuris apibrėžtas žvalgybos įstatymuose. Vykdžiau analitinio pobūdžio užduotis. Žvalgybininko darbas apipintas mistika, magija. Bet to čia yra mažai.
Tačiau man yra tekę išklausyti specialius kursus, kaip traukti iš žmonių informaciją, kad jie nesuvoktų, jog tai daroma. Žmonės juk labai plepūs.
Kita vertus, dabar informacijos gali surasti visur – internete, spaudoje. Panaudojama didelė dalis informacijos, kuri ateina iš atvirų šaltinių. Tampa slapta tai, kaip tu sudėlioji tą informaciją“, – savo buvusio darbo principus dėstė J.Varnagiris.
Jonas šį darbą prisimena kaip įdomų laikotarpį, kuriame būta ir graudžių, ir liūdnų dalykų, ir šaržo. Bet ne pavojaus.
Esą nebuvo nieko panašaus į Džeimso Bondo istorijas. Tačiau kas jam įprasta – kitiems smalsu. Ir jį būtent smalsumas ir sąvoka – šnipo darbas – į šią tarnybą priviliojo.
„Eidamas ten maniau, kad prie stalo tikrai mažiausiai laiko reikės sėdėti. Tačiau buvo priešingai – dirbdavau dažniausiai kabinete. Pavyzdžiui, tekdavo aiškintis, kokia yra tikimybė, kad įvyks koks nors įvykis.
Turi ieškoti sudedamųjų dalių, kriterijų, kurie ją paneigtų arba patvirtintų.
Kai aš pradėjau dirbti, buvo prognozuojama, kad po 10 metų į Klaipėdos uostą atplauks JAV lėktuvnešiai. Tai nepasitvirtino, neatplaukė“, – tik juokais tokį pavyzdį pateikė J.Varnagiris.
Jonas jaučiasi padaręs daug gerų darbų Lietuvai. Yra gavęs garbės raštą už nepriekaištingą tarnybą, kurioje praleido beveik 10 metų – nuo 1995-ųjų iki 2004-ųjų.
Apie tai, ką veikė savo darbe, J.Varnagiris negalėjo pasakoti tuomet dar kartu gyvenusiai žmonai. Ką jau kalbėti apie bičiulius.
„Tuo metu man trūko draugų. Nutrūko bendravimas su jais, nes apie tai, ką veikiu, kalbėti negalėjau.
Išėjęs iš tarnybos stengiuosi atsigriebti, atgaivinti bendravimą su jais“, – pasakojo Jonas.
Vyras juokėsi, jog dėl žvalgybininko darbo jis per anksti pražilo. Sugadino ne tik savo, bet ir kitų sveikatą.
Užtat išlavino savybes, kurios dabar praverčia kone kasdien, – įtarumą, atsargumą.
„Juk aplinkui daugybė žmonių, kurie mano viena, sako kita, o daro trečia“, – paaiškino Jonas.
J.Varnagiris tarnybą baigė būdamas Kauno karo policijos viršininko pavaduotoju. Bet ten išdirbo tik metus.
„Nesijaučiau esantis karo policininku. Kariškio duona – ne man. Viena yra dirbti analitinį darbą, o visai kas kita – kariuomenėje instruktuoti žmones.
Po metų vėl prasidėjo rotacija, man pasiūlė važiuoti į Šiaulius ir būti būrio vadu. Bet manęs tai netraukė. Pasakiau „ačiū“ ir išėjau savo noru. Visiškai į niekur“, – prisiminė J.Varnagiris.
Baigęs karjerą Lietuvos karinėje sistemoje vyras kurį laiką dar buvo gimtinėje, bet vėliau išvyko į Airiją ieškoti geresnio gyvenimo. Su žmona jau buvo išsiskyręs, tad šeima nelaikė.
Dabar Jonas svarsto, kad Airijoje gal per ilgai užtruko. Tačiau išmoko anglų kalbą, susirado puikių draugų ir dar pabuvo sekmadieninės mokyklos mokytoju.
„Tai – geriausias mano kada nors dirbtas darbas. Lietuvių vaikus mokiau geografijos, pasaulio pažinimo ir istorijos. Geri vaikai buvo, bet ilgainiui supratau, kad geriau tais laisvais sekmadieniais skaldysiu akmenis.
Pabuvęs mokytoju patenkinau savo puikybę, supratau, kad galiu juo būti“, – prisipažino J.Varnagiris.
Mokytojo darbas Jonui buvo tik papildomas. Airijoje iš pradžių jis dirbo sodininku.
Iš pažiūros kūrybiškas darbas lietuviui netrukus apkarto – vyras nesitikėjo, kad sodininko darbas bus toks varginantis.
Kai pramoko anglų kalbą, J.Varnagiris susirado darbų statybose – mūrijo tvoras, lipdė akmeninius fasadus. Vėliau atsidūrė Anglijoje. Bet jam ten nepatiko.
Vėl grįžo į Lietuvą ir ieškodamas darbo pradėjo nesibaigiančias klajones po žemyninę Europą. Pasak Jono, Lietuva per maža šalis ir ne visiems užtenka vietos po mūsų saule.
Artimiausiuose jo planuose – Austrija. Lietuvį traukia ten, kur vaikščiojo frankų – istorinės valstybės Vakarų Europoje – karalius Karolis Didysis (747–814). J.Varnagiris yra rašęs straipsnius enciklopedijai.
Dabar tam nėra laiko ir galimybių. Sako, kad per toli nueita į šoną. Juk reikia iš ko nors duoną valgyti, o sau duonai jis dabar užsidirba kastuvu.
Vyras ieško darbo tose šalyse, kuriose dar nebuvo. Jau turi užmezgęs ryšių, tad žiemai rasti darbo statybose nebus sunku.
„Iš pradžių ieškojau darbo pagal patirtį ir profesiją, tačiau nesėkmingai. Gerai buvo pasakyta Francio Coppolos filme „Šių dienų apokalipsė. Sugrįžimas“ (1979 m.) – niekada neiššok iš laivo. Jei plauki, tai ir plauk.
Žinoma, laisvė yra svarbiausia. Bet ji turi savo kainą. Aš iššokau iš laivo ir ėmiau vaikščioti sausuma“, – filosofiškai kalbėjo J.Varnagiris. Bet pridūrė, kad jo ir su kirviu dabar niekas nenuvarytų į valstybės tarnybą.
Sovietiniais laikais Jonui yra tekę statyti įvairius karinius objektus. Pavyzdžiui, jis dalyvavo statant tuometės Pabaltijo karinės apygardos komandinį punktą Latvijoje, netoli Rygos.
Tuomet tai buvo didžiausia paslaptis, net dokumentus pasirašyti reikėjo. Tame bunkeryje turėjo sėdėti generolai ir planuoti karinius veiksmus.
1989 metais J.Varnagiris įstojo į Vilniaus universiteto Filosofijos fakultetą. Tai buvo pirmieji atkurto fakulteto veiklos metai. Joną traukė filosofija. Juk skamba išdidžiai.
„Nesigailiu studijavęs, bet duoną valgyti iš to sudėtinga. Pradėjęs mokytis ketinau tapti dėstytoju, tačiau gyvenimas pasisuko kitaip.
Per pažįstamus sulaukiau pasiūlymo iš Krašto apsaugos ministerijos ir genamas smalsumo jį priėmiau. Nors gal reikėjo iš ten dingti iš karto, nes joks aš ne kariškis“, – atsiduso J.Varnagiris.
