Nuolatinio darbo ji neturi, vieną dieną būna Londone, kitą – jau Maroke. Vyro ir vaikų jos gyvenime taip pat dar nėra.
„Gyvenu nuomojamame bute su geriausiu draugu ir man visada trūksta pinigų. Todėl mama mane juokais vadina amžina studente“, – juokėsi žaliaakė tamsiaplaukė.
Kinas – didžioji meilė
Iš Šiaulių kilusi ir Londone įsikūrusi aktorė, atrodo, gyvena vien vaidyba.
Kiną ji vadina savo didžiąja gyvenimo meile ir jai nė motais, kad negali pasigirti didžiuliu nuosavu namu su prabangiais automobiliais garaže. Nereikia jai nė auksu tviskančių suknelių.
Net ir žingsniavimas raudonuoju kilimu Aistei atrodo ne toks jau reikšmingas ir labai sunkus darbas, o būti atpažintai gatvėje – vienas didžiausių jos profesijos trūkumų. Vis dėlto dabar staiga, kaip pati sako, vos per naktį, užklupusia šlove pasimėgauti visai smagu.
„Be abejo, malonu, bet prie tokio dėmesio aš nesu pratusi. Aktorystę pasirinkau tikrai ne dėl dirbtinio iškilmingumo, todėl ir Holivudas manęs visiškai nevilioja. Mano didžiausias gyvenimo laimėjimas būtų, jei pavyktų pasiekti tokį lygį, kai galėčiau nebedirbti jokių kitų darbų – tik vaidinti. Dėl to esu pasiryžusi daug ką paaukoti.
Šeimoje esu vienintelė, turinti magistro laipsnį. Bet tikrai nesu protingiausia. Jeigu tokia būčiau, nebūčiau pasirinkusi dviejų, bent jau Anglijoje, nepastoviausių ir mažiausiai apmokamų profesijų – aktorystės ir žurnalistikos“, – pati iš savęs juokėsi Aistė.
Atrodo, kad dėl savo aistros vaidinti ji aukoja nemažai. Šiuo metu gyvenimo draugo neturinti Aistė neslėpė, kad susirasti tokį žmogų, kuris suprastų jos skubų gyvenimo tempą, nėra paprasta.
Kelerius metus susitikinėjusi ir net kartu sėkmingai dirbusi su vienu prodiuserių galų gale lietuvė nusprendė sukti skirtingais keliais.
„Gerai supratome vienas kitą, padėjome vienas kitam, bet vis tiek kažkas nesusiklostė.
Šiuo metu esu vieniša, bet tikrai nesakau, kad nenoriu šeimos, gražių santykių. Todėl kai manęs artimieji apie tai klausinėja, raminu juos, kad man viskas gerai“, – juokėi Aistė.
Svečioje šalyje intensyviai įsitvirtinti bandančią lietuvę labiau nei meilė kamuoja gimtinės ilgesys. Tad ko ji prieš dešimtmetį išvyko į Didžiąją Britaniją?
Aistė tai vadina netikėtu gyvenimo posūkiu.
Pirmą kartą Didžiojoje Britanijoje ji apsilankė baigusi vienuolika klasių. Ten jau kurį laiką gyveno jos motina.
Paviešėjusi visą vasarą mergina rėžė: „Aš gyvenime nesikraustysiu gyventi į Angliją.“ Tačiau lygiai po devynių mėnesių šiaulietė jau žingsniavo į Lutono universitetą.
„Nežinojau, ką labiausiai noriu veikti baigusi mokyklą – pakeliauti ar studijuoti žurnalistiką. Nors labai gerai mokiausi, pabijojau, kad galiu Lietuvoje į žurnalistiką neįstoti.
Kaip tik tada buvo tik prasidėjusi mada masiškai keliauti studijuoti į užsienį – mes su keletu draugų jai ir pasidavėme“, – pasakojo A.Gramantaitė.
Nusivylusi Lutonu ir jo universiteto studijų kokybe lietuvė pabėgo į Velsą, Kardifo universitetą, čia baigė žurnalistikos ir kino studijas.
Ilgėjosi Lietuvos
Svečioje šalyje Aistei sustiprėjo gimtinės, savos kalbos ilgesys. Būtent iš ilgesio tėvynei ji atrado ir vaidybą.
Įsitraukusi į universiteto dramos būrelio, o vėliau Kardife esančio Shermano teatro jaunimo trupės veiklą Aistė slopindavo norą kuo greičiau grįžti į namus.
„Tuo metu į Lietuvą skrisdavau kas porą mėnesių. Grįžusi aplakstydavau visus teatrus, koncertus. Tada supratau, kad pasirinkau ne tą specialybę.
Gailėjausi, kad po šimtadienio šventės, kurioje vaidinau, nepaklausiau raginimų stoti mokytis aktorystės, ir jau buvau apsisprendusi baigusi studijas Kardife stoti į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją“, – pasakojo A.Gramantaitė.
Aistė net nuėjo į pokalbį su savo vaikystės dievaičiu – aktoriumi ir režisieriumi Aidu Giniočiu, kuris akademijoje rinko jaunų aktorių kursą. Bet vienas jo sakinys šiaulietę supurtė ir privertė susimąstyti.
A.Giniotis neslėpė: „Šiemet atsirinksime dvylika žmonių ir apie trečdalį jų bus merginos.“
Apsidairiusi aplinkui Aistė pamatė – pilna salė vien merginų. O ji jau dvejus metus vaidino Shermano teatre anglų kalba ir jai neblogai sekėsi.
„Kartą po sėkmingo spektaklio paklausiau vienos moters patarimo siekti vaidybos magistro laipsnio Londone ir per naktį susiradau, kur tai galėčiau padaryti“, – pasakojo vietoje nenustygstanti aktorė.
Londone knibždėte knibžda jaunų žmonių, svajojančių apie aktoriaus darbą. Konkurencija čia – tikrai ne mažesnė nei Lietuvoje. Tačiau šiaulietės ji nebegąsdina. Aistė jau perprato Didžiosios Britanijos kino industrijos subtilybes ir žino, kaip ir kur ieškoti darbų, bendrauja su žinomais agentais, režisieriais, aktorėmis.
Pažintis su garsiąja „Oskaro“ laimėtoja, atrankų režisiere Nina Gold, žinoma kaip „Sostų karų“ karalienė, lietuvei buvo didelė likimo dovana.
Būtent ši moteris atrinko Aistę ir pankės vaidmeniui „Bridžitos Džouns“ tęsinyje.
„Rugsėjo 16 dieną, kai pasaulio kino teatruose pirmą kartą pasirodė „Bridžitos Džouns kūdikis“, sukako lygiai penkeri metai, kai baigiau aktorystės magistro studijas Londone. Tuos penkerius metus aš ir bandau gyventi kaip aktorė“, – sakė lietuvė.
Teatro spektakliai vaikams ir suaugusiesiems, televizijos serialai, trumpametražiai ir didelio biudžeto britų ir Holivudo kino filmai – A.Gramantaitės darbų sąrašas netrumpas.
Tačiau šalia jų yra ir padavėjos, parodų stendų pristatytojos, lankstinukų dalintojos ir klouno darbai. Aistė imasi visko, kad tik pragyventų dideliame ir brangiame Londone.
„Norint būti aktoriumi Londone reikia sunkiai dirbti – visąlaik ko nors naujo mokytis, bėgti į peržiūras, kasdien kam nors rašyti laiškus, su kuo nors susitikti, kviesti į savo spektaklius.
Nors turiu agentę, daug ką privalau daryti pati. Nuolat ieškau galimybių ir negaliu skųstis – vaidmenų tikrai pasitaiko,“ – pasakojo A.Gramantaitė.
Griebiasi smulkių darbelių
Tam, kad susimokėtų už pragyvenimą ir papildomus mokslus, ji griebiasi smulkių darbelių. Visi jauni aktoriai čia taip gyvena.
„Toks aktoriaus gyvenimas, kad gali tekti dešimt metų laukti savo vaidmens darbuodamasis padavėju restorane“, – neslėpė buvusi šiaulietė.
Ji kine jau yra įsikūnijusi į žudikės, baikerės, demono, kosmonautės, įsimylėjusios moters ir mušamos žmonos vaidmenis.
Nedidelio ūgio aktorei dažniausiai tenka vaidinti už save gerokai jaunesnes merginas.
„Į mokyklą vaikščiodavau su aukštakulniais, kad atrodyčiau šiek tiek aukštesnė ir vyresnė.
Kai pradėjo rūpėti berniukai ir norėjau atrodyti kaip panelė, kankinausi, kad vis atrodau kaip dvylikos metų ir esu niekam neįdomi.
Dabar džiaugiuosi, kad atrodau jaunai ir galiu pratęsti paauglystę, kuria laiku nepasidžiaugiau“, – juokėsi A.Gramantaitė.
Polinkį į meną Aistė, matyt, paveldėjo.
Aistės močiutė buvo literatė, muziejininkė. Ji – viena iš poeto Zigmo Gėlės muziejaus įkūrimo iniciatorių. Senelis buvo dailininkas, fotografas, auksinių rankų meistras.
„Viena giminės pusė – menininkai. Kita – verslininkai.
Aš turiu abiejų pusių gabumų. Tai man ir padeda Londone. Norint čia išlikti, reikia būti viskuo. Ir nors nemėgstu savęs „pardavinėti“, žinau, ką ir kaip reikia daryti“, – sakė aktorė.
Aistė nesiskundė, kad svetimtautei įsilieti į britų kino industriją daug sunkiau. Britišką akcentą įvaldžiusi šiaulietė įsitikinusi, kad jai netgi padeda tai, kad yra užsienietė.
Tiesa, lietuvių vaidmenų tamsiaplaukė negauna. Aistė juokėsi, kad ji neatitinka lietuvaitės įvaizdžio, todėl dažniausiai kine įkūnija kitų šalių moteris – rusę, rumunę, albanę, italę ar britę.
Šiaulietė pastebi, kad Londone savo svajonių siekia vis daugiau lietuvių aktorių. Su keletu jų Aistė įkūrė lietuvių teatro trupę ir vaidina spektaklius tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek kitose Europos šalyse išsibarsčiusiems tautiečiams.
Nors Londoną dabar vadina savo namais, jauna moteris neslėpė, kad pasitaiko momentų, kai čia jaučiasi nejaukiai ir net vieniša. Todėl pastaruoju metu ji save kone per prievartą verčia vieną dieną per porą savaičių skirti vien susitikimams su draugais.
„Londone labai lengva paskęsti, įsisukti į darbų, mokslų verpetą ir pamiršti susitikimus su artimais žmonėmis. Atrodo, viskas gerai, esi nuolat apsuptas žmonių, tačiau artimų nėra.
Jau vien todėl man patinka Vilnius, kad čia, susitarus su kuo nors susitikti puodelio kavos, nereikia laukti kelių mėnesių.
Žavinga ir tai, kad vos per pusvalandį gali iki susitikimo vietos nužingsniuoti“, – ilgesingai kalbėjo Aistė.
O sunkiausia būna žiemą, kai vaidmenų ir darbų būna gerokai mažiau. Tuos kelis mėnesius kyla įvairiausių minčių dėl pasirinkto gyvenimo kelio.
Tam, kad nepanirtų į depresiją „sausuoju“ žiemos periodu Aistė stengiasi įgyti naujų įgūdžių arba lanko šeimos narius. O jie išsibarstę.
Aistės mama gyvena netoli Kembridžo, vienas vyresnių brolių – Airijoje. Tėtis ir kitas brolis likę Lietuvoje.
Ten Aistė stengiasi sugrįžti bent porą kartų per metus. Šį rugpjūtį po daugybės metų ji Lietuvoje viešėjo vasarą.
„Paprastai vasarą būna daug darbų, todėl apie atostogas galiu tik pasvajoti. Bet šiemet dvi savaites leidau sau ilsėtis Lietuvoje. Apsilankiau Vilniuje, Trakuose. Atsigavo širdis.
Labai pasiilgstu lietuviškos žalumos, vandens, saulės“, – ilgesingai kalbėjo A.Gramantaitė.
Na, o kaip jos pavardę ištaria užsieniečiai?
„Sunkiai“, – kvatojo Aistė. Bet pasikeisti jos į lengviau ištariamą ir įsimenamą ji neketina.
„Mane jau čia žino kaip Gramantaitę, o pasikeitus pavardę vėl būčiau niekas. Vėl viską reikėtų įrodinėti iš naujo.
Be to, esu lietuvė ir noriu, kad mano lietuviška pavardė šmėžuotų kino pasaulyje. Nesvarbu, kad kai kam sunku ją ištarti“, – nusišypsojo Aistė.
Nepatinka išpuikusios kino žvaigždės
A.Gramantaitė jau yra vaidinusi Europoje filmuotuose Amerikos serialuose („Raudona palapinė“ su „Oskaro“ bei „Emmy“ nominante Minnie Driver bei „Sostų karų“ numylėtiniu Iainu Glenu, „Legendos“ su Seanu Beanu) ir atlikusi pagrindinius vaidmenis mažo biudžeto filmuose Didžiojoje Britanijoje.
Aistė atliko pagrindinį vaidmenį britų siaubo filme „Užgrobimas“ („Seizure“). Šiuo savo darbu ji labiausiai didžiuojasi. Filmas greitai turėtų pasirodyti JAV ir Kanadoje. Šiam filmui visas Aistės sukneles siuvo jos mama.
Lietuvė baisisi, kai dėmesio išlepintos kino žvaigždės išpuiksta ir pradeda nepagarbiai elgtis su aplinkiniais, atsisako atlikti tai, kas nurodyta filmo scenarijuje. Su tokia Holivudo garsenybe jai teko susidurti. Tačiau nemalonios patirtys – reta išimtis. Daug dažniau pasitaiko bendrauti ir filmuotis su tokiais maloniais aktoriais kaip „Bridžitos Džouns“ žvaigždės Renee Zellweger ar Colinas Firthas.
Filmai apie Bridžitą Džouns sukurti pagal britų rašytojos Helen Fielding knygas. Pirmasis romanas „Bridžitos Džouns dienoraštis“ pasirodė 1996 metais, o filmas – 2001-aisiais.
